„Savęs neteisinu, esu ne toks žmogus, – taip, aš žudžiau, bet ne senelius, ne vaikus, ne moteris, – sakė kalėti iki gyvos galvos nuteistas S. Gaidjurgis. – Gyvenau bandito gyvenimą, į mane buvo labai daug pasikėsinimų, mano keturis draugus nužudė. Tada aš viską atidaviau, nors gerai gyvenau, pinigai tiesiog ėjo, milijonus turėdavau, bet kai mano draugus nušovė, man kažkas viduje spragtelėjo: palikau šeimą, vaikus, man pinigai nerūpėjo, aš įsivėliau į tą kerštą. Žinote, mes esame tokie žmonės, kad ieškome blogesnių už save. Ir aš ieškojau – tas padarė tam, tas pasakė tą, todėl nutariau: užmušiu tą, užmušiu aną...“