Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkas Karolis Žibas perspėja, kad modernios vergovės mastai gali būti labai dideli: į vergovę išvežamus žmones specialistai atpažįsta Vilniaus oro uoste. Nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ vadovas K. Žibas taip pat atkreipia dėmesį, kad mūsų šalyje pastaruoju metu išnaudojami ukrainiečiai.
– Skandinavijos valstybėse prekyba žmonėmis suvokiama kaip didžiulė problema, tam skiriamas finansavimas, specialios pareigybės. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ši problema neegzistuoja. Ar problemos nėra, ar apie ją nenorima šnekėti?
– Manau, mes apsimetame, kad problemos nėra. Antra, problemos mastai gerokai didesni nei mes galime įsivaizduoti. Tai nusikaltimas, kuris pasižymi didele latentika – tai reiškia, mes jo net nematome, nors jis vyksta čia, šalia mūsų.
Šiaurės šalyse turime ombudsmenus, Jungtinėje Karalystėje – kovos prieš modernią vergystę komisarą. Į šias šalis atvažiuoja daug migrantų ne tik iš trečiųjų šalių, bet ir mobilių ES šalių piliečių – lietuvių, latvių, lenkų, prasideda įvairaus pobūdžio, įvairių schemų išnaudojimas. Išnaudojimas gali būti ne tik darbinis, gali būti įvairios išnaudojimo formos – pavyzdžiui, priverstinis nusikaltimų darymas, kas Lietuvoje visiškai nauja prekybos žmonėmis forma, dabar esanti „ant bangos“. Apie tai reikia kalbėti, nes vežami ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Jauniausia auka – 12 metų berniukas, kuris buvo priverstas vogti užsienyje ir buvo pagautas policijos.
Šalys, priimančios didžiulius kiekius migrantų, į prekybą žmonėmis, išnaudojimą reaguoja adekvačiai. Lietuva to nedaro, nors proporcingai yra didelį skaičių aukų išsiunčianti šalis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Lietuva patenka tarp 10 šalių, iš kurių atvyksta didžiausias skaičius prekybos žmonėmis aukų.
– Kas lemia, kad Lietuvoje ši sritis apleista?
– Lietuvos atveju daug problemų – ir institucinė sąranga, ir požiūris į aukas. Pavyzdžiui, dvejus metus dariau tyrimą apie prekybą vaikais – vyrauja požiūris ne į auką, o į nusikaltėlį. Jie traktuojami kaip jauni banditai, kurių tėvai buvo banditai, niekam neįdomu, kad pradėjus kristi švietimo rodikliams, jis pradėjo bendrauti su tam tikrais žmonėmis, dėl jo pažeidžiamumo buvo pradėtas verbuoti, po truputėlį bandyta jį išnaudoti Lietuvoje, vogti iš parduotuvių, o galiausiai išvežė į kitas šalis. Jie iš principo yra aukos, tai nėra banditai. Kalėjime turi sėdėti tie žmonės, kurie juos išvežė, užverbavo.
– Kaip nusikaltėliai užverbuoja potencialias aukas?
– Verbavimo procesas – kažkas neįtikėtino. Tyrimo metu apie verbavimo schemas kalbėjau su socialiniais darbuotojais. Panašu, kad verbuotojai baigę psichologijos mokslus, nes jie tokiu būdu apdirba auką, kad iš principo tarp aukos ir verbuotojo susikuria draugiškas ryšys, kartais auka nesupranta, kad tapo auka. Ji save suvokia kaip nusikaltimo bendraautorių, tokiu būdu toliau atlikti tyrimą sudėtinga. Tai – ne vienos dienos verbavimai, tai savaičių ir mėnesių darbas, žinučių, elektroninių laiškų siuntimas, susitikimai, kišenpinigių, telefono siuntimas. Tokiu būdu sukuriamas psichologinis ryšys tarp aukos ir nusikaltėlio, paskui, kada ryšys sukuriamas, nusikaltėlis su auka gali daryti ką nori.
– Kas yra potencialiausios aukos? Ar tiesa, kad tai labiausiai pažeidžiami asmenys – gyvenantys vaikų globos namuose, turintys problemų su tėvais.
