Užsidegė kalnapušių masyvas
Šis didelis gaisras Kuršių nerijoje, tarp Alksnynės ir Juodkrantės, kilo balandžio 25 dieną, prieš vidurdienį. Dūmų stulpai buvo matomi iš labai toli.
Ekologė paaiškino, kokie sprendimai po gaisro buvo priimti ir kaip šiandien toje vietoje pasikeitė gamta.
„Esame toje vietoje, kur 2014 m. buvo kilęs gaisras. Jis apėmė maždaug 130 ha plotą. Tikrai nemažai. Tuo metu, kai įvyko gaisras, čia buvo kalnapušių miškas. Kalnapušės buvo sodintos ir augo labai tankiai. Jos jau buvo peraugusios savo amžių ir padariusios savo naudingą darbą. Kodėl įsiplieskė gaisras, tiksliai negalima pasakyti. Kaip bebūtų, gaisras įvyko ir išdegė ganėtinai dideli kalnapušynų plotai“, – teigė K. Dambrauskienė.
Anot jos, gaisrai Kuršių nerijoje yra labai pavojingi. „Dėl to, kad kalnapušynai yra sukaupę labai daug medžiagų po savim: įvairios nuokritos, spygliai. Jos yra peraugusios, sausos, todėl tas pavojus yra pakankamai didelis. Įsiplieskus gaisrui kalnapušės dega viršūnėmis. Ugnis plinta labai greitai, todėl gaisrą būna sunku suvaldyti. Dauguma prisimena 2006 m. gaisrą, kuris apėmė daugiau nei 230 ha plotą. Tai buvo dar didesnis gaisras. Lankytojams šioje vietoje reikėtų būti labai atsargiems“, – kalbėjo ekologė.
Bus palikti ir atviri plotai
Jos teigimu, po gaisro visos sudegusios kalnapušės buvo iškirstos ir išvežtos. Ir taip atsirado plyni laukai.
„Tada buvo dėliojama, kurias vietas reikėtų atsodinti, o kurias vietas reikėtų palikti atviras ir savaiminiam apžėlimui. 2014 m. gaisro vietoje tikrai nėra 10 ha apsodinta. Tam tikros vietos yra apsodintos paprastąja pušimi. O kai kurios vietos yra paliktos natūraliai eigai. Sakykime, paliktos atviros teritorijos, kurių Kuršių nerijai iš tikrųjų labai reikia dėl tam tikrų rūšių augalų ir paukščių. Praėjus keliems metams po 2014 m. gaisro mes aptikome, kad čia pradėjo lankytis dirvoninis kalviukas. Tai yra saugoma rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis mėgsta būtent atviras vietas“, – teigė K. Dambrauskienė.
Reziumuojant, ekologės teigimu, kai kuriose išdegusiose vietose suaugs miškas, o kai kai kurios vietos bus specialiai palaikomos atviromis teritorijomis.
Vaikščiodami po laukymę suradome žemėje įspaustų gyvūnų pėdsakų. Anot K. Dambrauskienės, gyvūnai šioje vietoje mėgsta lankytis.
„Yra ir šerno pėdsakai. Ir stirnos mačiau praeina. Gyvūnai tikrai lankosi. Ateina ir briedžiai. Kuršių nerija yra ne tik lankytojams, bet ir gyvūnams. Jeigu ne patį gyvūną galima pamatyti, tai jo pėdsaką įspaustą“, – teigė K. Dambrauskienė.
Taip pat šioje vietoje galima rasti ir daugiau 2014 m. kilusio gaisro pėdsakų. Gaisrą išduoda nudegę suaugusių pušų kamienai. Nors pušų kamienai nuo ugnies ir pajuodę, tačiau medžiai šioje vietoje išliko. Juodos dėmės siekia maždaug dviejų metrų aukštį.
Vis dėlto vienu didžiausių miško gaisrų Kuršių nerijoje yra laikomas 2006 m. gegužės 4 d. kilęs gaisras tarp Smiltynės ir Alksnynės. Jis truko net penkias dienas. Likvidavus gaisrą ugniagesiai gaisravietėje dirbo dar dvi savaites iki kol prasidėjo lietus. Tuomet degė kalninių ir paprastųjų pušų miškai, sproginėjo užsilikę Antrojo pasaulinio karo sprogmenys.
