Prokuroras Rimvydas Valentukevičius abejoja, ar šiuo atveju būtų galima imtis teisinių priemonių, nebent išvardyti žmonės ar jų artimieji kreiptųsi į teisėsaugą dėl šmeižto ar mirusiojo atminimo paniekinimo.
Sąrašus iliustruoja nuotraukomis
Šimtų lietuvių pavardės skelbiamos Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje interneto svetainėje. Pasak pirmininko, iš Lietuvos kilusio Josepho A. Melamedo, vienas pagrindinių šios asociacijos siekių - ne tik pranešti pasauliui apie unikalią šios tautos dvasinę tradiciją, bet ir "padaryti viską, kad būtų užkirstas kelias Lietuvos žydų Holokausto istorijos iškraipymui bei falsifikavimui, ypač kalbant apie lietuvių vaidmenį žudynėse".
Be kita ko, J. A. Melamedas siūlo ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą" Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims.
Tinklalapyje išvardytas ne vienas šimtas žmonių, kurie tiesiai šviesiai vadinami „lietuviais žydų žudikais". Absoliuti dauguma pavardžių - lietuviškos, nors esama ir skambančių rusiškai, vokiškai ar žydiškai. Sąrašuose, kurie sudaryti pagal atskirus Lietuvos miestus ir rajonus, paminėtos ir kelios moterys.
Greta pavardžių nurodytos vietovės, kur vykdytose žudynėse esą dalyvavo šie asmenys. Kai kurių žmonių parašytos tik pavardės, kitų - ir vardai. Daug kur nurodyti kariniai laipsniai (leitenanto, majoro, kapitono), profesijos ar užsiėmimai (mokytojas, teisininkas, medikas, agronomas, teisininkas, policininkas ar policijos nuovados viršininkas, saugumo policijos vadovas, kalėjimo prižiūrėtojas, kunigas, vienuolis, studentas, moksleivis, karininkas).
Didelė dalis pavardžių ir vietovardžių parašyti su klaidomis - kai kurios raidės praleistos, sukeistos vietomis ar pakeistos kitomis. Sprendžiant iš sąrašų, lietuviai žudynėse turėjo dalyvauti ištisomis šeimomis - daug asmenų yra vienodomis pavardėmis, šalia kai kurių nurodyta "brolis", "tėvas" ar "sūnus".
Be to, tinklalapyje publikuojama keletas nuotraukų, kuriose esą užfiksuoti žydų žudynėse dalyvavę ar prie jų prisidėję asmenys, kelis kartus nurodytos gimimo datos.
Alytaus sąraše paminėta maždaug 318 žmonių, Biržų - 162, Kėdainių - 139, Kretingos - 243, Lazdijų - 25, Marijampolės - 190, Panevėžio - 306, Plungės - 32, Raseinių - 191, Rokiškio - 82, Šakių - 36, Šiaulių - 230, Tauragės - 83, Telšių - 166, Trakų - 91, Ukmergės - 315, Utenos - 169, Vilkaviškio - 51, Zarasų - 105, Žagarės - 53. Nors nurodyti Mažeikių ir Vilniaus pavadinimai, greta nėra jokių pavardžių. Nemažai pavardžių pasirodo keliuose sąrašuose, tačiau bendras žmonių skaičius siekia mažiausiai 3 tūkst.
Greta partizanų pavardžių - epitetai „sadistas" ir „žiaurus žudikas"
Įspūdingiausiai atrodo Kauno sąrašas, kuriame - 1193 pavardės. Kai kurie asmenys esą dalyvavo žudynėse ir pogromuose ne tik Kaune (fortuose, "Lietūkio" garaže), bet ir aplinkiniuose miesteliuose. Sąraše, be kita ko, paminėtos IX forto vadovo Igno Vėlavičiaus-Viliaus ir jo pavaduotojo Melisiūno pavardės.
Greta leitenanto Juozo Barzdos pavardės ir nuotraukos pateiktas toks apibūdinimas: "žiaurus sadistas žudikas, dalyvavo nužudant tūkstančius nekaltų žmonių - vyrų, moterų ir vaikų - Lietuvoje bei Sovietų Sąjungoje". Taip pat vadinosi Lietuvos karininkas, inžinierius, brigados generolas Juozas Barzda-Bradauskas, tarpukariu apdovanotas dviem ordinais.
