DELFI turimi LNOBT viešųjų pirkimų duomenys rodo, kad Lietuvos atlikėjų paslaugas Gintauto Kėvišo vadovaujama įstaiga įsigydavo ypatingai pigiai. Laikydamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų, DELFI negali atskleisti atlikėjų, kurių paslaugos buvo perkamos, pavardžių, tačiau sutartyse fiksuotos sumos – labai iškalbingos.
Milžiniški skirtumai
Pagal praėjusių metų balandžio 1-ąją sudarytas atlikėjo paslaugų pirkimo sutartis matyti, kad Lietuvos atlikėjams mokėti 28,38 euro, 42,58 euro, 85,15 euro siekiantys honorarai. Pagal tų pačių metų kovo 23-iosios sutartis atlikėjams buvo numatyti vos didesni kaip 600 eurų honorarai, 29 dienos sutartyse fiksuotas nuo 93,17 iki 212,89 euro svyravęs atlygis.
Teatre sudarinėtos ir didesnės vertės sutartys. Štai 2016-ųjų gegužės pradžioje už paslaugas dviem atlikėjams numatytas 3,3 tūkst. eurų ir 1,4 tūkst. eurų atlygis, spalį baleto šokėjui sutarta išmokėti 4,3 tūkst. eurų.
Tačiau tų pačių metų gegužę G. Kėvišo vadovaujamas LNOBT pasirašė net kelias sutartis su Kipre registruoja jo sūnaus Martyno Kėvišo vadovaujama įmone „Riverside music Limited“. Už kelių kviestinių žvaigždžių pasirodymus teatras tarpininkui sumokėjo 390 tūkst. eurų. Tiesa, kokia šios sumos dalis atiteko atlikėjams, LNOBT neskelbia.
Įspūdingos sumos mokėtos ir kitoms užsienio žvaigždėms. Praėjusių metų spalį neįvardijamai užsienio įmonei už Latvijos operos primadonos Kristinos Opolais ir italo dirigento Sesto Quantrini vienintelį koncertą Vilniuje sumokėta 28,5 tūkst. eurų.
2015-ųjų pabaigoje pagal koprodukcijos sutartį su Ravenos (Italija) festivalio fondu „Fondazione Ravenna Manifestazioni“, su kuriuo LNOBT statė spektaklį „Bohema“, numatyta 60,5 tūkst. eurų suma, o su Ravenos festivalio vadove režisiere Cristinos Mazzavillani Muti sudaryta daugiau kaip 18 tūkst. eurų vertės sutartis.
Siūlymas: tegu įrodo savo teiginius
Keli anksčiau su LNOBT bendradarbiavę menininkai (DELFI jų pavardės žinomos, tačiau pašnekovų prašymu nebus minimos) teigė, kad tokia honorarų sistema teatre egzistuoja daugiau nei dešimtmetį. „Dar esant tautinei valiutai, mažiau žinomų atlikėjų honorarai siekdavo kelis šimtus litų, pripažintų atlikėjų ir net Nacionalinės premijos laureatų – tūkstantį litų, retais atvejais – kelis tūkstančius. Jei su tokiu atlygiu nebūdavo sutinkama, staiga kildavo kliūčių dėl pasirodymų – jų skaičius imdavo labai mažėti arba atlikėjas dėl kažkokių neįvardijamų priežasčių nebebūdavo kviečiamas apskritai“, - kalbėjo DELFI pašnekovai.
LNOBT atstovė spaudai Renata Baltrušaitytė, teikdama komentarą dėl teatro pirkimų, nurodė, kad įspūdingi sumų skirtumai galėję susidaryti dėl to, jog vienomis sutartimis galėjo būti perkamos kolektyvų, kitomis – pavienių atlikėjų paslaugos. „Be to, kartais sutartyje gali būti fiksuojamas pasirodymo viename spektaklyje įkainis, o kartais atsilyginama už kelis spektaklius ar netgi viso sezono darbą. Suprantama, jog sumos tokiu atveju taipogi skiriasi“, - aiškino ji.
