Tankai, naikintuvai, ilgojo nuotolio raketos. Regis, tik tokia karinė parama dabar yra kone mirtinai būtina Ukrainai, kad ši gebėtų atsikovoti savo teritorijas rengiamo pavasarinio kontrpuolimo metu.
Jau kurį laiką telkiamos pajėgos apibūdinamos kaip Vakarų karinės minties, ukrainiečių drąsos, ryžto, gebėjimo greitai mokytis naudotis gaunama parama produktas: esą nuo to, kiek Ukraina sulauks vakarietiškų tankų, pėstininkų kovos mašinų (PKM) ir kaip greitai visa šia technika bei ginkluote išmoks tinkamai naudotis – tik nuo to priklausys kada prasidės kontrpuolimas ir jo sėkmė.
Ir žinoma, tame yra daug tiesos – tiek skaičius, tiek kokybė, tiek suteikiamos karinės paramos galimybės, o ir gebėjimai kuo greičiau įsisavinti technologiškai pranašesnę ginkluotę bei kovinę techniką Ukrainai dabar yra svarbu.
Su padėkomis persipinantys prašymai skirti daugiau paramos, skėsčiojimai rankomis, kad kontrpuolimo esą negalima pradėti būtent todėl, kad vis dar trūksta šių kritinių pajėgumų tęsiasi jau ne vieną savaitę.
Tačiau už viso šio geležinio kumščio, kuriuo tikimasi pralaužti Ukrainos žemes okupavusių rusų tvirtinamas gynybines linijas, ruošiami gal net ir svarbesni, kiekviename kare mažiau visuomenei matomą, tačiau kritinį vaidmenį vaidinantys pajėgumai.
Pastarųjų mėnesių karinės paramos Ukrainai statistikoje į akis gali kristi būtent jie – tai visai ne tankai, ne naikintuvai ar toliašaudės raketos, o galybė įvairių šaudmenų, benzinvežių, evakuacijos ir specialių inžinerinių mašinų.
Logistika, priežiūra ir inžinerija
Bet kuriame didelio intensyvumo mobiliame kare, kuris pasižymi gausiu technikos panaudojime – ar tai būtų tankai, PKM, šarvuočiai, ar savaeigės, ar tempiamos haubicos, ar tiesiog bet kokios pėstininkų gabenimo priemonės, svarbi ne tik visų šių priemonių kokybė, techninė būklė, parengtas personalas, bet ir dar trys dalykai: logistika, priežiūra ir inžinerija.
Geriausiai šių dalykų svarbą turėtų žinoti Rusijos armija. Būtent ji pirmosiomis karo savaitėmis dar 2022-ųjų kovą susidūrė su dideliais, bet sau tradiciniais logistiniais sunkumais – technika gedo, nebuvo taisoma, todėl metama po pirmojo kontakto, nes paprasčiausiai nebuvo kam ir kuo taisyti, o aprūpinimo konvojai strigo kamščiuose, pontoniniai tiltai skendo per artilerijos apšaudymus kartu su visa perkeliama technika.
Tankas nevažiuos ar nebus efektyvus, jei neturės degalų, atsarginių dalių, pakaitinio šaudmenų komplekto. Tankas bus bevertis, jei jis bus metamas pralaužti fronto liniją dar ir dar kartą toje pačioje vietoje, net jei prieš tai minų lauke sprogo ar buvo pažeisti bent keli tankai.
Tačiau rusai kartojo šias klaidas tiek pernai, tiek šių metų pavasarį – per puolimus Charkivo srityje 2022-ųjų balandį minų laukuose Rusijos pajėgos neteko šimtų tankų ir PKM, o iš tokių pamokų nieko taip ir, regis neišmoka šiemet, kai per vasario-kovo puolimus prie Vuhledaro, Marijinkos šimtai rusų tankų vėl beatodairiškai skubėjo sutikti savo pražūti minų laukuose, prieštankinių sistemų „Javelin“ ar artilerijos pasalose. Ir tai nėra vien rusų karių išskirtinis bruožas.
Pralaužti gynybos linijas abejoms pusės 2023-ųjų žiemos sezono metu buvo sunku – mažomis grupelėmis judantys pėstininkai, remiami tankų, PKM niokojo vieni kitų apkasus, tačiau karinės minties stebuklų nedemonstravo.
