Lietuvių šeimoms vaikus atgauti padedanti ir šiuo metu Gabrieliaus mamos interesus atstovaujanti advokatė Sandra Latotinaitė įsitikinusi, kad tai – dezinformacija.
Papiktino ambasadoriaus žodžiai
Jai ypač daug įtarimų sukėlė ambasadoriaus žodžiai, kad per dvejus metus buvo tik 13 su vaikų paėmimo atvejais susidūrusių lietuvių šeimų. Šį faktą yra minėjęs ir Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jis pridūrė, kad 10 šių bylų baigėsi biologinių tėvų naudai.
„Įdomu, iš kur tokie duomenys. Drįstu abejoti, ar jie – teisingi. Visų pirma, per pastaruosius dvejus metus turėjau daugiau nei 13 taip vadinamų „vaiko gerovės“ bylų. Be to, abejoju, ar visas lietuvių bylas turiu tik aš viena. Antra, teiginys, kad 10 bylų buvo išspręstos biologinių tėvų naudai, skamba per daug gerai, kad būtų tiesa. Sprendimai, kurie priimami vaikų teisių tarnybų (arba policijos) skubos tvarka (taip vadinamieji „akuttvedtak“), itin retai būna naikinami „fylkesnemnd´os“ (apskrities komisijos – liet.). Kaip taisyklė, 99,9 proc. tokių sprendimų, priimtų skubos tvarka, nėra naikinami ir galioja iki kol nebus priimtas sprendimas kitoje byloje – dėl globos teisių atėmimo, kuri turi būti pateikta svarstymui į „fylkesnemnd´ą“ per 6 savaites. Tokio tipo bylų, patekusių ant apskrities komisijos pirmininko stalo, likimas paprastai yra nuspręstas iš anksto. Įdomu būtų susipažinti su tokiais sprendimais, kuriuos nurodo gerb. ambasadorius“, – savo socialinio tinklo paskyroje piktinosi ji.
Dėl situacijos susirūpinę ir Norvegijos teisininkai
DELFI advokatė sakė, kad vaikai iš šeimų dažniausiai atimami tokį sprendimą priėmus skubos tvarka.
„Todėl netrukus į „fylkesnemnd´ą“ perduodama byla dėl globos teisių atėmimo. Sąlygos priimti tokį sprendimą yra labai griežtos. Namie turi būti susidariusi rimta kritinė situacija, kurios neištaisysi jokiomis pagalbos priemonėmis. Vaikams turi grėsti rimtas pavojus likti namie su tėvais.
Tačiau nėra pagrindo teigti, kad vaikai staiga paimami tik iš smurtaujančių, geriančių ir asocialių tėvų. Būna, kad kaltinimai tiesiog primetami, dažnai juos išsako anonimai, bet niekas nepuola jų tikrinti. Neretai vaikų teisių tarnyboms užtenka manyti, kad vienaip ar kitaip galėjo būti. Įdomus faktas, kad tėvai gali išsivežti vaiką į savo kilmės šalį, tačiau, anot tarnybų, tai sukelia kritinę situaciją, tad reaguoti į ją galima atimant vaiką iš šeimos. Yra ir daugybė pavyzdžių, kai vaikai iš šeimų buvo atimami niekuo neišsiskiriančią dieną, be jokio konflikto ar kritinės situacijos. Daugybė Norvegijos teisininkų yra rimtai susirūpinę dėl šios praktikos, kurių sprendimai beveik visuomet pripažįstami teisingais teismuose“, – pasakojo ji.
Sunerimo dėl dukters
Anot S. Latotinaitės, lietuviai šiuo atveju nėra išskirtiniai. Dėl „Barnevernet“ darbo dažnai kenčia ir kitų tautinių mažumų atstovai, ir patys norvegai.
Nors pasigirsta minčių, kad patys emigrantai Norvegijoje pradeda diktuoti savo taisykles, tiesiog nutrūksta nuo grandinės, advokatė patikino, kad nėra sprendusi tokios bylos, kai vaikai tiesiog būtų buvę tėvų palikti likimo valiai.
„99 proc. visų situacijų, kuomet buvo keliamos bylos, mano nuomone, buvo galima išspręsti tiesiog pritaikant pagalbos priemones. „Barnevernet“ aparate sukasi milžiniški pinigai, tad nėra taip, kad lėšų padėti šeimoms jiems trūktų. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pinigai verčiau skiriami globėjams, komisijoms, teismams, vertėjams, o ne vaikų tėvams“, – patikino ji.
