Jo teigimu, ilgai brandinta politinės jėgos idėja nėra nukreipta prieš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partiją, tačiau, kartu pabrėžia jis, komunikacija su krikdeminiu šios partijos sparnu vyksta. V. Sinica tvirtina, kad dalis šiuo metu įtakingiausiai opozicinei partijai priklausančių politikų, įsteigus naują krikdeminę partiją, patys išreikš norą prie jos prisijungti.
Nors vienas partijos steigime dalyvaujančių lyderių – profesorius Vytautas Radžvilas – vasarą vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose gerais rezultatais džiaugtis negalėjo, o prezidento rinkimuose dalyvavęs panašiai konservatyviai politinei minčiai atstovaujantis filosofas Arvydas Juozaitis taip pat žymesnės gyventojų paramos nesugebėjo pritraukti, V. Sinica į perspektyvas žvelgia optimistiškai. Jo teigimu, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje esama pavyzdžių, kai vos per kelis mėnesius niekam nežinomos partijos tampa dominuojančios išrinktuose parlamentuose.
Ar įmanoma įkurti naują krikdeminę partiją, kuri turėtų realų politinį svorį, stabilią, be legionierių apsieinančią frakciją?
Netikėtume, kad tolia galimybė yra, to tikrai nedarytume. Manau, kad galimybė yra, ir ji gana reali. Daug kas ir iki šiol stumdydavosi Lietuvos partiniuose žemėlapiuose. Tad, aš manau, kad yra prielaidų ir toliau stumdytis.
Nors, ko gero, į viešąjį kalbėjimą apie galimą būsimą partiją pats įvedžiau šį žodį (krikdemiškas. – ELTA), dabar galvoju, ar teisinga yra sakyti krikdemiška partija. Pats kalbėjimas apie krikdemišką partiją iš karto sukuria tokį stumdymąsi dėl nišos su Tėvynės sąjunga, o tai yra ne visai tai, ką čia norima padaryti.
Mintis yra ta, kad principams, kuriuos išvardijome prisistatydami (siekį steigti partiją. – ELTA), jiems visuomenė jaučia poreikį, jie nėra ir girdimi, ir nėra atstovaujami. Nesugebu išlipti iš politologo vaidmens ir noriu tam suteikti analitinį terminą, ir tam arčiausiai būtų krikdemiškumas. Tačiau tai nėra tikslas užimti krikdemiškos nišos, tikslas yra gebėti profesionaliai pateikti tas idėjas, jas iškomunikuoti visuomenei.
Jūs dabar tarsi bandote pasakyti, kad lyg ir nebe krikdemais būsite, nors pati ideologinė linija bus krikdeminė. Jūs kalbate šeimos klausimu, tautiškumo konservatyvumo klausimu... Vis dėlto partija bus krikdeminė?
Politologiškai, be abejo, taip.
Prie to dar grįšime. Kas davė pagrindinę kibirkštį tai krikdeminei, ar kaip jūs ten pavadintumėte, jėgai atsirasti? Toks tarsi jausmas susidaro žiūrint į politinio proceso logiką – ponas Rimantas Dagys išeina iš konservatorių partijos ir iškart atsiranda poreikis kurti krikdemišką partiją. Tai susiję dalykai?
Rimantas Dagys prisijungė prie šio projekto, ir tai svarbus indėlis, bet jis tikrai nebuvo pradžia ar koks nors iniciatorius. Ne vienus metus visuomeninėje veikloje, bendraujant su šeimos, tėvų organizacijomis – tiek krikščioniškomis, tiek nekrikščioniškomis, tiek patriotinėmis kirbėjo ir sukosi tas poreikis, kad atsirastų ta politinė jėga, kuri kitaip žiūrėtų pirmiausia į vertybinę, bet kartu ir į ekonominę dimensiją.
Tam poreikiui drąsos impulsu buvo pavasario rinkimai, kur tiek paties Vytauto Radžvilo komitetas, nors ir neperlipo 5 proc., bet visiems išmanantiems politiką tai buvo malonus nustebimas, kaip įmanoma be didelių finansų, be partijos per kelis mėnesius surinkti tai, ką jis surinko. Aš manau, kad ir esamiems politikams, kurie sunkiai drįsta būti savimi, atsirado daugiau tikėjimo, kad yra įmanoma tokiai jėgai atsirasti.
Jūs sakote – net tiek balsų surinko profesorius Radžvilas, kai kas pasakys, kad tik tiek balsų sulaukė jis. Ir išties, jeigu žiūrėsime į EP rinkimus, profesorius surinko 3,17 proc. nuo atėjusių dalyvauti rinkimuose, jei paimtume tam tikrą analogą, kurio kalbėjimas buvo panašus – filosofą Arvydą Juozaitį – tai jis prezidento rinkimuose nesurinko nei 4 proc. balsų. Ar tai nėra indikatorius, rodantis, kad štai tokios ir yra lubos konservatyviai idėjai reikštis?
