Jos istorija pasakojama leidyklos „Obuolys“ knygoje „Sugrįžti į Černobylį“, kurioje – autentiški ir sukrečiantys lietuvių, išgyvenusių Černobylio pragarą, liudijimai.
Medikė L. Matvejeva vadovavo Klaipėdos žvejų ligoninės laboratorijai. 1985-ųjų rudenį su šeima 38-erių metų moteris persikėlė į savo gimtinę – Ukrainą, įsikūrė Pripetėje. Po lemtingos avarijos jie grįžo gyventi į Lietuvą, vėl apsistojo Klaipėdoje.
Galingas sprogimas, nugriaudėjęs tą lemtingą 1986 m. balandžio 26 d. naktį Černobylio atominėje elektrinėje, pakeitė tūkstančių žmonių likimus, nusinešė daugybę gyvybių ir sukėlė milžiniško masto ekologinę katastrofą. Taikus atomas dėl žmonių neatsakingumo ir nežinojimo ar tiesiog biurokratijos ir baimės pažeisti sovietinės sistemos taisykles virto pavojingiausiu priešu.
Nors po beveik 34 metų gamta sugebėjo išsigydyti žaizdas, padarytas radiacijos, daugybę žmonių jos nuvarė į kapus, o dar daugiau tebesigydo savo skaudulius ir šiandien. Ypač juos jaučia tie, kurie – vieni savo noru, kiti – priversti – dirbo, likviduojant sprogimo pasekmes.
Tarp beveik 600 tūkst. žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, buvo ir 7 tūkst. lietuvių. Dalies jų jau nėra tarp gyvųjų.
Nustebino iš niekur atsiradęs vėjas
Penktadienį, 1986-ųjų balandžio 25-ąją, Liudmila ir jos vyras Anatolijus grįžo iš darbo, nulinę klasę lankiusios dvi dukterys ir penktokas sūnus – iš mokyklos, ir namuose kiekvienas užsiėmė kas kuo. Į buities darbus nėrusi Liudmila prisiminė, kad kai kas visgi buvo neįprasta: „Nuo trečiadienio akys atrodė kaip smėlio pripiltos.“
Tačiau moteriai iš atminties iškilo daugiabučio kaimyno, išorinės radiacijos dozimetrininko, kartą ištartas pažadas: „Nebijok, kai reikės nešdintis, pasakysiu.“
Pro Matvejevų miegamojo langus matėsi atominė elektrinė.
„Vidury nakties visi langai staiga atsilapojo, sunkios užuolaidos suplasnojo ir pakilo iki pat lubų. Viešpatie, koks vėjas“, – nusistebėjo Liudmila ir patikslino, kad jokio sprogimo neišgirdo.
Tačiau ėmė spausti dusulys. Išsigandusi moteris nuėjo į virtuvę kaisti virdulio – ketino daryti inhaliaciją.
„Pažvelgiau pro langą – nė vienas medžio lapas nejuda, tai iš kur tas vėjas?“ – visas tuometes savo emocijas lengvai atkūrė Liudmila.
Sutartinis ženklas reiškė radiaciją: gydytoja griebė rankomis kūdikį
Po inhaliacijos moteriai šiek tiek palengvėjo ir ji nuėjo gulti. Tačiau užmigti nepavyko, vėl iš lovos pakėlė skambutis į duris.
Iš darbovietės pasiųsta sanitarė pranešė: „Pas mus nešvaru.“ Šis sutartinis ženklas reiškė radiaciją.
„Štai ir viskas. Dirbau iki sekmadienio, kol evakavo medicinos dalį“, – lakoniškai ištarė Liudmila.
Ji tarsi norėjo baigti pasakojimą, tačiau atsiduso ir po pauzės tęsė, mintimis grįždama į balandžio 26-osios naktį: „Man vėl užėjo dusulio priepuolis. Nuėjau į neišnešiotų naujagimių skyrių, budinti gydytoja suleido plečiančių vaistų ir pasakė: sprogo atominė elektrinė.“
Ši gydytoja sprogimo metu stovėjo prie stiklinio inkubatoriaus su naujagimiu. Dužo patalpos langų stiklai, inkubatorius susvyravo, gydytoja griebė rankomis kūdikį, o žvilgtelėjusi laukan virš netoliese esančios elektrinės pamatė atominį grybą.
Oficialiai pranešta apie 2 mirtis, bet morgai buvo perpildyti
...Priėmimo skyriuje gydytojų pamaina dėl didelio krūvio dirbo tik po keturias valandas – atvežami žmonės buvo labai „nešvarūs“, nuo radioaktyvių dulkių juos pirmiausia reikėjo kruopščiai prausti duše.
Visus atvežtuosius pykino, kankino siaubingi galvos skausmai. Tačiau dejavo tik ligoniai su nudegimais, kiti nieko nejautė, juos buvo ištikęs šokas.