S. Latotinaitė tikina pati esanti sunerimusi dėl savo dukters ateitis.
„Ji auga visuomenėje, kur vaikai turi daug teisių, bet praktiškai jokių pareigų“, – apgailestavo ji.
Rėkiantys lietuviai – deguto šaukštas medaus statinėje
Savo ruožtu Darbo inspekcijos ir Paslaugų centro užsieniečiams Norvegijoje patarėja Daina Bogdanienė DELFI sakė, kad tikroji situacija Norvegijoje yra visai kita nei bandoma įteigti.
„Manyčiau, kad Norvegijoje yra 90 proc. lietuvių, kurie sutinka, kad reikia laikytis galiojančių įstatymų, puikiai integruojasi, tačiau likę 10 proc. galvoja kaip garliaviniai. Taip aš dabar juos vadinu. Tai yra šaukštas deguto medaus statinėje. Atsiminkime Garliavos istoriją – minios diktatą. Minia nesupranta, kad įstatymai yra įstatymai – jie sukurti tam, kad jų būtų laikomasi ir pakeisti jų per naktį negalima.
Kitaip tariant, yra keli nepatenkinti žmonės, kurie labai garsiai rėkia. Jei atkreipsite dėmesį, visuomet girdime tų pačių asmenų pasisakymus. Daugiau nepatenkintų neatsiranda. Rimtų, problemą analizuojančių straipsnių komentaruose irgi – vienos pamazgos, parašytos tų pačių asmenų. Žmonės, kurie rėkia, daug ko nežino, ir, atrodo, vengia mąstyti, reikalauja neįmanomo, šokdina pareigūnus“, – patikino ji.
Anot D. Bogdanienės, vaikų paėmimas iš šeimos Norvegijoje yra ne kasdienybė, o socialinių emigrantų problemų ledkalnio viršūnė.
Neaišku, iš ko gyvena, ką veikia
„Neaišku, iš ko gyvena ir ką iš viso Norvegijoje veikia dalis emigrantų. Jei lietuviai imigruoja į kokį kaimelį Norvegijoje, galbūt kai kurie ir išsiskiria iš aplinkos, kaip išsiskirtų ir į Lietuvos kaimą atsikraustę, pavyzdžiui, uzbekai ar tadžikai. Galbūt dėl to jais susidomi tarnybos, norėdamos integruoti ir supažindinti su vietos taisyklėmis, o tuomet jie priešinasi ir paleidžia gerkles. Man keista, kad kai kurie lietuviai bėga iš Lietuvos, nuolat ją kritikuodami ir visiems pasakodami, kokia tai bloga šalis, bet kai ištinka problemos Norvegijoje, būtent Lietuva juos turi gelbėti“, – stebėjosi ji.
D. Bogdanienė patikino, kad vaikai iš šeimų Norvegijoje atimami tik kraštutiniais atvejais.
Paaiškino, kaip veikia „Barnevernet“
„Pavyzdžiui, atvyksta motina, ji neturi darbo, o gal turi, bet jis – nepastovus. Butą reikia nuomoti, pinigų nėra, vyro nėra arba tie vyrai nuolat keičiasi. Sugalvoja atsivežti ir vaiką ar vaikus, tačiau dažnai būna įpratusi gyventi be jų. Jai reikia išmokti būti su vaiku, suprasti jo interesus ir poreikius, o galbūt tam nėra įgūdžių. Motina pati nėra stabiliai susitvarkiusi gyvenimo, jai reikalinga pagalba, ji nelabai orientuojasi aplinkoje. Ji neturi nei laiko, nei jėgų galvoti apie vaiką, nes svarbesnės kitos problemos – ir tai suprantama. O atsivežtam mokyklinio amžiaus vaikui aplinkos pakeitimas yra didelė trauma. Jis juk kardinaliai pakeičia aplinką, patiria didelį šoką – eina į naują mokyklą, nemoka kalbos, vaikšto visas susigūžęs. O jei dar ir namuose negali jaustis saugiai dėl kitų priežasčių ar tėvų problemų, aišku, kad jam yra sunku. Tuomet įsikiša „Barnevernet“.