Aš manau, kad lubas rodo ne visuomeninės apklausos apie partijas, o (apklausos. – ELTA), ką visuomenė mano įvairiais klausimais. Galima matyti, kad būtent tos pozicijos, kur yra labai vieningas visuomenės sutarimas, ar tai būtų ekonomika, ar tai būtų šeima ir t.t., kad tos pozicijos nėra atstovaujamos, nors visuomenė sutarė priešingai (...). Tai čia yra lubos - tiek, kiek tavo skelbiamos pažiūros sutampa su visuomenės.
Žmonės, kurie ne tik žiūri į politiką, bet yra ir patys susidūrę su rinkimais, nemano, kad tai yra maži rezultatai, nes jie pirmiausia rodo išteklių ribotumus – kiek yra turėta žmonių, kiek yra turėta pinigų, kiek yra turėta galimybių žiniasklaidoje pasireikšti. Radžvilo procentai rodo, kad tų resursų per tą pusmetį spėta sukaupti nedaug.
Tačiau Radžvilo komitetas tėra pavyzdys, viena iš daugelio srovių, sutekančių į šią iniciatyvą, ir jeigu tas sroves pavyks sutelkti, tokia partija turėtų būti ne ieškanti nišos, o potencialiai priimtina absoliučiai daugumai šalies piliečių. Visada prisiminkime, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje partijų populiarumas per kelis mėnesius ne sykį yra pakilęs keliais kartais.
Jūs pats minite, kad siekiant sėkmės rinkimuose reikia finansavimo. Ar jis atsiras iki 2020-ųjų Seimo rinkimų?
Taip, partijai finansavimas atsiras (...). Dėl finansavimo mes nesijaudiname, lieka tik klausimas, ar sugebėsime toms idėjoms atstovauti.
Bet dabartiniame status quo 5 proc. ribų perėjimas būtų sudėtingas tokiai partijai. Tarkime, jūs turite vieną ar du politikus, kurie, panašiai kaip Naglis Puteikis, blaškosi iš frakcijos į frakciją, priklauso Mišriai grupei... Ar tai būtų tas rezultatas, į kurį žvelgiant būtų galima pasakyti, štai mes pasiekėme visai neblogų dalykų?
Dėl tokio rezultato net neverta stengtis. Tiesą sakant, ir dėl tokios frakcijos, kokią turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija, taip pat neverta stengtis. Neverta žiūrėti ir į status quo. Į ką mes žiūrime kaip į pavyzdį yra 2016 m. pavasaris, kai valstiečiai ir žalieji turi 4 procentų palaikymą, praeina pusmetis, ir jie jau turi beveik 60 mandatų. Žinoma, tu turi padaryti viską teisingai per tą pusmetį, mūsų atveju – per metus. Bet ypač Lietuvoje, kur rinkėjų nuomonių kaitumas ir nuolatinis ieškojimas ką palaikyti yra milžiniškas, dėl to ir galimybės politiniams pokyčiams yra milžiniškos.
Dabartinis jūsų palaikymas galėtų būti keli procentai, o per metus reikia paauginti iki keliolikos. Iš viešosios erdvės susidaro įspūdis, kad kol kas vienintelis dalykas, kuris gali turėti kažkiek energijos, yra keliami virpesiai dėl generolo Vėtros. Tai kol kas didžiausią auditoriją garantuojantis klausimas. Ar ši Vėtros istorija, kurioje beveik visi steigiamos jėgos iniciatoriai dalyvauja, gali užnešti ant Seimo kėdžių?
Iš principo yra įmanoma, kad konkrečios politinės istorijos išneštų į Seimą politikus, taip atsitiko su Drąsos keliu. Tačiau tai yra visiškai netvarus būdas. Ne ant politinių istorijų reikia keliauti į Seimą.
O ką jūs, be Vėtros, darote daugiau?
Šiuo metu kuriame komandą ir struktūrą... Kol kas viešojoje komunikacijoje yra tik mano dalyvavimas pokalbiuose, daugiau vyksta vidinis darbas. Jeigu mes šį darbą padarysime teisingai, po kelių mėnesių žiūrėsime, kaip seksis kalbėtis su visuomene (...) Aš buvau pagrindinis žmogus Vėtros lentos grąžinimo, pavadinkime, projekte. Tai buvo absoliučiai nerinkiminis, o principinis dalykas. Kai prieš ketverius metus pradėjau domėtis Vėtros istorija ir susipažinau su jo bendražygiu, tuomet 103 metų Viktoru Ašmensku bei kitais jį pažinojusiais žmonėms, užsidegė kaip reikiant neteisybės jausmas viduje.
Bet jei jau kalbame apie įjungtą principą, situacija susiklosto įdomi... vienas lentą numuša, meras savavališkai nukabina, Jūs atgal ją tokiu pat būdu užkabinate. Ar nesukelsite visuomenei minčių, kad patekę į Seimą, kuriame pajutę principus imsite nekonvenciniais būdais tikslus įgyvendinti?
Vilniaus meras, pradėjęs elgtis kaip šeimininkas, ne kaip atstovas, o kaip šeimininkas, mieste sukūrė situaciją, kai tu turi jau priešintis pagal tas taisykles, kurias meras tau primeta. Vakaruose tai įprasta praktika, ir yra vadinama pilietinu nepaklusnumu. Lietuvoje, žinau, kai kurie politikai į tai reagavo kaip į visišką teisės trypimą (...).