Tame pačiame sąraše minimas Juozas Lukša. Po dviem jo nuotraukomis pažymėta: "žiaurus sadistas", "žudikas - 68 nekaltų žmonių žudynių "Lietūkio" garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus", "po tūkstančių žydų nužudymo Kaune ir kitur". Ši pavardė ir pateikta nužudymo data - 1951 m. - sutampa su partizano Juozo Lukšos-Daumanto.
Leitenantas Viktoras Vitkauskas (jo vardas ir pavardė sutampa su dar vieno partizano - Tauro partizanų apygardos vado) esą dalyvavo pogromuose Kaune ir Vilijampolėje. Jis esą nukirto rabino Osovskio galvą ir rodė ją per langą, vėliau "jis dalyvavo daugelyje žudynių Kauno fortuose".
Ukmergės mokytojas Jonas Sibaila, kaip teigiama tinklalapyje, vadovavo žudikų būriui, kuris "buvo atsakingas už tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų kankinimus bei žudymus" šiame rajone.
Karininkas Antanas Slucka esą jau nacių okupacijos pradžioje „subūrė žudikų gaują, kuri užpuolė ir nužudė tūkstančius bėglių, bandžiusių išsigelbėti nuo nacių, vėliau jis dalyvavo žydų žudynėse Rytų Lietuvoje (Utenoje, Zarasuose, Kupiškyje ir kitur)".
Alytaus sąraše paminėta karininko Adolfo Ramanausko pavardė. Jis esą buvo "žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jezne ir kitur". Šis vardas ir pavardė sutampa su partizanų vado Vanago.
Jo dukrą, Seimo narę Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę žinia, kad tėvas įtrauktas į žydų žudikų sąrašą, pribloškė: "Tai kažkokia klaida. Gal pavardės supainiotos? Mano tėvelis jokiu būdu negali būti siejamas su tokiais dalykais. Net šešėlio negali būti. Jis buvo tolerantiškas žmogus. Net priešininkai sakydavo, kad jis yra idealistas."
Apie žydų žudynes - su šiurpiomis detalėmis
Tinklalapyje pateikta informacijos apie Holokaustą kai kuriose vietovėse. Lazdijuose 1941 m. birželio 23 d. susirinkę trys dešimtys vietos inteligentų esą sudarė komitetą vietos reikalams spręsti ir išreiškė padėką vokiečių armijai. Po poros dienų komitetas esą nusprendė perkelti vietos žydus į sovietų statytas pašiūres Vytauto gatvėje. Netrukus žydai pradėti suėminėti. Dažnai pretekstas būdavo priklausymas komunistams arba komjaunimui, kartais areštuodavo be priežasties. Visi suimtieji buvo pervežti į Marijampolę ir nužudyti.
Kaip rašoma svetainėje, gyventojai nevengdavo reikalauti iš žydų pinigų ir brangenybių, viešai tyčiodavosi iš jų, įžeidinėdavo, versdavo žingsniuoti varlyte ir mušti vienas kitą stebint miniai.
Kulminaciją įvykiai pasiekė rugsėjo viduryje, kai žydams buvo nurodyta persikraustyti į armijos barakus netolimose Katkiškėse. Kai kurie iš jų pasislėpė namuose ir, nepaisant dviejų parų be vandens ir maisto, išgyveno, o vėliau pabėgo. Lapkričio 3 d. nuogiems žydams teko nužingsniuoti apie 300 m iki duobės, kur jie buvo sušaudyti. Iš viso žuvo apie 1,6 tūkst. žmonių, nė vienam nepavyko išsigelbėti.
Raseiniuose tuo metu gyveno apie 2 tūkst. žydų. Netrukus po to, kai 1941 m. birželio 23 d. į miestelį įžengė vokiečių armija, visi 16-45 m. vyrai ir jaunos sveikos moterys buvo suvarytos į stovyklą, kur stovėjo keli sandėliai. Vyresnieji ir moterys su vaikais buvo suvarytos į kelis namus miestelyje. Nuo liepos pabaigos, kai vienu kartu buvo išvesti apie 300 vyrų, kurių daugiau niekas nebematė gyvų, žydai buvo žudomi kone kasdien. Senas rabinas Rebas Ahronas Shmuelis Katzas su dar keliais žmonėmis prieš tai, kai buvo nušauti, turėjo išsikasti sau kapo duobes. Vienas vyras buvo palaidotas gyvas.