Jie mato, kad vaikui yra blogai. Ką jie daro? Sudaro darbo planą ir pusę metų, kartais ir ilgiau bando perauklėti motiną ar šeimą, taiko jų turimas priemones. To padaryti nepavyksta, jei šeima ar motina nekonstruktyviai ir priešiškai nusiteikę, jei mano, kad viską daro teisingai. Tuomet vyksta ne darbas, o įsiplieskia konfliktas, trumpiau tariant įvyksta kultūrinė avarija, nes atvykėliai nesugeba arba nenori susitaikyti su keliamais reikalavimais. Bendradarbiavimą labai apsunkina nesusikalbėjimas (kalbama per skirtingus vertėjus), ir, žinoma, emocijos. Darbas su problemų turinčia šeima Norvegijai nemažai kainuoja. Norvegija ne uždirba pinigus, kaip kai kas bando tvirtint, o juos praranda. Kainuoja vertėjai, kiti specialistai, teismo procesai, advokatai. Už viską moka valstybė. Kiek metų Norvegija turi eikvoti lėšas, taisydama svetimos šalies socialinio apleistumo problemas, gydyti traumuotus žmones, juos integruoti? Kai visi specialistai mato, kad, nepaisant pastangų ir įdėto darbo, progreso nėra, turi du pasirinkimus – palikti vaiką šeimoje, kol nežinia kas atsitiks, arba jį paimti“, – pasakojo R. Bogdanienė.
Gailisi, kad vaikystėje nesiėmė auklėti A. Breiviko
Anot jos, jei „Barnevernet“ pajudina šeimą, jie žiūri į visas aplinkybes, pavyzdžiui, iš ko šeima gyvena, kaip gyvena, kur gyvena, kiek žmonių tame name ar būste registruota ir panašiai. Tai dažniausiai šeimai labai nepatinka, bet pasiteisinimai: „aš daugiau neturiu, kur gyventi“, „šiuo metu neturiu darbo“ tarnybų nejaudina, nes svarbiausia joms – vaiko interesai.
D. Bogdanienė patikino, kad „Barnevernet“ tarnybos atstovai toli gražu nėra nusitaikę tik į lietuvius. Ji papasakojo, kad buvo spręsta daugybė bylų, kai vaikai atimami iš, pavyzdžiui, Somalio, Irako, Afganistano gyventojų.
„Jei norvegai susitaikys su visomis imigrantų diktuojamomis sąlygomis, po 20-ies metų jie turės visai kitokią Norvegiją. Į ją atplūs visos imigrantų atsivežtos „tautinės tradicijos“ ir nebūtinai gerosios. Norvegai laikosi moto, kad lengviau užauginti vaiką nuo mažumės, jam įdiegiant norimas vertybes, nei pakeisti, performuoti suaugusįjį. Norvegai žino, kad ateitis kuriama kiekvieną dieną, kiekvienu poelgiu, kad protingiau yra dirbti prevencinį darbą, nei taisyti praeities klaidas. Norvegai turi teisę savo šalyje tvarkytis taip, kaip jie nori, o migrantai dažnai užmiršta, kad jie yra svečiai“, – patikino ji.
Anot D. Bogdanienės, patys norvegai neretai kritikuoja „Barnevernet“, nes būna, kad iš problemų turinčių šeimų vaikai nėra paimami, o po kurio laiko paaiškėja labai negeri dalykai, blogiausiu atveju vaikai nužudomi, gal nusižudo ar ilgainiui tampa smurtautojais, žudo kitus. Pavyzdžiui, norvegai pripažįsta, kad padarė klaidą iš psichiškai nestabilios mamos nepaėmę Anderso Behringo Breiviko (jis sukėlė teroristinį aktą – DELFI), nors „Barnevernet“ akiratyje jų šeima buvo.
Vaikai Norvegijoje užauga tolerantiškais ir ramiais
Anot D. Bogdanienės, jei Norvegijoje viešajame transporte vaikas ima rėkti ar rodyti kaprizus, niekas į jį nekreipia dėmesio, nes žino, kad jei į ugnį nepilsi benzino, ji užges.
„Man baisiausia, kad kai kurie Norvegijoje gyvenantys lietuviai šmeižia Norvegiją, pasakodami nesąmones, o gyvenantys Lietuvoje jais tiki. Nėra logikos. Juk jei būtų taip baisu, niekas čia nevažiuotų“, – įsitikinusi ji.