Du dalykai vis dėlto galėjo kristi į akis – ukrainiečiai ėmė ypač aktyviai medžioti ne šiaip rusų tankus, bet kitą techniką – oro gynybos sistemas bei kovinės evakuacijos tankus. Pastarieji įprastai yra ant tankų bazės sukurti galingi traktoriai, kurių įgulos gali padėti remontuoti apgadintą, bet dar pataisomą kovinę techniką vietoje arba nutempiant ją į saugesnį rajoną.
Specialiosios technikos pasirodymas
Kitas dalykas atsispindi būtent sąjungininkų paramos Ukrainai sąrašuose. Be ypač svarbių ir neišvengiamo kontrpuolimo ženklus rodančio amunicijos, šaudmenų pildymo paketų – nuo 155 mm ir 105 mm artilerijos, 120 mm, 81 mm, 60 mm minosvaidžių sviedinių ir GMLRS raketų HIMARS sistemoms sąrašuose pastarosiomis savaitėmis ėmė dominuoti ir amunicija tankams, PKM, o taip pat specializuota technika bei priemonės.
Šaudmenys tankams neišvengiamai reiškia vieną dalyką – jie pajudės pirmyn ir turės pilnus komplektus pliekti į taikinius. Specializuota technika taip pat yra ypatingas rodiklis. Dar daugiau – jei ankstesniuose paketuose tai būdavo priskiriama perduodamos šarvuotos technikos vienetams – po vieną ar du, tai dabar perduodama batalionams skirti pajėgumai.
Pavyzdžiui, amerikietiški benzinvežiai „M978“, kurie gali patys gabenti mobilias arba paletėmis sutvirtintas 28 tūkst. litrų kuro cisternas yra nepamainomas tankų „Abrams“ palydovas – šie amerikietiški tankai kol kas Ukrainoje nepasirodys, tačiau degalų reikės visiems kitiems vakarietiškiems tankams.
Bet kokio kontrpuolimo metu jiems taip pat teks įveikti nedideles upes, kuriose vis dar galima įklimpti – tam amerikiečiai perduoda ant seno tanko „M60“ sukurtus mobilius tiltu.
Vokietijos parama – 6 BIBER pontoniniai tiltai, sukurti ant tanko „Leopard 1“ bazės. Vakarietiški tankai ir PKM persikelia per upę naktį netikėtoje vietoje ir užklumpa nepasiruošusį priešą ryte – tai gali tapti labai nemalonia ir besikartojančia situacija jau greitai.
„Šis reikšmingas mobilumo ir kovinės technikos išgyvenamumo padidėjimas mums rodo ne tik tai, kad mūšio sąlygos pasikeitė nuo karo pradžios, bet ir tai, kad artėjantys ukrainiečių puolimai bus kitokie, nei buvo rengiami į šiaurę nuo Kyjivo, Charkive ar Chersone“, – tikino Australijos atsargos generolas Mickas Ryanas, kuris nuo pat karo pradžios atidžiai ir taikliai analizuoja veiksmų dinamiką, pokyčius, geba įžvelgti naujas tendencijas.
Logistinės paramos transporto priemonės, evakuaciniai tankai, mobilūs pontoniniai tiltai, minoms atsparios transporto priemonės, išminavimo technika – visa tai nėra taip vizualiai įspūdinga, kaip „Leopard 2“ ar „Abrams“, tačiau šiems tankams tai yra ypač svarbus pajėgumas. Tokius pajėgumus pastaraisiais mėnesiais Ukrainai skyrė ne tik JAV ir Vokietija, bet ir Jungtinė Karalystė, Kanada, Slovakija, Suomija, Norvegija.
Vertingos karų pamokos
Inžineriniai pajėgumai, skirti pralaužti minų laukus ir užtvaras, išminavimo technika, kuri papildomai valo kelią šarvuotajam kumščiui jau ne viename kare pasiteisino, kaip vienas svarbiausių elementų, galinčių lemti proveržį ir pergalę.
Antrojo pasaulinio karo laikais britų pajėgos Šiaurės Afrikoje legendinio vokiečių generolo Erwino Romelio vadovaujamų pajėgų gynybą pralaužė ne tik didesne mase, bet ir specializuotomis priemonėmis, kurios įveikė „neįveikiamus“ minų, užtvarų, įtvirtintų punktų laukus.
