Anot jos, neįmanoma pastatyti visų paminklų ir sutvarkyti visų stadionų. Norint tai padaryti, įsitikinusi N. Vaisbrodė, valstybę turime kurti visi.
– Pradėkime nuo iniciatyvos sostinėje apšviesti tris tiltus ir dešimt pastatų ir svarbių vietų. Ar tai sostinės savivaldybės iniciatyva?
– Taip, ši konkreti iniciatyva, mano žiniomis, yra tiek savivaldybės, tiek bendruomenių. Tokių iniciatyvų jau pamatėme sausio 1 d., jų yra daug. Bendruomenės iš tikrųjų atgyja, kviesdamos tiek kelti vėliavas (ir jau daugelis išsikėlė), tiek kitaip įvairiai švęsti ir pasitikti atkurtos Lietuvos šimtmetį.
– Ar galėtumėte pavardyti, kokios tos įdomesnės iniciatyvos?
– Iš tikrųjų norėčiau pradėti nuo to, ką švenčiame su atkurtos Lietuvos šimtmečiu, ką norime parodyti ir pabrėžti su visa programa. Švęsdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, švenčiame ir tą istoriją, kurią turime gyvą savo šeimų istorijose. Senelių, prosenelių, tėvų istorijose ji gyva, kitaip nei senoji Lietuvos istorija, kuria didžiuojamės ir iš kurios semiamės jėgų. Šią istoriją mes prisimename, turime. Turime aplink gyvų žmonių ar gyvų pasakojimų.
Iš tikrųjų su ta šimtmečio programa ir norime, kad kiekvienas atrastų savo ryšį su šimtmečiu – kodėl jam ar jai svarbu švęsti tą šimtmetį, kur yra kiekvieno iš mūsų herojai, kas yra tie herojai, galbūt jiems pasakyti ačiū ir kartu pamažu prieiti prie tos minties, kad kiekvienas iš mūsų kuriame tą Lietuvą šiandien.
Nuo mūsų priklausys tas kitas šimtmetis. [...] Pačioje programoje yra trys pagrindinės veiklos: kurk, švęsk, pažink. „Pažink“ reiškia, kad būtina pažinti, kas įvyko per tą šimtmetį: pagrindinius herojus, pasiekimus, iššūkius. Vyks aštuonios devynios parodos, kurios supažindina mus su skirtingais istoriniais etapais ir su skirtingais fenomenais.
Pavyzdžiui, Lietuvos pažinimo centro paroda, kuri bus atidaryta jau vasario 14 d., mus supažindins su vizijomis, kaip svajojame, ką mums pasisekė įgyvendinti per tuos šimtus metų, kokios buvo skirtingos vizijos. Taip pat vyks Kauno simbolizmo paroda, kuri keliaus. Apskritai Lietuvos ir visų Baltijos šalių simbolizmas bus pristatomas ir užsienyje. Tai vienas mūsų užsienio programos akcentų.
Paryžiuje bus atidaroma paroda Orsė muziejuje. Parodos apie leidinius, apie kovas, apie dailę, apie Lietuvą litvakų kūryboje, apie Lietuvos diplomatinę tarnybą. Iš tikrųjų daug įvairių parodų.
Lietuvos kino centras per kelerius metus užsakė ir vyksta apie 22 filmų gamyba, kurių bent trys pasirodys taip pat Vasario 16–osios proga. Filmai pristatys žmonėms įvairius mūsų istorijos etapus, mūsų virsmo etapus.
Taip pat vyksta „Ačiū“ kampanija, kurioje kviečiame kiekvieną žmogų pagalvoti apie svarbų ir ypatingą mums asmeniškai ar šaliai nusipelniusį žmogų ir išsiųsti jiems „Ačiū“ atviruką.
– Iš tikrųjų tų iniciatyvų – begalė. Nemažai siūlytų renginių turbūt nepateko į oficialią šimtmečio programą. Kaip buvo atrinktos tos iniciatyvos?
