„Ąžuoliuko“ choro meno vadovas, choro dirigentas, LMTA profesorius Vytautas Miškinis „Delfi“ sakė, kad eilinį kartą apsigavo žiūrėdami orų prognozes – žadėjo saulėtą vakaro pabaigą.
„Tikėjomės, kad debesis praslinks šonu, bet jis užplaukė ant mūsų“, – vaizdžiai pasakojo jis.
Vaikai drebėjo, bet džiaugėsi nugalėję lietų
Nors vaikai, ano V. Miškinio, turėjo striukes, buvo pasiruošę skėčius, tačiau jų neišskleidė. „Reikėjo pasiaukoti, juk į sceną taip neisi. „Liepaitės“ buvo geriau pasiruošusios, turėjo permatomas skraistes“, – pastebėjo vadovas.
Jis pabrėžė, kad vaikai nebuvo varu varomi. „Patys sakė – einame, ir viskas. Vėliau net džiūgavo: mes nugalėjome lietų, pareigą atlikome“, – bendromis nuotaikomis dalijosi pašnekovas.
Anot jo, mažieji choristai lietų atlaikė stoiškai ir didvyriškai, neniurzgėjo, kad sušlapo. „Tokia dvasia ir ugdome „Ąžuoliukus“ – nereikia niurzgėti, verčiau ieškoti optimizmo. Reikia ieškoti šviesos ir tamsoje, kaip sakė poetas Jurgis Baltrušaitis. Galima iš neigiamo reiškinio padaryti didvyrišką aktą, džiaugtis tuo. Tik Dievo meldžiu, kad niekas nesusirgtų, – kol kas nesulaukiau nė vienos neigiamos reakcijos“, – teigė V. Miškinis.
Peržiūrėjęs vakarykščio renginio įrašą choro vadovas pastebėjo, kad kai kurie vaikai fiziškai drebėjo nuo šalčio. „Vėjas, drėgmė padarė savo, tai – vaikai. Jie negali savęs nuteikti psichologiškai kaip suaugusieji“, – aiškino jis.
Scenos įprastai būna apsaugotos
Paklaustas, ar renginio organizatoriai neturėjo pasirūpinti tuo, kad dalyviams ant galvų nelytų, V. Miškinis sakė, kad sudėtinga viską numatyti. „Be abejo, jie galėjo virš scenos paskleisti kokią nors uždangą, bet galbūt to nebuvo galima padaryti dėl konstrukcijų ypatybių. Nežinau reikalavimų, nesu inžinierius. Šiaip scena visuomet ir visur būna uždengta nuo lietaus. Čia nebuvo“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad liepos šeštąją lietaus tikimybė visada būna.
Tai V. Miškinis iš savo didelės patirties galintis pasakyti – tekdavo stovėti dainų šventės scenoje, sulytam būti. Teigė, būna nusiteikęs lietui, kad ir kaip tuo metu šviestų saulė. „Negalėjau nevesti kolektyvo, taip buvo suplanuota. Tautos giesmę atlikti – pareiga ir didelė garbė. Tą pareigos jausmą jautė kiekvienas – visi ėjo į sceną, nepaisydami lietaus.“
V. Miškinis pajuto ne tik ryžtingą vaikų nusiteikimą atlikti giesmę, bet ir sulaukė tėvų palaikymo.
„Šiuolaikiniai tėvai dėl savo vaikų kovoja aršiai, ir jei kas būtų ne taip, tuoj sakytų: Miškini, ką tu darai, galbūt beprotis? Bet nesulaukiau nė vieno skambučio. Ir vaikai, ir tėvai nusiteikę pozityviai, toks force majeure ne nuo mūsų priklauso“, – apie renginio užkulisius kalbėjo jis.
Ekstremalios patirtys tampa įsimintinos
Choro vadovas įžvelgė teigiamą lietaus pusę. „Vaikus raginome pajudėti ir taip sušilti – jie paklausė. Skambant paskutinei dainai, kurią atliko dainininkas Mantas Jankavičius, sustingimo neliko. „ Lietus padėjo atsipalaiduoti – skamba tragikomiškai, bet taip yra.“
Meniniame gyvenime pasitaikančios ekstremalios patirtys, pasak V. Miškinio, tampa įsimintinos. „Šitą lietų visi gerai įsimins. Ypač tie, kurie jame peršlapo ir dalyvavo garbingoje akcijoje. Pozityvi atmintis imuninę sistemą sustiprins, neleis susirgti“, – vylėsi jis.
Iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras komentuodamas situaciją „Delfi“ sakė, kad scena nebuvo apsaugota nuo lietaus, nes tokius techninius sprendimus padiktavo pats Karaliaus Mindaugo tiltas.
Anot R. Daubaro, būtų buvę rizikinga daryti stogą – sugadintų tilto konstrukcijas. „Suveiktų kaip burė ar parašiutas – dar labiau pakenktų. Tuo labiau kad prognozės lietaus nežadėjo“, – aiškino jis ir pridūrė, kad berniukų sprendimas dalyvauti be skėčių ar lietpalčių buvo spontaniškas.
„Berniukai buvo euforijos būsenos, po koncerto darėsi selfius, laimingi, kaip ir visi tądien buvę prie tilto“, – tikino R. Daubaras.