Pasivaikščiojimą akademijoje pradedame nuo Veterinarijos anatomijos muziejaus. Į šią patalpą įžengti patartume tik drąsiausiems, nes čia galima rasti ne tik įvairių gyvūnų skeletų, bet ir specialiuose skysčiuose saugomų gyvūnų organų.
„Toks mūsų specialybės išskirtinumas. Turime mokėti ne vieno gyvūno anatomiją. Turime žinoti ir kraujotakas, ir nervų sistemas, ir skirtingas gyvūnų skeletų struktūras“, – „Delfi“ laidai „Ar galiu užeiti?“ pasakojo LSMU Veterinarinės medicinos simuliacijos centro vadovė Karolina Jankauskaitė. Šis muziejus – svarbus, nes čia studentai semiasi teorinių žinių.
Tik įgavę teorinių žinių studentai kviečiami praktinius įgūdžius lavinti Veterinarinės medicinos simuliacijos centro auditorijose. Čia būsimais pacientais gali tapti net pliušiniai žaislai.
„Pagal visus gyvūnų gerovės reikalavimus, studentai, mokindamiesi rankomis atliekamų procedūrų, pirmą kartą jų negali atlikti ant gyvo gyvūno. Bet koks fiksavimas, kraujo ėmimas, kateterio statymas gyvūnui sukelia labai daug streso. Mes to nenorime, norime jiems padėti, todėl tų procedūrų studentai mokomi būtent simuliacijos centre, kad jau atėję prie gyvo gyvūno, žinotų, ką jie turi daryti ir puikiai galėtų tai atlikti, – paaiškino K. Jankauskaitė. – Kai kuriais atvejais paprastus žaislus pritaikome mokymo tikslams. Visą šitą patirtį esame perėmę iš Vokietijos Hanoverio universiteto.“
Studentai, bestudijuodami LSMU Veterinarijos akademijoje, turi išmokti gydyti visus naminius gyvūnus, tad simuliacijos centre galima rasti ne tik pliušinių šuniukų ar kačiukų, bet ir arklio muliažą.
LSMU Veterinarijos akademijoje įkurta ir Smulkių gyvūnų klinika, kurioje gydomi negaluojantys naminiai gyvūnai. Trečio kurso studentai, jau įgavę praktinių žinių bei pasitobulinę simuliacijos centre, gali padėti čia dirbantiems gydytojams. „Teorija be praktikos yra galbūt nenaudinga, bet praktika be teorijos yra pavojinga“, – garsų posakį priminė K. Jankauskaitė.
Visai šalia – jau nuo 1938 m. veikianti Stambių gyvūnų klinika. Jos viduje įkurtas išskirtinis žirgų maniežas su keliais skirtingais paviršiais. Jais vedant žirgą, galima nustatyti kai kuriuos gyvūno negalavimus.
Stambių gyvūnų operacinės taip pat įrengtos išskirtinai. „Chirurginiame kabinete yra įrengta minkštų sienų patalpa, kur gyvūnas yra seduojamas, o vėliau keliamas iš narkozės, kad nesusižeistų, kad tos minkštos sienos jį apsaugotų“, – paaiškino K. Jankauskaitė.
K. Jankauskaitė pabrėžė, kad ne visi klinikoje esantys stambūs gyvūnai negaluoja, kai kurie yra mokomieji gyvūnai, tačiau jie, K. Jankauskaitės teigimu, studentų ir darbuotojų yra labai mylimi ir prižiūrimi.
Veterinarijos akademijos kieme galima sutikti ne tik negaluojančių gyvūnų, būrį augintinių „Delfi“ pristačiusi Gyvūnų mokslų fakulteto dėstytoja Indrė Mečionytė pasakojo, kad vis didesnę svarbą visuomenėje turi mūsų auginami šunys, todėl svarbu ir juos paruošti būti visuomenės dalimi.
Gyvūnų ir žmogaus sąveikos ekspertą Mindaugą Sėjūną akademijoje sutikome kartu su savo augintiniu, jis – terapinis šuo. Paklausus, ar reikia daug laiko norint taip išugdyti savo augintinį, M. Sėjūnas tikino, kad ne, bet vėliau šyptelėjo, kad greičiau ne augintinis, o žmogus, būdamas su tokiu augintiniu, daugiau išmoksta. „Mes taip bendraujam tiesiog, mes taip gyvenam“, – pasakojo M. Sėjūnas, pridurdamas, kad su šuniu reikia bendrauti su šypsena.
O ką vienoje iš auditorijų veikia bitės? Tai kviečiam pamatyti kartu su „Delfi“ laida „Ar galiu užeiti?“ pasivaikščiojus po LSMU Veterinarijos akademiją. Laidą galite pamatyti čia.