Lietuvos politiniame lauke šiuo metu dvi įtakingiausios ir gausiausias frakcijas Seime turinčios partijos – „valstiečiai“ ir konservatoriai. Galima pasakyti, kuri yra artimesnė, su kuria būtų galima kalbėtis paprasčiau?
Viešai esu kritikavęs ir tą, ir tą. Manau, kad tie žmonės, kurie telkiasi į partijos kūrimo iniciatyvą, taip pat turėtų daug kritikos ir tiems, ir tiems. Dėl savo rinkėjų išdavystės, mano galva, yra kaltesnė Tėvynės sąjunga, nes skirtumas tarp partijos programos ir pavadinimo, lozungų bei kalbėjimo su savo partijos skyriais ir to, kaip vėliau balsuoja frakcijos nariai, yra milžiniškas. Ko gero, net neturintis lygių Lietuvoje. „Valstiečių“ atveju, aš manau, kad Vyriausybė yra nukrypusi nuo partijos programos, Seimas labiau stengiasi tos programos laikytis. Visgi, sakyčiau, kad „valstiečiams“ sekasi geriau.
Tad „valstiečiai“, suprantu, būtų artimesni sąjungininkai?
„Valstiečių“ ateitis yra labai miglota. Visą vasarą vyko kalbos, kad „valstiečiai“ gali skilti per liniją premjeras versus Ramūnas Karbauskis. Aš tikrai nežinau, ar taip neatsitiks... Jeigu taip atsitiks, kiek dar relevantiška būtų tokia partija. Ši partija be Skvernelio būtų ideologiškai daug grynesnė, bet būtų daug silpnesnė. Tai tų kombinacijų ir variantų čia yra per daug. Jei norite, kad įvertinčiau tarp tų dviejų (partijų. – ELTA), aš sakyčiau, kad „valstiečių“ situacija man atrodo geresnė sąžiningumo, demokratijos požiūriu.
G. Landsbergis yra sakęs, kad steigiama jėga gali būti „valstiečių“, suprask, – Ramūno Karbauskio projektas.
Tai nėra ir negali niekaip būti su Ramūnu Karbauskiu ir „valstiečiais“ susijęs projektas. Kad šią partiją apskritai būtų verta kurti, ji turėtų stipriai skirtis nuo visų šiandien egzistuojančių partijų. Kitu atveju nueiti ten ir būti dar vienais labai panašiais, truputį krikdemiškais, truputį „valstietiškais“, nėra jokios prasmės. O dėl kaltinimų, kad tai yra prieš Tėvynės sąjungą ir už „valstiečius“ nukreiptas projektas...
Visgi esminis dalykas šioje partijos kūrimo iniciatyvoje yra pasiūlyti iš esmės kitokios politikos alternatyvą – tiek kitokią, kad esamos partijos būtų privestos vadinti ją „radikalia“ ir kitomis juokingomis etiketėmis, kad tik kaip nors galėtų paslėpti savo beviltišką drungnumą ir vienodumą šioje jų sukurtoje ir užpelkėjusioje partinėje sistemoje.
Jūsų nuomone, įmanoma įkurti politinį darinį, kuris paremtas krikdemiškomis vertybėmis, nepritraukiant profesionalių, politinę patirtį turinčių politikų iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pusės?
Dvi dalys atsakymo. Pirma, tikrai įmanoma padaryti ir jų neperviliojant. Antra, aš manau, kad telkiantis šiai iniciatyvai visgi dalis politikų patys norės čia ateiti. Tai toks keistas atsakymas – ir taip, ir ne. Būtų galima be, bet, manau, kad bus su.
O šiuo metu vyksta komunikacija su atskirais, Seime reziduojančiais krikdemais nuo Tėvynės sąjungas, ar nereziduojančiais, bet aktyviai dalyvaujančiais skyrių veikloje?
Yra ir su esančiais Seime ir su Seime nesančiais. Komunikacija vyksta nuo pat pradžių, nuo vasaros vidurio, nuo tada kai pradėjo labiau kristalizuotis šis projektas.
Jūs sakote, kad vienas iš žingsnių, galbūt net misijų, kurią galėtų atlikti steigiama partija, yra sutrukdyti Gintauto Palucko ir Gabrieliaus Landsbergio tandemui. Ar manote, kad toks tandemas 2020 m. yra tikėtinas?
Viskas labai keičiasi. Tačiau jei žiūrėsime į dabartinę situaciją, kaip pradžioje siūlėte, toks tandemas yra labai tikėtinas. Jeigu šiandien vyktų rinkimai, yra tikrai didelė tikimybė, kad arba socialdemokratai, arba Tėvynės sąjunga būtų pirmi ir galėtų formuoti Vyriausybę, kurią ir sudarytų su kitu iš šios poros, plius su liberalais. Aš manau, kad bet kam Lietuvoje mąstančiam tradicinės, krikščioniškosios ar, galų gale, antiglobalsitinės politinės minties kategorijomis, tai yra labai baisi perspektyva.