Kaip jau buvo skelbta, Seimas svarstys siūlymą išbraukti nuostatą, kuri leidžia mokykloms nepriimti vaikų su specialiaisiais poreikiais. Tai reiškia, kad jos privalėtų juos priimti. Tokią pataisą inicijavo konservatorius Justas Džiugelis, ją pasirašė „socialdarbietė“ Rimantė Šalaševičiūtė, „valstietis“ Valerijus Simulikas.
Tiek specialiųjų poreikių turinčius, tiek jų neturinčių vaikų tėvai griebiasi už galvos – nors idėja yra gera, bet vėl Lietuvoje viskas prasideda ne nuo to galo. Jų nuomone, dabartinė sistema nėra tam pasirengusi. R. Šalaševičiūtė su tuo sutinka, bet teigia, kad sistemą siūloma keisti iš esmės.
Tėvams svarbu, kad vaikui būtų saugu
Apie tai, ką reiškia dabartinėmis sąlygomis auginti ir ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, geriausiai žino patys tokius vaikus auginantys tėvai. Ukmergiškė Dalia Kuliešienė yra trijų mergaičių mama. Jos jaunėlė Vilija turi cerebrinį paralyžių, epilepsiją, Ramunė – autizmo spektro sutrikimą. Kalbantis su mama, labai dažnai gali girdėti, kad – „man svarbu, kad mano vaikams būtų saugu“. O tai konkrečiu ponios Dalios atveju reiškia, kad, pavyzdžiui, reikalui esant būtų kam Vilijai laiku duoti vaistų.
„Bet tai yra ne tik epilepsijos problema. Tas pats yra aktualu tiems, kas, pavyzdžiui, serga cukralige, astma, vaikams su specifinėmis regėjimo problemomis, kai reikia lašinti vaistus“, – kalbėjo D. Kuliešienė.
Moteris, prisiminė, kad sužinojusi, kad jos vaiko mokykloje dirbanti „slaugutė“ (visuomenės sveikatos specialistė) neturi teisės to padaryti, nusibeldė net iki Seimo.
„Mūsų jaunėlė Vilija turi cerebrinį paralyžių. Ne paslaptis, kad greta to eina tokia liga – epilepsija. Maždaug iki trejų metų epilepsijos priepuolių neturėjome, jau galvojome, kad praslysime“, – pasakojo ponia Dalia.
Mergaitės mama prisiminė, kad, kai pirmą kartą dukrą ištiko epilepsijos priepuolis, Vilija atsidūrė Ukmergės ligoninės reanimacijoje. Mergaitei iki tol nebuvo diagnozuota epilepsija, jie neturėjo vaistų.
„Paskui buvome pervežtos į Vilnių. Ten jau reanimacijos neprireikė. Vaikas atsigavo. Mums paaiškino, kad jai yra epilepsija, paskyrė vaistus, apmokė, kaip juos naudoti. Dabar net mano vyresnė dukra, kuriai bus dešimt metų, žino, kaip esant poreikiui vaistą sugirdyti“, – kalbėjo D. Kuliešienė.
Mama pasakojo, kad yra labai svarbu, kad tų vaistų būtų tose vietose, kur dažniausiai būna vaikas, kad ištikus priepuoliui jis laiku jų gautų. Viena iš tų vietų, kur vaikas praleidžia daug laiko yra mokykla.
„Nunešu aš tuos vaistus į mokyklą, sako: „mes nepriimsime, draudžiama“. Sakau: „kaip draudžiama?“. Dar kartą sako: „draudžiama“. Prisimenu, kad tada skambinau direktorei. Ji sako: „ar jūs suprantate, kad čia yra švietimo ugdymo mokykla, o ne ligoninė, mes sveikatos paslaugų neteikiame“, – pasakojo ponia Dalia.
Moteris sakė, kad tada iš esmės pradėjo gilintis į įstatymus, nuėjo net iki Seimo, kur iškėlė tą klausimą.
„Mums buvo šokas, kad tos „slaugutės“, kaip mes jas vadinome, iš tikro visuomenės sveikatos specialistės, pasirodo, nėra slaugytojos. Jos tiesiog gali ateiti ir pamatuoti vaikui temperatūrą, pažiūrėti, ar gerklė neraudona, paskaityti paskaitą apie mitybą, sveiką gyvenseną. O sugirdyti vaisto, jos negali, neturi teisės“, – iki šiol su nuostaba apie tai kalbėjo D. Kuliešienė.
