Siūlo gyvenimą po mirties, bet retas lietuvis susivilioja pasiūlymu

Nors artimųjų kremuotų palaikų išbarstyti neleidžia įstatymas, žmonių vaizduotė yra itin laki ir jie randa kitų būtų kaip įprasminti artimųjų mirtį. Kam viską paleisti vėjais, jei galima pratęsti gyvybę po mirties?

Siūlo gyvenimą po mirties

Tokia idėja skamba kaip oksimoronas, tačiau pastaruosius metus bio urnos vis nedrąsiai žavi lietuvius.

„Pasaulyje jau senokai populiarios vadinamosios „medžių kapavietės“ – tai iš biologiškų, savaime suyrančių urnų, kuriose velionio kremuoti palaikai sumaišomi su medžio sėklomis, išaugę medžiai ar kiti augalai. Galbūt net tokie, kuriuos mėgo velionis – mirusiojo artimieji turi galimybę pasirinkti norimą augalą iš specialaus katalogo“, – pasakoja ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių planuotoja Rūta Cimarmanaitė.

Ir nors lietuvius žavi tokia galimybė, R. Cimarmanaitė teigia, kad esame dar konservatyvūs. „Negaliu teigti, kad Lietuvoje tokios urnos labai populiarios – lietuviai labiau linkę rinktis tradicinius urnų variantus, tačiau norinčiųjų taip įprasminti savo artimųjų atminimą pamažu vis daugėja.

Kai kuriems tai tarsi meditacija, kad net ir po artimojo mirties, gali pasirūpinti kažkuo, kas išaugo iš artimojo pelenų, bei teikia ramybės ir palengvina netekties skausmą“, – tvirtina specialistė.

Kaip pastebi Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė, Aplinkos ministerija yra išleidusi visoje Lietuvoje galiojančias taisykles, kurios numato, kad medžius ar dekoratyvinius krūmus, aukštesnius nei 1 metro aukščio, kapinėse galima sodinti tik su savivaldybės arba seniūnijos pritarimu.

„Nuo 2016 metų nesame gavę nė vieno prašymo, kad žmogus prašytų pasodinti ąžuolą, beržą arba kitą lietuvišką medį. Bet esame gavę daugybę prašymų – išpjaukite medžius kapinėse“, – sako G. Čeponytė. Tad norintieji bio urnoje palaidoti savo artimąjų palaikus, turėtų atminti, kad augalas neturėtų užaugti aukščiau nei 1 metras, antraip – teks prašyti leidimo.

„Tai dažna Vakarų Europos praktika – Danijoje, Vokietijoje. Esu tai mačiusi, sveikinu tai. Bet kol kas lietuviai to nedaro“, – pastebi G. Čeponytė.

Kol lietuviai linguoja galvomis, kad bio urnų idėja graži, bet nedrįsta jos rinktis sau ar artimiesiems, „Baltic promo“ atstovo Aurimu Viržinto teigimu, jie mielai taip laidoja savo augintinius.

„Į tai žiūrime kaip į būdą laikyti gyvūno palaikus, neprarasti emocinio ryšio. Išaugusius augalus galima auginti ir namuose, vazone, nebūtina sodinti sode ar kažkur kitus“, – sako A. Viržintas.

Tokia bio urna, teigia A. Viržintas, kainuoja 100 eurų. Pasiteiravus, ar jų siūlomomis bio urnomis domimasi ir dėl žmonių kremuotų palaikų, A. Viržintas leidžia suprasti, kad užklausų buvo, tačiau įmonė kol kas akcentuoja bio urnas kaip skirtas gyvūnų palaikams.

Medis ne tik iš pelenų

Tačiau, kaip teigia R. Cirmarmanaitė, ir kitos ekologiškos urnos populiarėja. „Globaliu mastu vis labiau populiarėja ekologiškos, savaime suyrančios urnos, gaminamos iš celiuliozės, kokoso lukštų ar suspaustų durpių. Lietuviai taip pat vis labiau domisi tokiomis urnomis, jiems rūpi ekologija“, – teigia R. Cimarmanaitė. Tiesa, pastebi ji, kol kas Lietuvoje ekologiškų (suyrančių) urnų pasiūla dar labai nedidelė.

