Nors emigracijos srautai lėtėja, Lietuva vis tiek išlieka vienintele Baltijos šalimi, kurioje migracijos rodikliai neigiami. Prognozuojama, kad jeigu ir toliau lietuviai taip masiškai kels sparnus laimės ieškoti svetur, šalis susidurs su rimtomis ekonominėmis, socialinėmis ir demografinėmis problemomis. Visgi gyventojams skundžiantis, kad maži atlyginimai ir aukštos kainos varo iš Lietuvos, istorikai tvirtina, jog lietuviai visuomet buvo vieni labiausiai migruojančių ir emigrantų tautos vardą pelnė dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Neliko trijų milijonų
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuva dėl migracijos pernai neteko beveik 3,3 tūkst. gyventojų, o tai yra geriausias rodiklis nuo šalies įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais. Oficialiais duomenimis, pernai iš Lietuvos išvyko kiek daugiau nei 32,2 tūkst. gyventojų, iš jų beveik 29 tūkst. yra šalies piliečiai. Daugiausia emigrantų pasirinko Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Norvegiją ir Airiją. Į Lietuvą 2018-aisiais atvyko per 28,9 tūkst. žmonių, iš jų 16,6 tūkst. – namo sugrįžę Lietuvos piliečiai.
Dažniausiai į Lietuvą imigravę užsieniečiai yra iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Vis dėlto Lietuvos migracijos rodikliai, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, yra prasčiausi. Į Estiją jau kurį laiką atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta, o Latvijoje pernai migracijos skaičiai buvo „nuliniai“.
Galima guostis bent jau tuo, kad 2017-aisiais iš Lietuvos emigravusiųjų srauto būta gerokai didesnio – iš šalies išvyko daugiau nei 47,9 tūkst. žmonių, o atvyko beveik 20,4 tūkst. asmenų. Gyvenančiųjų Lietuvoje skaičių tirpdo ir demografinė padėtis. Tad nors lietuviai tebetraukia „nors esam pasauly tik trys milijonai“, anot oficialios statistikos, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794 tūkst. žmonės.
Klajoklių tauta
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja daktarė Daiva Dapkutė tvirtina, kad lietuvių emigracija nėra vien šio amžiaus rykštė – visais laikais lietuviai buvo viena labiausiai migruojančių tautų. Lietuva nuo XIX a. pabaigos buvo viena iš daugiausia emigrantų pagal gyventojų skaičių pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė.
Lietuvių išeiviai išsibarstę po visą pasaulį. Tiesa, šiuo aspektu nesame išskirtiniai – tikriausiai nerastume tautos, kuri nebūtų susidūrusi su migracijos procesais ir iš to kylančiomis problemomis: identiteto išsaugojimo svečioje šalyje, adaptacijos ir nelengvo įsitvirtinimo svetur. „Jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų lietuviai buvo migrantų tauta. Nuo tada, kai prasideda didžioji emigracijos banga, Rytų Europoje lietuviai visada atsidurdavo tarp šalių, kurios daugiausia duoda emigrantų užsieniui“, – sakė D. Dapkutė.
Jos teigimu, įvardyti pagrindines priežastis, kodėl taip yra, būtų labai sunku – migracija nėra vienareikšmis procesas. Nors lietuviai emigravo visais laikais, išskyrus dešimtmečius už „geležinės uždangos“, galima išskirti kelias didesnes migracijos bangas, kurias veikė skirtingos istorinės aplinkybės ir priežastys. Lietuviai emigrantų tautos vardą pelnė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai prasidėjo pirmoji masinė emigracijos banga. Tačiau, anot mokslų daktarės, emigracijos priešistore galima laikyti ir XIII–XIV a., kai daugybė aukštuomenės ir kariuomenės pasklido po slavų šalis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Vėliau nemažai tautiečių emigravo dėl įvairių karų, suiručių, religinių ar politinių priežasčių.
Svajonių Amerika
Visgi pirmąja didžiąja emigracijos banga laikoma XIX a. pab. – XX a. pr. D. Dapkutės teigimu, ją pirmiausia lėmė ekonominės priežastys: žmonės ieškodami geresnio gyvenimo keliavo į ekonomiškai stipresnes Europos valstybes ar JAV. Dažniausiai tai buvo neturtingi ir neraštingi kaimo gyventojai, kurie tikėjosi svetur užsidirbti ir grįžę čia, į Lietuvą, pirktis žemės, kurti verslus. Tiesa, tik nedidelei daliai jų pavyko praturtėti ir sugrįžti. Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, svetur masiškai traukė mažiausiai pasiturintys žmonės, dažnas jų net neturėjo pinigų garlaivio bilietui. Už tokius emigrantus iš Lietuvos sumokėdavo tie, kam buvo reikalinga darbo jėga, bet už tai tekdavo ilgai atidirbti. Emigracija turėjo daugiaprasmių pasekmių.
Iš Panevėžio regiono XIX a. pab. – XX a. pr. išvyko daugiausia valstiečiai, jie patraukė į Ameriką ir Angliją, o miestą palikusi didelė banga žydų daugiausia pasirinko Pietų Afriką ir JAV. „Iš vienos pusės, žmonės emigravo, iš kitos – dalis grįžo užsidirbę pinigų ir pirkosi Lietuvoje ūkius, steigė verslus. Didžioji grįžimo banga buvo po 1919 m. Lietuvos Respublikos įsikūrimo. Geriausias pavyzdys – fotografas Jonas Žitkus, kuris grįžęs iš Amerikos čia, Panevėžyje, atsidarė savo fotoateljė. Tokių parvykusiųjų, kurie mūsų mieste kūrė verslus, buvo nemažai“, – pasakojo A. Astramskas. Tačiau didesnioji dalis emigrantų liko užsienyje.