Mama pasakojo, kad paskui išsiaiškino, kad vis dėlto slaugytoja ugdymo įstaigoje dirbti gali, jeigu ji perka tą paslaugą, arba turi bent minimalius kriterijus atitinkantį kabinetą, ir yra susitvarkiusi asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenziją.
„Man pasakojo, kad Sveikatos apsaugos ministerija rengia projektą, kad praplėstų sveikatos specialistų pareigybes, kad jie galėtų daugiau padaryti, nei tik skaityti pakaitas.
Dabar, kiek žinau, ta mokykla perka bendrosios slaugytojos paslaugas , bet – tik iki 12 valandos. Mes nelikome toje mokykloje, nes mums tas netinka. Nesijaučiau saugiai“, – sakė D. Kuliešienė.
Todėl šeima pasirinko šalia namų Siesikų seniūnijoje esančią gimnaziją.
„Vilijai kol kas priepuoliai ištinka tik miego metu. Ji gimnazijoje pabūna iki 12-13 val., ir tada grįžta namo. Jeigu ji užsimanytų miego, tai būtų namuose, tada, reikalui esant, aš galėčiau sugirdyti vaistus“, – pasakojo mama.
Labai džiaugiasi mokykla
Bendrai mergaičių mama labai džiaugėsi ir gyrė Siesikų gimnazijos mokytojus ir vadovus. Jos kita dukra – Ramunė, kuri turi autizmo spektro sutrikimą, eina į pirmą šios gimnazijos klasę.
„Jos mokytoja yra nuostabi, stengiasi, skambina, jeigu kažkas neaišku, kontaktuoja. Galbūt ten ir būna kažkokių niuansų – žinote, jos kalbą sunkiau suprasti, ją vaikai ne visada supranta, visko būna. Bet aš esu labai patenkinta, daug kas labai priklauso nuo mokytojų požiūrio. Ir namuose daugiau dirbame, samdome papildomai specialistus“, – pasakojo D. Kuliešienė.
Ramunės klasėje dirba viena mokytoja. Ji neturi padėjėjos. Tačiau ten klasė nėra didelė, joje mokosi iki dešimties vaikų.
„Mūsų klasės yra daug mažesnės, bet mieste tai, žinoma, kad būtų sudėtinga“, – sakė D. Kuliešienė.
Pati daug informacijos susirinkusi visuomeniška mama stengiasi padėti ir kitiems tėvams. Ji surinko daug specialiųjų poreikių vaikus auginantiems tėvams reikalingos informacijos į tinklapį https://galiudezute.lt/ .
„Kalbant apie tą įstatymą – gal ir gerai, kad jį priims. Bet kas iš to? Reikia viduje sistemą sutvarkyti, o ne tik iš išorės patvarkyti. Nežinau, ar čia nuo to galo pradėjo“, – svarstė D. Kuliešienė.
Kita visuomeniška ir aktyvi mama, asociacijos „Tėvai švietimui“ ir „Švietėjiškų iniciatyvų centro“ vadovė Kristina Paulikė irgi buvo susidūrusi su šia problema asmeniškai, tik iš kitos pusės.
„Mano vaikas ėjo į darželį, kuriame buvo tikrai labai sunkus vaikas, o auklėtoja viena pati su tuo vaiku vargdavo, ir visas dėmesys buvo tik jam. Ji bijojo net nusisukti ir labai pavargo.
Tada ji negavo pagalbos iš vadovo, ji nebeištvėrusi sukvietė tėvus, ir sako: „gelbėkite – arba aš, arba šitas vaikas“. Ačiū Dievui, kad tarp mūsų buvo sąmoningi tėvai, ir tada visi ėmėme žiūrėti, ką čia daryti. Supratome, kad tikrai yra problema“, – pasakojo K. Paulikė.
Moteris pasakojo, kad tada pirmiausia kreipėsi į darželio direktorę.
„Sakau: „nevaldoma situacija, reikia pagalbos ir tai auklėtojai, ir tam vaikui, ir ta mama baigia išprotėti, laksto visur pati ieško pagalbos“. Ne sistema eina iš karto su pagalba, bet pati mama ieško pagalbos. Taip neturi būti“, – sakė K. Paulikė.
Gražios teorinės įžvalgos nevirsta praktika
Aktualijomis švietime besidominti visuomenininkė konstatavo, kad Lietuvoje specialistams labai gerai sekasi sukurti įvairias programas, yra tam atsidavusių specialistų, bet, kai reikia jas įgyvendinti, tada prasideda problemos.
