Ką slėpė sovietinė aikštė
Istorikė, gidė, turistinių maršrutų kūrėja, Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė sako, kad būtent kasinėjimai leidžia kur kas plačiau pažvelgti į istoriją.
O kiekviena dalelė dėliojama į vientisą istoriją, lyg spalvingas vitražas. Ir net jei nėra noro ar galimybių atstatyti istoriškai buvusių svarbių statinių – svarbu jų nesunaikinti, tad uostamiesčio tyrinėtojai laukia, ar Atgimimo aikštės pavadinimą gavusioje vietoje išties atgims dar viena Klaipėdos istorijos dalelė.
„Senasis miesto archyvas yra prarastas, nežinia, ar jis sudegęs, ar išvežtas – niekas negali to pasakyti. Neliko ir žmonių, kurie mena istoriją. Tad archeologiniai kasinėjimai labai prisideda prie miesto pažinimo ir kur tik galima juos reikia atlikti.
Be to, jie yra privalomi. Atgimimo aikštė ypatingai nukentėjo per II Pasaulinį karą. Ne paslaptis, kad buvo bombarduojama visa Dangės upės pakrantė, ypatingai buvo naikinami pramonės paskirties pastatai.
Atgimimo aikštėje buvo ir aukštybinių pastatų, kurie buvo itin reikšmingi miesto gyvenimui ir uostui, pirmasis uostas buvo upėje. Per karą nebuvo visi pilnai sugriauti pastatai – tiesiog pokariu buvo priimtas sprendimas tą vietą išvalyti, nes norėta sukurti reprezentacinę aikštę, kuri skleidė sovietmečio ideologiją.
Dauguma pastatų dėl to buvo nugriauta“, – dalijasi L. Budrytė-Ausiejienė, kokią turtingą istoriją ilgą laiką slėpė sovietų valdžia.
Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad seniausia Klaipėdos gaisrinė iškilo dar 1937 metais. Jos nesunaikino karas, tačiau 1981 metais istorinis pastatas tapo kliuviniu Lenino aikštės ir viešbučio „Amberton“ statyboms, todėl buvo sulygintas su žeme.
Istorinėse nuotraukose išliko užfiksuotas gaisrinės pastatas. Pastatas buvo išsaugotas net po to, kai 1966 metais spalio mėnesį centrinė sukarinta priešgaisrinė tarnyba buvo perkelta į naujas, erdvesnes patalpas Trilapio gatvėje.
Kas dar slypi Atgimimo aikštėje?
Turistinius maršrutus dėliojanti istorikė sako, kad būtent kasinėjimai leidžia atskleisti neįtikinėtinų dalykų apie miestus, jų daugiasluoksnę kultūrą.
„Kuo remdamiesi mes konstruojame savo pasakojimus ir net visai kitaip matome senamiestį? Pavyzdžiui, Dienovidžio skveras – vietos gyventojams gerai žinoma vieta. Nežinau, ar Jums tekę girdėti, kad ten buvo pirmoji Klaipėdos laivų statykla.
O šalia esanti Didžiojo Vandens gatvė, kuri dabar nieko bendra neturi su vandeniu. Anksčiau ten ėjo upės atšaka, kuri vėliau buvo užpilta, nusausinta. Pokariu atsirado tuščių erdvių, kur anksčiau stovėjo pastatai – tapo karo žaizdomis, karo randais, tad atsirado galimybė archeologams iškasinėti.
Taigi, buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai ir vietoje, kur dabar matome Dienovidžio skverą, buvo atrastos seniausios VI amžiaus laisvų statyklos liekanos. Ištyrinėjus nustatyta, kad laivų statykla buvo pastatyta olandų. Mes daug daugiau sužinome iš kasinėjimų – kad miestas buvo saloje, kad čia buvo statomi laivai jau VI amžiuje. Archeologiniai kasinėjimai mums teikia labai daug informacijos, kurios mes neturime iš rašytinių šaltinių. Tai labai stipriai paskatina ieškoti ta kryptimi.
Faktas, kad apie Klaipėdos miesto istoriją mes dar labai daug ko nesurinkome ir renkame po šukę, dėliojame, kaip vitražą“, – pasakoja L. Budrytė-Ausiejienė.
Deja, statinių liekanos buvo „palaidotos“ po parku, o miestiečius ir miesto svečius čia pasitinka žalia erdvė ir kelios skulptūros.
Ar Atgimimo aikštėje atkastų fragmentų laukia toks pat likimas – kol kas lieka tik spėlioti.
Virė ir kultūrinis gyvenimas
Gidė pasakoja, kad šalia Rotušės stovėjo ne vienas svarbus miestui pastatas. Dėl aptiktų gausybės sprogmenų Atgimimo aikštėje darbai sustojo, o moteris sako, kad norima kelių aukštų automobilių aikštelė išties gali sunaikinti labai daug.
„Mes jau netekome labai svarbių pastatų, viso kvartalo prie Rotušės. Ten buvo ir Birža (arčiau upės, prie Biržos tilto, – „Delfi“ patikslinimas), kur būrėsi pirkliai, ten buvo miesto knygynas, buvo laisvalaikio erdvės, susitikimų salė. Biržos pastate virė gyvenimas, buvo diskutuojama įvairiais miesto, politikos klausimais.
Buvo ten ir įvairiausių parduotuvių, krautuvių. Tai buvo labai svarbi verslo ir kultūros vieta, centras. Žodį centras sakau ne atsitiktinai, mat jau XIX amžiaus viduryje, kai jau miestas nusipirko pastatą, kuriame iki tol rezidavo karaliai ir jame buvo įkurta Rotušė, galima sakyti visas miesto centras persikėlė į dešinįjį Dangės upės krantą“, – Klaipėdos istorijos kelius dėlioja pašnekovė.