Ten ėmėsi verslo, leido spaudą, knygas, statė bažnyčias, kūrė mokyklas, politines, kultūrines draugijas. Iš Lietuvos žmonės važiavo ne tik ieškodami sotesnio kąsnio. Dalis spruko dėl politinių priežasčių. Istorikės D. Dapkutės teigimu, daug vyrų bėgo nuo tarnavimo Rusijos kariuomenėje. Augantis tautinis judėjimas, rusinimo politika taip pat darė savo. „Negalima sakyti, kad migraciją lemia kokia nors viena priežastis. Kiekviena emigracijos banga skirtinga, kaip ir kiekvieno išvykusiojo asmeninės priežastys. Daug atvejų, kai žmonės migruoja ne dėl ekonominių ar politinių, o dėl asmeninių priežasčių: įvairios skolos, nusikaltimai, šeiminės problemos“, – kalbėjo D. Dapkutė.
Emigrantai per prievartą
Nepriklausomos Lietuvos laikais – 1918–1940 m. kilo antra didelė emigracijos banga. Įvairiais skaičiavimais, tuomet iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų – palyginti su kitais Europos kraštais, pagal emigracijos mastus Lietuva vis dar tebebuvo tarp lyderių. Anot mokslininkės, šią emigracijos bangą daugiausia lėmė ekonominės priežastys.
JAV sugriežtinus migracijos politiką, lietuvių keliai nusidriekė į Kanadą ir Pietų Ameriką. Po Antrojo pasaulinio karo kilusi nauja emigracijos banga jau kitokia. Tai buvo masinė politinė emigracija, nulemta politinių priežasčių, t. y. Lietuvos okupacijos fakto. Žmonės bėgo iš Lietuvos stichiškai, neplanuotai, neorganizuotai.
Atsidūrę pabėgėlių stovyklose ir atsisakę grįžti į okupuotą tėvynę, jie tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Skyrėsi ir socialinis naujųjų emigrantų statusas: dauguma tai buvo inteligentai, išsilavinę žmonės, Lietuvoje užėmę aukštus postus, žymūs politikai, menininkai, mokslininkai. „Lietuva prarado savo valstybingumą, prasidėjo karas. Žmonės dažnai save vadindavo ne emigrantais, o tremtiniais, nes buvo priversti išvažiuoti – Lietuvoje jų būtų laukusi tremtis į Sibirą, žūtis ir panašūs likimai“, – pažymi D. Dapkutė. Po 1944-ųjų iš Lietuvos išvyko didžioji dalis inteligentų. Net studentai ir aukštesniųjų klasių gimnazistai paliko šalį. Kaip nukraujavo Panevėžys, sunku atsakyti, nes tokios apskaitos nebuvo. Kita vertus, tą apskaičiuoti karo ir suirutės metais būtų buvę per daug sudėtinga. „Visa inteligentijos, aukštesnės visuomenės dalies viršūnė buvo nuskelta. Net mūsų Juozas Miltinis traukėsi į Vakarus, bet pakelyje apsigalvojo“, – teigė A. Astramskas.
Grįžta kitaip
Nors priežastys, kodėl žmonės emigravo ir toliau emigruoja, labai skirtingos, anot D. Dapkutės, migracijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Iš vienos pusės, emigracija yra nuostolis šaliai. Iš kitos pusės, išeivija, gyvendama svetur, duoda savo šaliai atgal. Žmonės grįžta įgiję patirties, kurią investuoja Lietuvoje. Čia plaukia ir finansinės investicijos, sukauptas kapitalas, įvairi parama.
„Tas indėlis ir emigrantų parama Lietuvai visada buvo labai didelė. Kalbant apie dabartinius laikus, žmonės dažniausiai emigruoja dėl ekonominių priežasčių. Nors praėjusiais metais mano kolegų atliktas tyrimas atskleidžia, kad iš Lietuvos veja ne vien finansiniai dalykai“, – teigė D. Dapkutė. Net ir išvykę lietuviai nenutraukia saitų su gimtąja šalimi.
Įvairiuose kraštuose kuriasi lietuvių bendruomenės, skirtingos savo istorine patirtimi, svoriu visuomenėje. Ši naujosios emigracijos banga įvairiuose kraštuose kuria lietuviškas mokyklas, leidžia savąją spaudą, kuria internetinius tinklus ryšiams su Lietuva sustiprinti. Anot istorikės, ši emigrantų banga nuo buvusių skiriasi tuo, kad atsiradęs itin ryškus supriešinimas ne tik tarp ankstesnių emigracijos bangų ir bet Lietuvoje likusių tautiečių – dažnai emigrantai vertinami gana neigiamai. „Supriešinimas visada buvo ir tikriausiai bus.
Visada bus tokių, kurie stengsis išgyventi Lietuvoje ir neigiamai žiūrės į pasirinkusiuosius emigracijos kelią. Bet šis procesas turi ir teigiamų aspektų – išvykusieji savo šaliai padeda finansinėmis investicijomis ir svetur sukaupta patirtimi“, – sakė D. Dapkutė.