Paprašius pakomentuoti pasigirstančius svarstymus, kad LNOBT šalies atlikėjams moka mažesnius honorarus nei kviestiniams svečiams, R. Baltrušaitytė atsakė: „Galime tik konstatuoti, kad atlygis visų pirma priklauso nuo atlikėjo meistriškumo kategorijos, o ne nuo jo gyvenamosios vietos. Jeigu kas teigia priešingai – tegu įrodo savo teiginius“.
Lietuvos menininkai nepageidaujami?
Atvirai su DELFI pasikalbėti sutikęs garsus operos dainininkas ir pedagogas Vladimiras Prudnikovas teigė girdėjęs kalbų apie ryškius Lietuvos ir užsienio atlikėjų, pasirodančių Nacionalinio teatro scenoje, honorarų skirtumus, tačiau tai pagrindžiančių dokumentų nematęs. Tačiau V. Prudnikovas kalbėjo apie pasikeitusią atmosferą LNOBT, verčiančią palikti teatrą ir gimtinę tiek jaunus perspektyvius atlikėjus, tiek pripažintus menininkus.
V.Prudnikovas DELFI išvardijo ne vieną atlikėją, kuriems kažkodėl nebeliko vietos LNOBT. „Štai jaunas, labai talentingas dainininkas Raimundas Juzuitis – dvejus metus jam nedavė jokių partijų padainuoti. Dabar jis išvažiavo į Vieną, yra vienas iš jų primarijų. Tai kažkoks skandalas“, - piktinosi solistas ir pedagogas.
Jo teigimu, toks pat likimas ištiko perspektyvią solistę Jurgitą Adamonytę, tarptautinę karjerą sėkmingai darantį Kostą Smoriginą, kitus. „K. Smoriginas kartais atvažiuoja padainuoti, bet kai jis Vilniuje gyvena – ne, kviečia kažką, kviečia iš kažkur, o savų ne. Nesuprantu, kas tai per politika ir „meilė“ saviems atlikėjams“, - kalbėjo V. Prudnikovas.
Jo teigimu, jau kuris laikas LNOBT spektaklių mažėja, repertuaras traukiasi, daromi „kažkokie keisti sprendimai“. „Viskas pasikeitė nuo geriausių LNOBT laikų, kai teatras buvo vienas garsiausių Europoje pagal savo kolektyvą, solistus, dirigentus. Dabar to nėra. Žmogus, ypatingai jaunas žmogus, jeigu negauna darbo, pagrindinių partijų, jis degraduoja. Dėl tos atmosferos pirmiausia. O dainuoti du kartus per metus – tai ne dainavimas. Jei per mėnesį vedantieji solistai dainuoja du – tris spektaklius, pagrindines partijas, tai yra norma. Jeigu dainuoja mažiau, jau blogai – vadinasi, repertuarinė, kadrinė politika yra nekokia. Žiūrėkite, kiek garsiausių mūsų solistų išvažiuoja – ir ne dėl to, kad kažkur geriau, bet todėl, kad čia nėra darbo“, - pažymėjo garsus atlikėjas.
Nepasirašė palaikymo laiško
LNOBT jau dveji metai nekoncertuoja ir garsus dirigentas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas maestro G. Rinkevičius. Paklaustas, dėl kokių priežasčių tai vyksta, maestro sakė manantis, kad Lietuvoje yra susidariusi tam tikra „monopolija“, vienijanti LNOBT, Nacionalinę filharmoniją bei viešąją įstaigą „Vilniaus festivaliai“. „Manau, tokios didelės monopolijos mene tikrai neturėtų būti“, - teigė jis.
Pasak G. Rinkevičiaus, „diplomatinius santykius“ su G. Kėvišu jis, kaip Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas, visada palaikydavo, bet vis dėlto didelio bendradarbiavimo nebuvo. „Galbūt šiuo atveju ir D. Ibelhauptaitės „Vilnius City operos“, ir mūsų pastatymai, kuriuos darome kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Kongresų rūmuose, yra tam tikra konkurencija LNOBT, ir, manau, ne visada jų naudai. Tikrai manau, kad kartais spektakliai būna geresni negu LNOBT, o apie meninius kriterijus gaila, bet dažnai nekalbame“, - kalbėjo garsus dirigentas.
G. Rinkevičius atskleidė, kad G. Kėvišas, prasidėjus pastarajam skandalui, jam skambino, norėdamas, kad maestro pasirašytų jo palaikymo raštą. „Pasakiau, kad šioje vietoje reikia turėti sąžinės“, - sakė jis.