D. Bogdanienė pasakojo, kad bendra aplinka Norvegijoje – rami. Ji įsitikinusi, kad prie tokios visuomenės sukūrimo daug prisidėjo ir „Barnevernet“ darbas.
„Viskas juk prasideda šeimoje, nuo vaikystės. Kodėl Lietuvoje yra žudomasi, žmonės yra nelaimingi? Nes aplinka – labai agresyvi, žmonės susipriešinę, tvyro nepasitikėjimo niekuo kultūra, kritikavimo, pjudymo ir žlugdymo už menkiausią nieką atmosfera. Pati nesu susidūrusi, tačiau girdėjau, kad Lietuvoje darbe tave gali ir kvailiu išvadinti, mokyklose klesti patyčios. Norvegijoje tai yra neleidžiama, imamasi tai galinčių pašalinti veiksmų, tad noras smurtauti psichologiškai ir fiziškai iš visuomenės išnaikinamas dar vaikystėje.
Norvegijoje vaikai užauga tolerantiškesni. Jie nekritikuoja, nediktuoja savo nuomonės, nesikabinėja prie kitų žmonių, nes supranta, kad jei jam yra leidžiama būti tokiu, koks jis yra, tai ir jis turi leisti kitiems būti tokiais, kokie jie yra. Žmonės gerbia save ir kitus. Tokioje aplinkoje gyventi yra daug maloniau ir ramiau, todėl čia gyventi važiuoja ir migrantai. Ne tik dėl pinigėlio– nekenčiu šito žodžio – , bet ir dėl to, kad Norvegijoje tu gali atsipalaiduoti, yra pašalintas priešiškumas“, – pasakojo ji.
Kas laukia Gabrieliaus?
Paklausta apie naujas detales dėl Gabrieliaus istorijos, advokatė S. Latotinaitė patikino, kad akivaizdu, kad Švedija pažeidė LR piliečių teises pagal 1963 metų Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių. Tačiau dėl to galima sulaukti tik atsiprašymų, o ne kažkokių veiksmų.
„Tarptautinėje teisėje yra nusistovėjusi praktika, kad tokiais atvejais, kai valstybė pažeidžia kitos valstybės piliečio teises pagal minėta konvenciją, ji turi atsiprašyti arba pripažinti pažeidimus, nubausti dėl incidento kaltus asmenis ir užtikrinti, kad panašūs įvykiai nepasikartos ateityje. Gabrieliaus Norvegija, deja, nebegrąžins į Švediją tuo pagrindu, kad Švedija, prieš išduodama jį Norvegijai, nebuvo pranešusi apie tai Lietuvos konsulinei įstaigai Švedijoje.
Anot Švedijos užsienio reikalų ministerijos, Švedija buvo tik tranzito šalis, per kurią Gabrielius keliavo, o Norvegija – jo gyvenamoji vieta, todėl nebuvo sprendžiamas nepilnamečio globos klausimas. Kadangi globos klausimas nebuvo sprendžiamas, remiantis 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Lietuva nebuvo nedelsiant informuota, o mažametis sausio 28 dieną buvo grąžintas į Norvegiją.
Sulaikiusi kitos šalies pilietį Švedija privalo, remiantis minėtos konvencijos dėl konsulinių santykių 36 str. nr. 1 punktu b), apie tai pranešti jo pilietybės valstybes konsulinei įstaigai. Tai reiškia, kad Švedija turėjo informuoti Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą apie Gabrieliaus bei jo dėdės sulaikymą Švedijos jurisdikcijoje.
Toliau, sutinkamai su 37 str. punktu b), Švedija privalo nedelsiant informuoti Lietuvos Respublikos konsuline įstaiga „apie bet kurį atvejį, kai globos ar rūpybos steigimas atitinka nepilnamečio ar kito visiško veiksnumo neturinčio atstovaujamosios valstybės piliečio interesus.” Gabrielius buvo sulaikytas 26.01.15. 28.01.15, jis buvo išduotas Norvegijai. Laikotarpyje 26.01.15-28.01.15 Švedija turėjo daryti vienokius ar kitokius sprendimus dėl Gabrieliaus laikinosios globos. Tad Lietuvos Respublikos konsuline įstaiga Švedijoje turėjo būti nedelsiant informuota apie Gabrieliaus buvimą Švedijos jurisdikcijoje“, – sakė ji.
Galutinis sprendimas turėtų paaiškėti kitą arba dar kitą savaitę.