Šių pasakojimų šaltiniai neretai nurodyti, tuo tarpu kuo remiantis sudaryti "lietuvių žydų žudikų" sąrašai - oficialiais teisiniais dokumentais, istorine literatūra, archyvine medžiaga, atsiminimais, nepažymėta.
Sovietmečio nuosprendžiais abejoja
Anot Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus, sąrašuose paminėti žmonės arba jų artimieji galėtų pareikšti pretenzijas dėl šmeižto - Baudžiamajame procese kalbama apie nepagrįstus kaltinimus sunkaus nusikaltimo padarymu, taip pat - dėl mirusio atminimo paniekinimo.
Pareigūnas nesiryžo spėlioti, kuo remiantis buvo sudaryti sąrašai ir kiek juose pateikti duomenys gali būti patikimi. R. Valentukevičius siūlė atsargiai vertinti šią informaciją, net jei teismas yra pripažinęs jų kaltę dėl genocido. Pavyzdžiui, pokario metais žmonės kartais būdavo nuteisiami remiantis vos dviejų Komunistų partijos veikėjų liudijimais.
Nepriklausomybės metais teismui buvo perduotos trys bylos dėl bendrininkavimo genocide: Aleksandro Lileikio, Kazio Gimžausko ir Algimanto Dailidės. Jų jau nėra tarp gyvųjų.
"Internete rašliavų yra daug. Žmogaus ar artimųjų reikalas yra kreiptis privataus kaltinimo tvarka, jei, jų manymu, pavardė įrašyta be jokio pagrindo. Bet tai yra komplikuotas reikalas. Tinklalapis veikia ne Lietuvoje, todėl būtų sunku nustatyti asmenis, kurie tas pavardes paviešino, jei ne apskritai neįmanoma. Juolab kad Izraelis savo piliečių neišduoda", - kalbėjo prokuroras.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas A. Anušauskas teigė matęs minėtą tinklalapį ir su kolegomis bandęs susisiekti su jo šeimininkais, bet pokalbiai esą buvo nesėkmingi.
Pasak parlamentaro, asociacija laikosi radikalios pozicijos ir "neatsakingai žiūri į pačią Holokausto vykdytojų problemą": "Į atsakomybę už Holokaustą reikia žiūrėti rimtai. Kai žiūrima paviršutiniškai apkaltinant žmones, kurie neturi nieko bendro, devalvuojama problema."
Kaip DELFI teigė istorikas, pokario metais dėl kolaboravimo su naciais buvo nuteista apie 8 tūkst. žmonių, kai kurie jų pripažinti kaltais dėl Holokausto. Keliolika žmonių dėl dalyvavimo žudynėse Paneriuose buvo sušaudyti iš karto po karo.
"Kaltę pripažįsta teismas, bet teisingumas turi galioti visiems"
"Gyvename demokratinėje valstybėje. Kaltas yra tas, kurį kaltu pripažino teismas. Bet teisingumas turi galioti visiems, nepriklausomai nuo tautybės ir pavardės. Lietuvos žydų bendruomenė niekada nekaltino visos lietuvių ar kitos tautos. Mes smerkiame nacių nusikaltėlius, bet lenkiame galvą prieš tuos, kurie gelbėjo žmones, ne tik gyvybes, bet ir žmogiškumo veidą", - DELFI sakė šios bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius.
Jo žodžiais, nacių nusikaltimai turi būti įvertinti ir pasmerkti, tačiau esą reikia ne dairytis į praeitį, bet, ją suvokus, kurti ateitį.
"Lietuvoje buvo nužudyta per 90 proc. žydų. Danijoje tiek žydų liko gyvų. Nereikia atsiprašinėti ar teisintis, tik susimąstyti, ką tie skaičiai reiškia. Dabartinės kartos nekaltos už praeities nusikaltimus. Bet privalome suvokti, kad apie 200 tūkst. žmonių buvo nužudyti ne dėl karo, o vien dėl tautybės. Atsakomybę reikia jausti ne už nusikaltimus, o už tai, kad jie nepasikartotų", - kalbėjo bendruomenės atstovas.
Su pačiu J. A. Melamedu susisiekti nepavyko - jo mobilusis buvo išjungtas, asociacijos atsakymas į elektroninį laišką neatėjo.