Kad Vilniuje būtinas paminklas J. Basanavičiui, sutaria bene visi, tačiau diskusijos dėl A. Smetonos gali tapti dar vienu tautos susipriešinimu. Kad Vilniuje reikia pagerbti A. Smetoną, mano prezidentė Dalia Grybauskaitė ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos faktinis vadovas Vytautas Landsbergis. Tuo metu istorikai ir kiti intelektualai atkreipia dėmesį į A. Smetonos kontroversiškumą: perversmo metu užėmę valdžią, nerodė jokių pastangų konsoliduoti visuomenę, o galiausiai, būdamas jau bevalis senukas, pabėgo į Vakarus.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos projekte numatyta iki 2016 m. pastatyti paminklą A. Smetonai, iki 2018 m. – J. Basanavičiui. Kaip galimos paminklo J. Basanavičiui vietos įvardijama Nepriklausomybės aikštė, Tauro kalnas, Reformatų arba K. Sirvydo skverai. Apie galimą paminklo A. Smetonai vietą nekalbama, tik nurodoma, kad paminklo statybai reikėtų skelbti konkursą.
Tai, kad perversmo keliu į prezidento postą atėjusiam A. Smetonai nereikia paminklo, tąkart sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai Leonidas Donskis, Šarūnas Liekis. Tai, kad A. Smetonai, kuris 1940 m. birželį pasitraukė iš sovietų agresiją patiriančios Lietuvos, nereikia paminklo, kalbėjo ir istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas. Istoriko nuomone, A. Smetona nėra telkianti asmenybė, todėl jo garbei geriau būtų išgrįsti takelius ties Lieponos upeliu, per kurį politikas peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną, kai per Kybartų pasienio postą prezidento nepraleido pasieniečiai.
D. Grybauskaitė laikosi savo
Nepaisant kritikų balsų, prezidentė D. Grybauskaitė nuomonės nekeičia. „Prezidentė palaiko, kad minint valstybės šimtmetį būtų pastatyti paminklai dr. J. Basanavičiui ir pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui A. Smetonai Vilniuje“, – DELFI nurodė prezidentės Spaudos tarnyba.
Premjeras Algirdas Butkevičius ketvirtadienį paragino Vilniaus valdžią priimti sprendimus dėl paminklo J. Basanavičiui. Apie paminklą A. Smetonai premjeras neužsiminė.
Šiuo metu atostogaujantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius per atstovą spaudai nurodė, kad Vilniuje bus įgyvendinami „premjero minimi projektai“. Mero atstovas spaudai Aleksandras Zubriakovas patikslino, kad kalbama apie abu paminklus – ir A. Smetonai, ir J. Basanavičiui.
Kitą savaitę Vyriausybė turėtų tvirtinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą.
V. Landsbergis: ar A. Smetoną vertinsime kaip sovietų propaganda?
Paminklo A. Smetonai idėją remia ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
V. Landsbergis viliasi, kad paminklas J. Basanavičiui nekels politinių prieštaravimų. Jo nuomone, pirmiausia reikia apsispręsti dėl paminklo A. Smetonai. „Aš manau, kad pirmasis prezidentas, kuris Vilniuje pasirašė Vasario 16-osios aktą, turi būti čia pagerbtas. Su jo vardu susietas valstybės atkūrimas, o kad jis paskui turėjo problemų – visa Lietuva turėjo problemų su kairiųjų įtaka. Buvo rengiama 20 pučų „buržuazinei valdžiai“ nuversti, o jis vis buvo toje vietoje; iš čia ir opozicijos varžymas, tam tikras kietas režimas nukreiptas prieš visus nuolatinius pučistus, ypač pogrindžio komunistus“, – aiškina V. Landsbergis.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad panaši situacija buvo aplinkinėse šalyse. Štai Juzefas Pilsudskis Lenkijoje anksčiau ir kiečiau, kaip Valstybės viršininkas, padarė savo tvarką. Jis turėjo Valstybės viršininko, tai yra, diktatoriaus, titulą. Tegul kas pasiūlo pašalinti J. Pilsudskio paminklą Varšuvoje. V. Landsbergio vertinimu, šiame kontekste Lietuva nebuvo nei pirmoji, nei kažkuo ypatinga, o keturių komunistų teismą ir egzekuciją 1926 m. įvykdė ne A. Smetona. Be to, aiškina politikas, yra daug prielaidų, kad Maskva tą leido, prieš „keturių komunarų“ sušaudymą neprotestavo.
„Krauti ant A. Smetonos visą režimo pobūdį, vadinti taip, kaip vadino sovietų propaganda – tada ir partizanus, laisvės kovotojus, pradėsime vadinti „banditais“. Tokia tendencija dabar vėl reiškiasi“, – perspėja V. Landsbergis.
Jo nuomone, iki šiol paminklas A. Smetonai nepastatytas dėl visuomenės arba elito politinio suskilimo, politinių dividendų ieškojimo. V. Landsbergis primena, kad anksčiau pultas ir J. Basanavičius – jau atkūrus nepriklausomybę, gana įtakingų žmonių jis kaltintas lietuvių tautos suklaidinimu.