– Iš tikrųjų mums pradėjus imtis veiklos praeitų metų vasario mėnesį daugelis idėjų buvo tik ant popieriaus. Jos buvo sugalvotos, bet nebuvo pasistūmėta nei jas įgyvendinant, nei ieškant finansavimo. Mes patikslinome tą programą, sukonkretindami ir tas veiklas, kad jos turėtų ir viziją, ir priemones, ir partnerius. Taip pat įtraukėme tas veiklas, kurios turi ilgametes tradicijas, pavyzdžiui, tautiškos giesmės giedojimas aplink pasaulį. Tai jau dešimt metų trunkanti tradicija ir tikrai masinis renginys, įtraukiantis vis daugiau žmonių.
Buvo laikomasi principo įtraukti kuo daugiau žmonių, šventę sukurti visoje Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams, kad būtų kuo labiau atspindėtas šimtmečio istorinis naratyvas. Tai būtent ta idėja, kad šimtmetį kuriame visi. Tokie buvo pagrindiniai kriterijai, kaip buvo atrinktos to pagrindinės trys veiklos – kurk, švęsk, pažink – ir 12 kertinių projektų visose trijose srityse.
– Kaip tik paminėjote užsienio lietuvius. Kaip užsienyje planuojama ar kaip jau yra švenčiamas šimtmetis?
– Kultūros ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija yra parengusi Lietuvos šimtmečio šventimo ar Lietuvos pristatymo užsienyje įvairius koncertus, t. y. daugiausia kultūrinės veiklos. Šiuo metu turime apie 75 projektus įvairiose užsienio šalyse.
Žinoma, kiekviena diplomatinė atstovybė taip pat minės Vasario 16-ąją, įtraukdama tiek lietuvių bendruomenes, tiek Lietuvos draugus tose šalyse.
Kalbant apie tokius pagrindinius renginius, tai jau minėta simbolizmo paroda Paryžiaus d`Orsay muziejuje. Taip pat labai didžiuojamės Lietuvos dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojami koncertai JAV, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Taip pat Martyno Levickio, „Mettis“ koncertai.
Tai tie pagrindiniai atlikėjai, kurie neš žinią apie Lietuvą šimtmečio proga. Taip pat iš tikrųjų yra projektų, kuriuos organizuoja užsienio lietuvių bendruomenės. Tai jų tradiciniai projektai ar naujos iniciatyvos. Tų projektų iš tikrųjų labai daug.
– Jūs taip įdomiai ir pakylėtai pasakojate apie tas iniciatyvas, bet juk būta ir kritikos? Sutikite, šimtmečio programa nemažai kritikuota, kad trūksta originalių idėjų, visa programa vadinama formaliu minėjimu su parodomis ir bareljefo atidarymais. Ar sutiktumėte su tokia kritika?
– Manau, kad kritika yra natūralu ir normalu. Tikrai ką padarėme, kaip jau minėjau, vasario–balandžio mėnesį, kai tikslinome programą. Stengėmės ne tik atsijoti tas veiklas, kurios buvo negyvos, bet įtraukti kuo daugiau veiklų, kurios įtraukia žmones.
Nebūtinai paminklai, bareljefai ir paminklinės lentelės labiausiai įtraukia žmones. Jie reikalingi, šalyje bet kokiu atveju vyksta toks įprasminimas, tačiau mūsų interesas visada buvo kuo didesnis visuomenės ir regionų įtraukimas.
Mes taip pat du kartus pernai skelbėme iniciatyvų konkursus. Vienas konkursas vyko vasarą, kitas – rudenį. Buvo siekis kartu su Lietuvos kultūros taryba paremti tas iniciatyvas regionuose, kurios, kaip parodė pavyzdžiai, yra gyvos.
– O kas labiausiai patiko jums asmeniškai iš tų iniciatyvų, su kuriomis susidūrėte? Ar jūs galite savo nuomonę sakyti?
– Tai yra programa, už kurią, kaip sekretoriatas, esame atsakingi, ją koordinuojame. Ta pagrindinė šimtmečio programa su trimis kryptimis ir 12 projektų. [...] Man iš tikrųjų smagiausia matyt tas mažas regionines bendruomenių iniciatyvas.