„Nepakanka specialistų. Sakykime, skirsime finansavimą, specialistų atsiras, bet jie dirbti nemoka. Vėl bus bėda. Studijų programose nėra skirta pakankamai dėmesio darbui bendruomenėje, bendradarbiavimui su kitais, trūksta metodikų. Galime sukurti labai šaunias programas ant popieriaus, bet jos neveiks“, – sakė K. Paulikė.
Visuomenininkė atkreipė dėmesį, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) 2018 m. duomenimis, psichologui tenka – 547 vaikai, specialiajam pedagogui tenka – 55.45 SUP vaikai, logopedui tenka – 26.8 kalbėjimo ir kalbos sutrikimų (KKS) turintys vaikai, socialiniam pedagogui tenka – 424 vaikai, mokytojo padėjėjui tenka – 10 SUP vaikų.
Visuomenininkės nuomone, labai dviprasmiškai atrodo situacija su šios srities finansavimu (specialistų etatams, kvalifikacijos tobulinimui, aplinkos pritaikymui).
„Pradėkime nuo to, kad visų nepanaudotų lėšų socialinės apsaugos sritims neperskirstė 14 savivaldybių. Iš visų 117,5 mln. eurų, kurie galėjo būti panaudoti įvairioms įstatyme nurodytoms sritims (tame tarpe ir pagalbos mokiniui specialistų etatams, atlyginimams) aukščiau išvardintoms sritims, 10 proc. lėšų nebuvo perskirstyta.
Nuo 2019 m. sausio 1 d. laikinai leista dalį nepanaudotų savivaldybių biudžetų lėšų piniginei socialinei paramai mokėti naudoti švietimo pagalbai. Buvo nuspręsta iš šių lėšų leisti finansuoti metus, o dabar vėl pasiūlyta dar metus. Tai nėra gerai, nes savivaldybės tuos pinigus paskirsto savo nuožiūra, ir nebūtinai tie pinigai pasiekia tą tikslinę grupę. Čia nerimta“, – teigė K. Paulikė.
Įstatymo projekto pakeitimus pasirašiusi parlamentarė R. Šalaševičiūtė teigė, kad idėja rengti pataisas kilo po pernai rugsėjį Seime vykusios konferencijos specialiųjų poreikių turinčių vaikų problemoms aptarti.
„Būtent ten tėvai ir kalbėjo, kad jie norėtų, kad vaikai būtų ugdomi, kiek įmanoma plačiau, bendrojo ugdymo mokyklose ir, žinoma, arčiau gyvenamosios vietos“, – sakė R. Šalaševičiūtė.
Ji sakė, kad dar buvo vaiko teisių kontroliere, prieš dešimt-dvylika metų, kėlė klausimus dėl mokinių, kurie yra nepriimami, kuriems yra siūlomos kitos mokyklos, kadangi apsunkina pedagogus, dėl specialistų trūkumo.
„Ir dabar tų specialistų labai trūksta, ir dėl to kai kurios mokyklos galiojant dabartiniam straipsniui, jį naudoja kaip argumentą, kad gali atsisakyti ir nepriimti vaikų“, – sakė R. Šalaševičiūtė.
Parlamentarė nemano, kad įstatymo svarstymas įvyks greitai, kadangi Seimo posėdyje, teikimo metu, buvo paprašyta Vyriausybės išvados.
„Tai yra susiję su pinigais, nes yra mokyklų, kurios yra nepritaikytos negalią turintiems žmonėms. Kita problema – kad reikia daugiau mokytojų, specialiųjų, socialinių pedagogų“, – sakė R. Šalaševičiūtė.
Parlamentarės teigimu, Švietimo mokslo ir sporto ministerijoje yra rengiamos švietimo įstatymo pataisos, kuris apimtų ir tą straipsnį, kurį svarsto ir jie.
„Gali būti ir taip, kad, kol Vyriausybės rengs išvadą, ŠMM pateiks savo redakciją, ir galbūt bus apjungiami projektai. Tada dar užsitęstų svarstymas“, – minėjo R. Šalaševičiūtė.
Parlamentarė sakė, kad jai iš ankstesnės darbo patirties yra žinoma ir problema dėl sveikatos pagalbos mokyklose.
„Taip, yra vienintelė galimybė duoti nuo galvos skausmo. Nesudaromos sąlygos pakankamai tinkamos vaikams, kurie serga diabetu, susileisti insulino. (…) Turiu gal šešis klausimus sveikatos apsaugos ministrui, kadangi ruošiuosi su juo susitikti, užsirašysiu paklausti jo, ką jie galvoja apie šį klausimą“, – sakė R. Šalaševičiūtė.