Istorikas nedramatizuoja: bevalis senukas tiesiog pabėgo
„Šiaip tai reikėtų, bet pirmiausia pastatykime J. Basanavičiui, o paskui žiūrėsime“, – paminklo A. Smetonai idėją komentuoja Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas Česlovas Laurinavičius.
Istorikas sako, kad A. Smetonos asmenybė yra kontroversiška, o paminklas turi vienyti, telkti, tačiau neskaldyti. Č. Laurinavičiaus nuomone, mes tiek daug šnekėjome apie pačius įvairiausius paminklus, o statome nežinia kam, kartais – „visai nežinomiems egzotiniams personažams“.
Č. Laurinavičiaus nuomone, A. Smetona turi daug nuopelnų, bet yra ir negatyvioji prezidento pusė, veikianti dalį Lietuvos visuomenės. Jis įvertino kontroversiškiausią A. Smetonos asmenybės pusę.
„Aš, kaip istorikas, vertinčiau tik vieną jo negatyvią pusę – jis apie 1938-1939 m. nerodė jokių pastangų konsoliduoti visuomenę, ką, kaip vadovas, tegul ir nelabai teisinis, bet faktinis, jis turėjo galimybių daryti, tačiau praktiškai vis labiau ir labiau slydo į uždarumą, vienašališką savo grupuotės valdymo stilių ir logiškai priėjo prie to, ko priėjo“, – aiškina pašnekovas.
Pasak Č. Laurinavičiaus, visi kiti dalykai istoriškai jei ir nepateisinami, tai bent paaiškinami. Tačiau istorikas atkreipia dėmesį, kad yra žmonių, istoriškai nukentėjusių nuo A. Smetonos įvykdyto perversmo. Čia, sako jis, ir prasideda skaldymas, nes žaizdos dar gyvos.
Ar A. Smetoną galima vadinti diktatoriumi? Istoriko nuomone, lyginant su Hitleriu, diktatoriaus sąvoka Lietuvos prezidentui netiktų. Tačiau lyginant su dabartiniais lyderių įvaizdžiais, suvokimu, koks turi būti valstybės vadovas, A. Smetona tėra „diktatoriukas, inteligentas, turėjęs kietų bruožų“. „Istoriškai žiūrint aš tikrai nedramatizuočiau polinkio į autoritarinį režimą, nes tais laikais tai daugiau mažiau buvo norma“, – sako Č. Laurinavičius.
O kaip dėl A. Smetonos pasitraukimo 1940 m.? „Žinote, padarė taip, kaip galėjo. Senukas, buvo praktiškai jau bevalis. Kartais labai ryškinamas momentas, neva jis labai priešintis raginęs, tačiau kiti buvo prieš. Nuoseklių protokolų nėra, bet iš to, kas išlikę, matyti, koks jis buvo ryžtingas, koks ten pasipriešinimas galėjo būti... Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, visiškai nesu linkęs sureikšminti į vieną ar į kitą pusę jo vadinamo pasitraukimo. Senukas pabėgo, ir viskas. Kaip politinis lyderis jis jau buvo miręs“, – konstatavo mokslininkas.
A. Smetonai nėra nei lėšų, nei koncepcijos
Ar paminklas A. Smetonai bus statomas ir šis projektas nebus išbrauktas iš programos, kitą savaitę spręs Vyriausybė.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Rimantas Vaitkus aiškina, kad J. Basanavičiaus paminklo statybai kuriamas fondas, į kurį bus renkamos aukojamos lėšos. Paminklą sumanyta pastatyti pagal patriarcho amžininko R. Jakimavičiaus 1930 m. sukurtą skulptūros maketą. Dabar vyksta diskusijos, kaip skulptūra turėtų būti aplipdoma, kokio dydžio turėtų būti. Paminklo pastatymą kuruos Lietuvos nacionalinis muziejus.
Vyriausybė žada numatyti lėšų paminklo vietos sutvarkymui. „Politiškai Vyriausybė nusiteikusi paminklą pastatyti, ir greičiau nei 2018 metais, labai norėtume, kad paminklas atsirastų 2016 m.“, – kalbėjo R. Vaitkus.
Tuo metu dėl A. Smetonos aiškumo mažiau. „Dėl A. Smetonos paminklo truputį mažiau aiškumo, nes neskelbtas nei konkursas, nėra nei koncepcijos, nei vieta žinoma. Juo labiau lėšų nėra, tad 2016 m. paminklas nėra numatytas“, – sakė vicekancleris.
R. Vaitkaus aiškinimu, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo valstybinės programos projektas tėra pirminis – ko gero, jį reikės koreguoti. „Dėl A. Smetonos nėra nei darbo grupės, nieko, bet yra ir kontroversiškų siūlymų – gal jo iš viso reikia, reikia įvertinti visą A. Smetonos gyvenimą. Jis buvo pirmasis prezidentas, tačiau taip pat ir žmogus, kuris 1926 m. užėmė valdžią išvaikęs teisėtai išrinktą Seimą. Yra kontroversija ir kai kurie žmonės mano, kad jis nevertas būti įamžintas Vilniuje, nebent tik kaip pirmas išrinktas Lietuvos prezidentas. Todėl šiame klausime ir yra pasimetimas, tačiau tai, kad idėją įtraukėme į programą, rodo, kad buvo didelė dalis visuomenės, norėjusios paminklo A. Smetonai“, – aiškino R. Vaitkus.