„Dėkui Dievui, tarp jų mano pažįstamų nebuvo – būtų sunkiau dirbti. Skausmas „dėl visų“ ir „dėl savų“ visgi skiriasi“, – atviravo Liudmila.
Vėliau ligonius išskraidino į Maskvą.
Liudmilos mintys nuskriejo į netolimą praeitį: „Neslėpsiu, nors buvo oficialiai pranešama, kad per sprogimą žuvo du žmonės, ir Pripetės, ir Černobylio morgai buvo perpildyti.“
Medicinos dalyje dirbusiems gydytojams išdavė neveikiančius dozimetrus.
„Tačiau ne tai mus labiausiai jaudino, – prisipažino Liudmila. – Visąlaik galvoje sukosi mintis ne apie save, o apie vaikus, jų sveikatą.“
Rėkiau visiems sutiktiems, bet niekas manimi netikėjo
Oficialiai Pripetės gyventojams nieko nepranešė. Mokykloje vyko pamokos, gatvėse mamos stumdė vežimėlius su kūdikiais, pardavėjai šiltą šeštadienio rytą išvežė savo prekes į lauką.
„Manote, aš, grįždama iš darbo namo, tylėjau? Rėkiau visiems sutiktiesiems, bet kas iš to – niekas manimi netikėjo. Visiems buvo įteigta, kad čia visai nepavojinga. Juk tose vaizdingose apylinkėse buvo įkurtos geriausios aukščiausių partinių organų sanatorijos, poilsio namai, – užsidegusi aiškino Liudmila. – Sutikusi moterį su mažamečiu vaiku šaukiau: eikite namo, nuprauskite vaiką, įvyko avarija. O ši rėžė atgal: ko čia panikuojate?“
Parvedęs iš mokyklos vaikus, Liudmilos vyras juos nurengė laiptinėje ir ten paliko drabužius, nuprausė po dušu. Liudmila jiems parnešė aktyvaus jodo. Ar nebuvo vėlu jį gerti?
„Buvo. Bet, dėkui Dievui, vaikai gyvi“, – šypsosi moteris. Ji pastebėjo, kad šį pirminį veiksmą turėjo atlikti visi pripetiečiai, tačiau abejoja, ar tai padarė.
Žadėjo, kad netrukus grįš atgal: kiti net šaldytuvų neišjungė
Anot Liudmilos, pripetiečius nutarta evakuoti prasidėjus gama spinduliavimui. Sekmadienio rytą Pripetės apylinkėse išsirikiavo autobusų virtinės.
Žmones pradėjo evakuoti apie pietus. Įsakė nieko neimti, žadėjo, kad netrukus, gegužės 1-osios šventei, visi vėl grįš atgal.
„Kadangi mes – apsišvietę žmonės, – nusijuokė Liudmila, – išjungėme visus elektros prietaisus. Žinau, kad kiti net šaldytuvų neišjungė, tikėjo, kad greitai grįš.“
Išeidama iš savo buto Pripetėje Matvejevų šeima pasiėmė tik naujų, dar iš maišelių neišpakuotų drabužių.
„O ką dar reikėjo imti, juk viskas „nešvaru“?! Puikiai supratau, kad čia mes daugiau nebegrįšime“, – prisimena Liudmila.
Vaikų ieškojo metus, rado juos žaizdų nusėtais kūnais karvidėje
Gegužės 10-ąją iš Blidchos kaimo, kuriame buvo apsistoję pripetiečiai, evakuotuosius ėmė vežti tolyn. Žmonės tvarkingai, be panikos lipo į autobusus.
Ramiai reagavo, kai nuo suaugusiųjų atskyrė vaikus. Tikėjo, kad iš tiesų juos išveža poilsiauti. Motinos tyliai verkė, bet klusniai atidavė savo atžalas.
„O aš pasakiau: savo vaikų neatiduosiu. Sukėliau skandalą, ėmiau plūstis, – Liudmilos balsas tapo plieninis. – Vienas kagėbistas (sovietinis saugumietis) ėmė grasinti mane supūdysiąs Sibire. Atšoviau, kad nebijau, jau ten buvau (Liudmilos tėvai – tremtiniai). Tada visus tėvus iš mūsų autobuso nuvežė į netoliese esantį Ivankovo kaimą, kaip žadėjo, „išvalyti smegenų“.
Ten irgi sukėliau skandalą. Dar vieną – Kijeve. Tačiau mūsų ir dar vienas evakuotųjų autobusas buvo pirmieji, kurių vaikus neatskyrė nuo tėvų, o visus kartu įkurdino sanatorijoje.“
Po trejų metų Liudmila sutiko moterį, kuri visus tuos metus ieškojo tą kartą iš jos atimtų vaikų.
„Rado juos žaizdų nusėtais kūnais Permės apskrityje, kaime, laikomus karvidėje, nes visi kaimiečiai vaikų bijojo: atseit, jie radioaktyvūs, užkrečiami“, – Liudmila prapliumpa ašaromis...