Ekologija klientus bando vilioti ir italų dizaineriai, „Capsula mundis“ kūrėjai. Norėdama pakeisti aplinkai nedraugiškas įprastines kapines, italų dizaineriai, kaip teigiama jų internetiniame puslapyje, sugalvojo žmonių palaikus laidoti kiaušinio formos karste, kuris pagamintas iš aplinkai draugiško suyrančio plastiko.

Idėja neapsiriboja tik keistos formos karstu. Kaip teigiama jų internetiniame puslapyje, dar gyvo žmogaus kūnas yra išmatuojamas ir pagal jį pagaminamas kiaušinis. Mirusio žmogaus kūnas, kad tilptų, dedamas embriono pozos – sulenkti keliai apglėbiami rankomis.

„Tada kapsulė kaip sėkla yra užkasa į žemę. Dar gyvo žmogaus pasirinktas medis bus pasodintas virš kapsulės. Šeima ir draugai galės rūpintis medžiu“, – siūlo italai.

Tačiau kol kas toks palaikų laidojimas yra tik kūrėjų svajonė – šiai dienai jie gali pasiūlyti taip laidoti tik urną su kremuotais palaikais.

Tokia idėja, mano R. Cirmamanaitė, lietuvių tikrai nesužavės. „Jeigu žmonės nelabai renkasi bio urną, kai palaikai kremuoti... Reikėtų galvoti ir apie tai, kur medis būtų sodinamas. Galbūt žmonės tokio varianto nesirenka, nes nėra vietos“, – svarsto specialistė, primindama lietuvių nepasitenkinimą medžiais kapinėse.

Namuose laikyti – negalima

Ir nors bio urnos lietuviams atrodo per daug drastiškas laidojimo būdas, yra kitų netradicinių, tačiau populiarių sprendimų.

„Vienas iš variantų, kaip dalį artimo žmogaus kremuotų palaikų galima turėti su savimi – medalionas. Tai rankų darbo sidabrinis juvelyrikos dirbinys. Į jį įpilama maža dalis kremuotų palaikų. Tą pakabutį galima su savimi nešioti, arba turėti namuose“, – pasakoja R. Cirmamanaitė. Toks medalionas, sako ji, kainuoja 189 eur.

„Medalionus žmonės renkasi tikrai dažnai. Renkasi net keli šeimos nariai, sau po vieną medalioną. Kiekvienas pasidalina po mažą dalį kremuotų palaikų. Kai kuriems žmonėms tikrai patinka ši idėja“, – tikina pašnekovė.

Taip pat, pasakoja specialistė, yra ir galimybė laikyti mažą urną su artimojo palaikais namuose. „Kaip yra tradicinio dydžio urnos, taip gali būti maža urnelė, į kurią pilama dalis kremuotų palaikų. Tradicinė urna būna laidojama kaip įprastai, o mažąją pasilieka artimieji namuose. Ta maža urnelė gali būti tokio pačio dizaino kaip ir didelė.

Tai galimybė turėti artimo dalį šalia. Įstatymas riboja urnos laikymą namuose. Dabar numatyta, kad urną galima laikyti laikinai, bet kiek yra tas laikinai – nenurodyta. Kremuotų palaikų laikymo niekas nereguliuoja. Išbarstyti kremuotų palaikų negalima kur nori, bet niekas to realiai, šiuo metu Lietuvoje, nereguliuoja“, – sako specialistė.

Tačiau, pastebi ji, nedaug žmonių namuose nori laikyti artimųjų kremuotus palaikus. „Žinau, kad yra dalis žmonių, kurie kremuotus palaikus laiko ilgesnį laiką namuose. Galbūt laukia iš užsienio grįžtančių artimųjų ir tada laidoja. Yra kas laiko ir daugiau nei metus. Bet tai retas atvejis – nėra taip jauku namuose laikyti urną. Manau, kad retam žmogui tiktų toks variantas“, – pastebi R. Cirmamanaitė.