Paklaustas, ar tuo metu, kai diriguodavo LNOBT, jam siūlomas honoraras atitiko oriam atlygiui taikomus kriterijus, G. Rinkevičius svarstė, kad Vilniuje, vienoje iš Europos Sąjungos šalių sostinėje, mokami honorarai neturėtų skirtis nuo kitų valstybių penkis ar dešimt kartų. „Jeigu aš diriguodavau, vadinasi, man užtekdavo. Aš žinau, kad Lietuvoje tie honorarai ir dabar yra žymiai mažesni visur. Tik, žinoma, turi būti kažkokios padorumo ribos, o aš manau, kad ne visada jos būdavo teatre išlaikomos. Jei žinome, kad normalus honoraras Stokholme arba Kopenhagoje yra 5-7 tūkst. eurų, o Lietuvoje – 200-300 eurų, tai toks santykis nenormalus“, - aiškino maestro.
Vadina nepagarba atlikėjams
Lietuvos muzikos mylėtojai pasigenda smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio pasirodymų. DELFI paklaustas, kodėl pasitraukė iš Lietuvos didžiosios scenos, jis atvirai teigė, kad viena iš pagrindinių to priežasčių – nepakankama pagarba Lietuvos atlikėjams.
„Viena iš tos nepagarbos formų yra pernelyg maži honorarai. Kodėl iškiliausi Lietuvos atlikėjai turi groti arba dainuoti už neadekvačiai mažą atlygį? Suprantu, kai esi dar labai jaunas atlikėjas ir nori įrodyti savo vertę - kai ekonominė situacija prieš gerus 20 metų irgi buvo visai kitokia, o Nacionalinė filharmonija pasiūlydavo keliasdešimt koncertų per metus, dar buvo galima toleruoti nedidelį atlygį. Bet situacijai Lietuvoje pasikeitus, tie honorarai išliko arba nepakitę, arba šiek tiek padidėję nuo 1994-1995 metų“, - aiškino jis.
Smuikininkas „labai apgailėtina“ vadino situaciją, kad patys atlikėjai nedrįsta apie tai kalbėti. „Jei užsimena apie honoraro kėlimą, tai atlikėjui išsyk pasakoma: „Nepatinka – negrok. Atsiras, kas gros“. Be to, mano nuomone, pati muzikos atlikėjų bendruomenė nėra pakankamai susitelkusi ir vieninga“, - kalbėjo V. Čepinskis.
Pasiteiravus, kokią įtaką jo karjerai turėjo dabartinis LNOBT vadovas, smuikininkas kalbėjo, kad tam tikrą laiką, iki 2000 metų, su G. Kėvišu, kurį jis vadina neabejotinai visų laikų įtakingiausiu Lietuvos klasikinės muzikos vadybininku, planuodavo koncertinę veiklą. "Teko girdėti, įvairių nuomonių, kodėl nutrūko mūsų bendradarbiavimas. Viena jų, esą „ne su tais žmonėmis nuėjau“, girdi, „kad viešai nepadėkojau“, „nepatikimas“ ir panašiai“, - kalbėjo V. Čepinskis.
Pasak smuikininko, nutrūkus šiam bendradarbiavimui, jam teko griežti ir prieš pat koncertą lūžus kojai, ir koncerto išvakarėse atšokus akies tinklainei, ir net stipriai karščiuojant. „Tai ar galima mane laikyti nepatikimu? Man iki šiol kyla klausimų, kodėl iš beveik 30 užsienio koncertų, kartu su tuometiniu Nacionalinės filharmonijos direktoriumi suplanuotų 1999-2000 metų sezonui, įvyko tik du, arba kodėl po vienos žinomos Europos koncertų agentūros direktoriaus vizito į Lietuvą, berods, 2009 metais, pastarasis nebekėlė net telefono ragelio, nors iki tol planavome pasirašyti kontraktą. Paskutinio pokalbio su agentūros direktoriumi metu jis man prasitarė, kad atvyks į Lietuvą susitikti su G. Kėvišu. Gal tai tik sutapimas – aš nežinau“, - svarstė garsusis smuikininkas.