Izraelio pajėgos 1973-iaisiais sėkmingai kontratakavo tada, kai ne tik sutelkė šarvuotąsias pajėgas, saugiai remiamas aviacijos ir artilerijos, bet ir kai egiptiečių gynybą – prieštankinius dalinius, minų laukus įveikė specializuoti daliniai su technika, primenančia žemės ūkio darbus.
Be to, kovinės evakuacijos tankai, kurių įgulos galėjo taisyti tiek izraeliečių, tiek perimtus egiptiečių tankus tapo tikru galios daugikliu mūšiuose – neatsitiktinai Egipte iki šiol sklando sąmokslo teorijos, kad karą egiptiečiai būtų laimėję, jei ne JAV nebūtų permetę tūkstančių tankų Izraeliui pirmosiomis karo dienomis.
Iš tikrųjų didelė dalis pamuštų izraeliečių tankų buvo laiku evakuoti, sutaisyti ir vėl stojo į mūšius. Gabūs Izraelio inžinieriai ir kuklūs mūšio evakuacijos tankai padėjo pasiekti daugiau, nei galima buvo įsivaizduoti.
Tokia technika, net ir perduota nedideliais kiekiais, jei tik sėkmingai paskirstoma, sumaniai naudojama ir saugoma, ir dabar Ukrainoje gali pralaužti fronto liniją ne keliuose, o keliolikoje ar net keliasdešimt vietovių, kur galėtų prasiveržti ukrainiečių manevriniai daliniai.
Visos rusų karinės užtvaros – betoniniai blokai, minų laukai, apkasų linijos, visa tai yra statinė gynyba, kuri manevriniame kare gali stabdyti priešą tik tol, kol linijos nepralaužiamos. O jei tai įvyksta net siaurame ruože, ginti likusią liniją nebelieka prasmės, nes kyla apsupimo grėsmė.
Vieni kitiems rengia staigmenas
Suprantama, statinės gynybos įveikimas nereiškia, kad rusai sėdės rankas sudėję: Rusijos užduotis dabar yra aptikti Ukrainos kontrpuolimui rengiamas pajėgų sankaupas ir laiku reaguoti į jų proveržius, jei nepavyksta užkirsti tam kelio. Skirtingais duomenimis Ukraina rengia 3 korpusus, kuriuose – nuo 8 iki 18 naujai rengiamų brigadų su papildomais daliniais.
Vien tai, kad Rusija iki šiol nesugebėjo aptikti ir sunaikinti šių dalinių daug ką pasako apie rusų pajėgumų būklę. Tai, kad Rusijos gali laukti nemalonios staigmenos ir net pralaimėjimas jau atvirai kalba net Kremlių ar patį karą palaikantys apžvalgininkai, analitikai.
Tad jei ukrainiečiams pavyks keliose vietose pasiekti netikėtumą ir vienu metu pralaužti gynybą skirtinguose sektoriuose, visos Rusijos pastangos reaguoti laiku, vietoje ir adekvačiai kels didelių abejonių. Bet iš pradžių ukrainiečiai turi įvykdyti kelias sąlygas.
Pirmiausiai yra ne tik netikėtumo veiksnio išsaugojimas, bet ir gebėjimas sumaniai panaudoti inžinerinius pajėgumus, vykdyti jungtines operacijas, t.y. sausumos puolimą privalės remti viskuo rizikuosianti Ukrainos aviacija, didelį kiekį šaudmenų turės sunaudoti Ukrainos artilerija, HIMARS sistemos. Minimalių priemonių Ukrainai turi, o ir pavyzdžių, kad net ir su mažesniais, bet kokybiškesniais pajėgumais Ukrainos kariuomenė gali pasiekti, rezultatų jau esama. Bet kita sąlyga priklauso ne nuo technikos, o nuo žmonių – tiek ukrainiečių, tiek rusų pusėje.
„Pirmoji priežastis, kad tai bus kitoks puolimas yra tai, jog ukrainiečių laukia kitokia Rusijos armija, nei 2022. Ši armija turi ne tik kitą vadovybę, bet ir pakitusią profesionalių ir mobilizuotų karių pusiausvyrą.
Pajėgų koordinavimas kelių šimtų km ruože yra komplikuotas, tai ne vien karių sukišimas į apkasus su prieštankiniais ginklais. Realybė yra ta, kad rusai sukūrė kelių sluoksnių gynybines zonas. Galime tikėtis, kad rusai turės ir mobilių rezervų atremti prasiveržimus.