Taip pat jau pernai mes pradėjome vieną iš šimtmečio programos projektų, t. y. „Šimtmečio dovanos“, kuriuo stengiamės paskatinti žmones įsitraukti į savanoriškas veiklas, nes, mūsų nuomone, didžiausia dovana, kurią galime skirti valstybei, tai skirti savo laiką ir padovanoti glaudesniais ryšiais susijusią valstybę ar bendruomenę.
Būtent prie to prisideda šimtmečio dovanų projektas. Pernai užregistravo apie 500 iniciatyvų-dovanų, kurioms buvo skirta daug valandų asmeninio laiko. Susikvietę apie 400 savanorių iš visos Lietuvos pamatėme labai įvairių ir labai pilietiškų, inovatyvių idėjų – nuo elektroninių aplikacijų kūrimo iki moksleivio, kuris skiria savo laiką dėstyti anglų kalbą pagyvenusiems žmonėms, nes jo svajonė – būti anglų kalbos mokytoju.
Iš tikrųjų yra labai daug gražių iniciatyvų: „Šimtmečio dovanos“, „Ačiū“ projektas, kuris įtraukia kiekvieną mūsų pagalvoti apie žmones ir padaryti labai paprastą veiksmą – nusiųsti „Ačiū“ atviruką, kad kiekvienas pajustume, kad esame šios valstybės dalis.
– Ar žiūrėjote, ką darys latviai, estai? Ar bandėte kažkaip geriau už juos pasirodyti arba neiškristi iš bendro konteksto?
– Man labai graži tokia konkurencija. Visada save lyginame su kaimynais. Tai labai natūralu. Mes ne tik žiūrėjome, bet liepos mėnesį buvome pasikvietę Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos šimtmečio sekretoriatus. Kalbėjomės apie kiekvienos šalies nacionalines programas, apie bendradarbiavimą ir pan.
Iš tikrųjų man asmeniškais susidarė įspūdis, kad visos intencijos, kaip paminėti šimtmetį, yra labai panašios. Norime dovanoti šaliai dovanas, tik pasirenkame gana skirtingas formas. Norime mūsų šalyse skatinti bendruomeniškumą, įprasminti istoriją, bet neužstrigti istorijoje. Visos tos programos yra labai panašios, tikslai labai panašūs.
Latvijos ir Estijos pranašumas – jie pradėjo daug anksčiau ir sistemingiau ruoštis šimtmečiui. To rezultatus vis dėlto matome. Iš tikrųjų labai džiaugiamės dėl kaimynų. Bet iš principo programos, dovanos, koncertai, bendros parodos, projektai labai panašūs.
– Kodėl taip nutiko, kad bene vėliausiai pradėjome ruoštis?
– Gal nepradėjome ruoštis vėliausiai. Kiek teko žiūrėti dokumentuose, pradėjome nuo 2014 ar 2013 m. Tai nėra taip vėlai, bet iš tikrųjų tos pastangos pradžioje buvo gana nekoordinuotos ir nesistemingos, neturint bendro sutarimo, ką ir kaip mes švęsime.
Todėl iš tikrųjų kiekvienas teikė savo idėjas ir bendro vienijančio naratyvo nebuvo. Taip pat nebuvo vieno bendro centro, kuris organizavo, nebuvo bendro finansavimo. Buvo pasirinktas kitoks modelis, tai kitokius rezultatus ir turime. Bet, manau, iniciatyvos bendruomeniškumo tikslų prasme esame labai panašioje kryptyje ir turime labai panašius tikslus.
– O Gedimino kalno bėdos nepakoregavo šimtmečio programos?
– Matote, šimtmetis, manau, neišspręs visų šalies problemų. Mes nepastatysime visų paminklų, nesutvarkysime visų stadionų, nepastatysime visų reikiamų pastatų. Tai mums paskata pažiūrėti, ar tikrai elgiamės taip, kaip elgėsi mūsų valstybės kūrėjai.
Tai iš tikrųjų būtų labai gera paskata pamatyti ir semtis įkvėpimo, tačiau kartu suvokti, kad negalime išspręsti visų problemų. Ypač turiu omenyje, kad valstybinių problemų negali išspręsti šimtmečio programa ar sekretoriatas, nes valstybę kuriame mes visi.