– Aukos portretą galima apsibrėžti taip: socialinėje atskirtyje gyvenantys žmonės. Aukos moterys labai dažnai turi mažus vaikus, juos augina vienos, panašu, kad jų šeimose buvę įvairių problemų, priklausomybės nuo alkoholio, kitų dalykų. Aukos pažeidžiamos ir verbuotojai tikrai žino, kur jų ieškoti – jie tikrai nevažiuos verbuoti į Vilnių, o rinksis kaimus, rajonus – ten, kur nepriteklius, struktūrinis nedarbas, pažeidžiamumas. Čia lengva užsiimti verbavimo psichologija.
Mes turime kalbėti ir apie visiškai naują išnaudojimo formą – fiktyvią santuoką. Pirmiausia tai yra nusikaltimas prieš valstybę – santuoka sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi ir panašiai, bet Lietuvoje jau yra mažiausiai trys atvejai, pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl išnaudojančios santuokos. Tai viena išnaudojimo ir prekybos žmonėmis formų. Tai reiškia, kad verbuojant fiktyviai santuokai buvo pasinaudota aukos pažeidžiamumu ir paskui prasidėjo išnaudojimas.
Buvo atvejis, kada merginą išsivežė į užsienį, atėmė dokumentus ir uždarė į rūsį. Paskui šiaip ne taip ją Didžiosios Britanijos policija išlaisvino. Kai kuriais atvejais pažadami pinigai. Labai didelis klausimas, kaip nustatyti, ar tai fiktyvi santuoka, dviejų žmonių susitarimas, ar vis dėlto tai jau išnaudojanti santuoka.
Ne visais atvejais iš karto pasakoma, kad tai bus santuoka. Kartais pasakoma, kad jūs važiuosite dirbti į fabriką. Buvo atvejų, bet ne su Lietuvos pilietėmis, kad moteris turėjo daryti ne tik namų ruošos darbus, prieš ją naudota seksualinė prievarta, o kur dar priverstinis vaikų gimdymas, mat gimus vaikui trečių šalių pilietis gali pasiprašyti vadinamojo leidimo gyventi be santuokos.
Lietuvoje ieškoma, iš kur sutuoktiniui gauti antrą pusę, o, tarkime, Didžiojoje Britanijoje ar kitur ieškoma vyro, kuriam reikalinga santuoka. Labai dažnai atsitinka, kad išnaudojami abu – ir vyras, ir moteris. Problema, kad mes šiandien apie prekybos žmonėmis nusikaltimo turinį kalbame labai paviršutiniškai, nematome pažeidžiamumo, manome, kad fiktyvi santuoka sudaroma tik dėl migracijos.
– Kalbant apie lietuvius, kokios šalys dominuoja – kur patenka prekybos žmonėmis aukos?
– Kiek mums yra žinoma, pirmiausia tai Didžioji Britanija. Neatsitiktinai ten didžiausia lietuvių bendruomenė. Čia vyrauja kelios išnaudojimo formos – nusikaltimų darymas, seksualinis išnaudojimas. Ir po truputėlį populiarėja priverstinis darbas. Taip pat populiari Norvegija, šiek tiek – Švedija.
– Žiniasklaida yra rašiusi apie Jungtinėje Karalystėje pačių lietuvių įkalintus lietuvius, kurie versti dirbti vergiškomis sąlygomis.
– Mes turime labai daug tokių duomenų. Labai didelė problema nustatyti, kada yra moderni vergystė, išnaudojimas kaip prekybos žmonėmis forma, ir kada yra tik darbinis išnaudojimas. Mes vykdėme projektą, atsivežėme kovos prieš modernią vergystę komisaro atstovą – asmenį, kuris atsakingas už migrantų darbo vietų patikrą. Praktiškai absoliuti dauguma žemės ūkio sektoriuje dirbančių žmonių Didžiojoje Britanijoje yra migrantai ir absoliuti dauguma jų ne iš trečiųjų šalių, o iš Rytų Europos. Labai daug atvejų, kada Latvijos piliečiai sėdo į kalėjimą už modernios vergystės sąlygomis įdarbintus latvius ir lietuvius. Yra ir nubaustų lietuvių.