Visada protinga ruoštis prieš pavojingesnį varžovą, nei mažiau pavojingą. Pats Ukrainos generolas Valerijus Zalužnas neseniai interviu apie rusų pajėgas pasakė: „jie nėra idiotai“.
Rusai gali būti pavargę po dabartinio puolimo, bet neturėtume jų nuvertinti. Karas yra pernelyg nenuspėjamas, kad galėtume sau leisti tokias klaidas“, – teigė M. Ryanas.
Vis dėlto ir Ukrainos pajėgų struktūra, anot jo, bus pakitusi: nauji daliniai, kurie bus sudaryti tiek iš naujai apmokytų, kovinės patirties beveik ar iš viso neturinčių rezervistų, tiek iš patyrusių karių, anot M. Ryano primins vakarietiškas jungtinių pajėgų rūšių divizijas – šarvuotąsias, mechanizuotąsias ar motorizuotąsias.
Nepaisant to, kad realiai didžiausias Ukrainos pajėgų vienetas yra brigada, o dešimtys naujų tokių brigadų įsteigta nuo karo pradžios, ukrainiečiai, jei nori laimėti, privalo ne šiaip panaudoti naują techniką, bet ir taktikas bei procedūras, visas įgytas žinias vakaruose, kaip kariaujamas manevrinis karas didelėje erdvėje, vienu metu valdant judančius didelius mechanizuotus dalinius.
Kiekvienas dalinys, nesvarbu, ar tai šarvuotasis, ar pėstininkų, ar inžinierių, ar patyręs, ar šviežias, privalės veikti išvien, lyg atskiras instrumentas orkestre, kur sklandumas užtikrinamas tik tada, jei visi veikia papildydami vienas kitą, neužgoždami, laiku.
O tam reikia ne šiaip gerų karių, aukštos kovinės dvasios, ryžto, narsos, motyvacijos, t.y. viso to, ko ukrainiečiams, regis, nestinga, bet ir sumanių vadų – ne tik batalionų ir brigadų vadų,t.y. majorų, pulkininkų, bet tokių, kurie geba vykdyti stambesnes operacijas, kuriose vienu metu dalyvauja daugiau nei kelios brigados, o gal net ir divizijos, vykdančios išties jungtines operacijas.
Ir čia yra pavojų, mat senesnės kartos ukrainiečių karininkija iki šiol sunkiai perima naujoves, kurios Ukrainos kariuomenėje kyla iš apačios į viršų. Seno sukirpimo aukšto rango karininkai, pavyzdžiui, generolai niekada nesitreniravo vykdyti tokias ambicingas jungtines operacijas, kokioms imlesnė jaunoji karta. Karas Ukrainoje tapo šių dviejų kartų ir jų filosofijų išbandymu, patikrinimu, netgi susidūrimu. Dažniausiai tai vienas kitam netrukdo, ypač mažesnių operacijų metu prieš taktiškai atvipusį priešininką. Tačiau kompleksiškos jungtinės operacijos yra iššūkis savaime.
Viena yra priskirtame sektoriuje atlaikyti, sumušti nekompetentingai vadovaujamas rusų pajėgas, traiškyti apkasuose įsitvirtinusius čmobikus, o visai kas kita – tapti didesnio ir rizikingesnio plano dalimi, kai reikia imtis iniciatyvos, manevruojant kartu su kitais dideliais daliniais arba atvirkščiai – veikti pagal numatytą planą.
Šiandieniniuose mūšiuose, kuriuose dronų ir bepiločių orlaivių žvalgyba žaibišku greičiu aptinka taikinius, perduoda informaciją per mirties grandinę į viršų, o sprendimai atakuoti taikinius priimami greičiau, nei per ankstesnius karus, prabangos klysti kontratakuojantys ukrainiečiai beveik neturės.
Tai gali būti jų lemtingas, gal net paskutinysis kontrpuolimas. Ir vien jau dėl to jis tiesiog privalo būti kitoks – triuškinantis, kaip „Audra dykumoje“, t. y. garsioji JAV vadovaujamos koalicijos operacija išvaduojant Kuveitą nuo Irako 1991 metais. Ukrainos pajėgumai šiuo metu yra nepalyginamai kuklesni, o ir metai karo išsekino jų jėgas, bet sąlyginė tyla prieš audrą tvyro neatsitiktinai, mat Rusija nieko panašaus dar nėra patyrusi.