Nuo šios vietos ėmė aktyviau plėstis ir dabartinė Liepų gatvė, Naujojo Uosto gatvė, kur yra išlikę ir dar gerokai iki sovietmečio pastatytų viešbučių, tuo metu pirkliams priklausiusių pastatų.
„Vertės prasme, tai labai vertinga miesto dalis. Kai prasidėjo kasinėjimai Atgimimo aikštėje, kreipiausi į ten dirbančius specialistus, ar būtų galima nueiti ten apžiūrėti kaip gidui, gauti pirminę informaciją, kad kaip gidai, mes nepasakotume „pro šalį“, bet buvo atsakyta, kad kol kas ten per daug pavojinga, randama daug sprogmenų. Taigi, teks palaukti“, – atvirauja Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė.
Miestas užgimė pelkyne
Dėl Atgimimo aikštės ateities per tūkstantis klaipėdiečių pasirašė peticiją, skatinančią išsaugoti Klaipėdos istorinį centrą ir siekia, kad verslininkų planuota automobilių aikštelė netaptų dar viena vinimi į istorinio paveldo karstą.
„Šalia Dangės upės buvo iškilęs net pirmasis dangoraižis. Ten, kur dabar šalia statomo „Salamander“ viešbučio yra artimiausias pastatas, buvo septynaukštis, kuris turėjo būti dar aukštesnis. Jis statytas 1923 metais. Nežinau, kiek tiesos tame, kiek yra legenda, kad šio pastato norėjo pats prezidentas Antanas Smetona, tad mes tai pasakojame kiek su šypsena, kad dangoraižis buvo A. Smetonos idėja pastatyti kažką panašaus, kaip Čikagoje.
Jis sakęs, kad Klaipėda bus vartai į Vakarų pasaulį, tad turėjo atrodyti, kaip Čikagoje. Tačiau faktas, kad tas pastatas 1923 metų pabaigoje iškilo daug žemesnis, nes tiesiog nebuvo įmanoma pastatyti dangoraižio – sukalta tūkstančiai metrų polių, nes paaiškėjo, kad miestas yra pelkėje. Lygiai taip pat ant polių buvo statoma ir Klaipėdos elektrinė, kad pastatas turėtų iškilti. Visai tai žinant, suprantant, kokie aukšti yra gruntiniai vandenys. Klaipėdoje net rūsių nėra senamiestyje – geriausiu atveju – pusrūsiai.
Visa tai žinant, kyla klausimų, kiek reikės įdėti pastangų dabar ir, jei bus įrengtas požeminis statinys, kiek jis laikys, kaip pavyks kovoti su gamta. O jei bus sunaikintas istorinis sluoksnis ir tai nepasiteisins. Žinome, kad kultūrinis paveldas, jei sunaikinamas, nėra sugrąžinamas, tai išteklius, kuris sunaudojamas. Jei prarasime mes, praras ir ateinančios kartos“, – tiek savo, tiek peticiją pasirašiusių žmonių svarstymais dalijasi L. Budrytė-Ausiejienė.
Anot pašnekovės, atkūrus buvusius pastatus didesnė tikimybė ir pagaliau pagyvinti miestą, padaryti jį labiau patraukliu, nes posovietinis palikimas, nors ir pervadintas Atgimimo aikšte, taip ir netapo traukos objektu. Gidė neslepia, kad net vyresnio amžiaus žmonės šią aikštę neretai vis dar vadina Lenino aikšte, o į ekskursijas atėjęs jaunimas kartais net perklausia – Atgimimo aikštė? Kuri čia yra?
Sustabdyti darbai teikia vilčių, kad istorija nusvers laikinumą
L. Budrytė-Ausiejienė vardija, kad Lenkija, Vokietija, kitos šalys, kurios daug statinių neteko per karą, nemažai dėmesio skiria jų atstatymui, tad pasvarsto, kodėl Lietuva, Klaipėda, negalėtų pasekti tuo pačiu pavyzdžiu. Juolab, kad uostamiestyje jau iškilo istorinis pilies bokštas, apie kurį taip pat ilgą laiką nelabai kas kalbėjo, o planuose atgaivinti ir išskirtinę bažnyčią, buvusią šalia Jono kalnelio.
„Mieste labai trūksta žmonių, tad Naujamiesčio atkūrimas miestą užpildytų žmonėmis. Atsirastų naujos erdvės, istoriškai atrodančios erdvės, kuriose vyktų gyvenimas. Manau, kad po truputį miestas darosi patrauklus, vyksta daug pokyčių, statybų mieste, daug įvairių atnaujino erdvių. Senamiesčio erdvės tampa patrauklesnės, rekonstruojamos krantinės.
Vilniuje ir Kaune šis procesas įvyko kiek anksčiau, mes esame trečias pagal dydį Lietuvos miestas, tad čia viskas ateina šiek tiek vėliau. Galbūt patys klaipėdiečiai dar ir patys auginasi savo istoriją. Klaipėda yra tas miestas, kuriam pažinti reikia gido. Vilniuje ir Kaune yra daug istorinių pastatų, tad gali paskaityti ir viskas kaip ant delno. Čia nedaug išlikę istorinių pastatų. Jų nedaug, tad vietas reikia atrasti, o istorijas dar sunkiau susirasti“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad mielai ekskursijas veda būtent Klaipėdos gyventojams, nes nori, kad žmonės gerai pažintų daug sluoksnių ir daug kultūrų turintį uostamiestį.