Kada klausiame, koks tai mastas, sako, kad mastas labai didelis. Bet mes to nematome. Ir tai lemia mūsų pakankamai siauras požiūris į diasporos politiką. Panašu, kad pas mus diasporos politika ir globalios Lietuvos programa yra sau, o visi modernios vergystės, išnaudojimo klausimai – sau. Globalios Lietuvos programa akcentuoja vos kelis sėkmingus visos diasporos trupinius – kurie dirba Londono bankuose, gali čia atvesti investuotojų. Bet didžiausia masė mūsų tautiečių, deja, dirba visai kitur ir dėl to mes jų visai nematome.
– Kokiais būdais tautiečiai pakliūva į modernią vergovę?
– Schemos labai skirtingos. Tai tam tikrai industrija, kuri iš migracijos daro verslą. Taip yra visame pasaulyje. Turime didžiulius migracijos pliusus, kada nėra sienų, liberalizuota darbo rinka, tačiau trūksta saugiklių, kad būtų žiūrima į darbo santykius, darbo teisę, gyvenimo sąlygas. Tai, kas šiuo metu vyksta kai kuriose šalyse – tikroji moderni vergystė. Aš jau nekalbu apie Libiją, kur šiandien, 21 a., jau viešai prekiaujama vergais. Tačiau mes gyvename ES ir moderni vergystė tik didėja.
Procesus analizuojantys kolegos iš užsienio tyrimų institutų sako, kad su vadinamąja pabėgėlių krizė, moderni vergystė ES plečiasi. Nes atsiranda labai daug pažeidžiamų žmonių, kuriuos galima išnaudoti taip, kaip tik nori, nes jie neturi nieko, nemoka kalbos, paveikti potrauminio sindromo, su jais galima daryti ką nori.
– Ar į Lietuvą įvežama prekybos žmonėmis aukų?
– Dažniausiai kalbame apie užsienyje išnaudojamus Lietuvos piliečius. Bet pabandykime pakalbėti apie Lietuvoje išnaudojamus užsieniečius ir pamatysite, kad oficialiai iki šiandienos nėra nė vieno atvejo, kada mūsų šalyje užsienietis būtų pripažintas prekybos žmonėmis auka.
– Kiek nuteistų nusikaltėlių patys gali būti tapę prekybos žmonėmis aukomis?
– Kiek man teko kalbėti su Jungtinės Karalystės metropoliteno pareigūnais, atsakingais už prekybą žmonėmis, faktas, kad kažkuri dalis kalėjimuose sėdinčių rytų europiečių migrantų yra ne nusikaltėliai, o turėtų būti laikomi prekybos žmonėmis aukomis. Tačiau pasakyti, ar dažnai, ar retai, koks procentas, labai sudėtinga. Tai todėl, kad iki šiol kai kuriais atvejais tiesiog nesugebame atpažinti nusikaltimo.
Mes kuriame darinius, inicijuojame susitarimus, kad emigrantus pritrauktume atgal, bet iš principo nieko nedaroma.
Iš čia važiuojantys žmonės dažnai patenka į tokias pat ar dar blogesnes sąlygas. Žmonės įsukami į skolas – pirma tu turi atidirbti neadekvačias sumas už vagonėlį su vienu tualetu, kuriame gyvena 25 žmonės, tada už įdarbinimą. Taip jis patenka į modernios vergystės spąstus ir nelabai turi resursų išlipti.
– Kitaip tariant, Lietuva nenori šių žmonių matyti?
– Aš manau, kad taip, labai palanku nematyti.
Pamenu, kada prieš keletą metų Didžiosios Britanijos kairiųjų laikraštis „The Independent“ paskelbė karikatūrą „Every Lithuanian Helps“ (Kiekvienas lietuvis padeda). Tai buvo labai geras lakmuso popierėlis. Vietoje to, kad mes padėkotume, kad kažkas bando spręsti mūsų piliečių problemas, iškeldami tai į paviršių, pasakydami, kad tai didelė problema, mes ėmėme kišti migrantų integracijos sėkmės pavyzdžius. Taip nustumiame problemą ir atsisakome priimti kaip iššūkį.
Prisimenu, kai iš Jungtinės Karalystės atvažiavęs pareigūnas pasakė: penkias minutes buvau oro uoste ir jau keleto žmonių norėjau paklausti, kur jūs važiuojat ir kas jus veža. Žmogus, 20 metų dirbęs toj srity, mato kūno kalbą, pasimetimą. Jis tą pastebėjo per penkias minutes, o ką būtų pamatęs per dvi dienas?