Bando kovoti su Europos demokratijos standartais
Pastaruoju metu Rusija užsimojo griauti stalinizmo aukoms skirtus paminklus. Pasak V. Jurkonio, tai nėra kažkokia nauja istorija, esą panašių momentų galime prisiminti ir iš anksčiau.
„Buvo jau griaunami tie paminklai ir anksčiau, ir buvo vietos protestų, ir tie, kurie protestavo Rusijoje dėl to, susilaukdavo nuobaudų ir represijų, tai, man atrodo, čia, daugiau ar mažiau, yra tęstinė istorija. Aišku, kai kada gali būti tai susiję ir su tokiais, jeigu galima sakyti, veidrodiniais atsakymais, kad kažkas yra padaroma Baltijos valstybėse ir tada ateina atsakymas iš Rusijos Federacijos, žinutė iš Kremliaus. Gal kažkas vadintų tai kova su istorine atmintimi, bet istorinė atmintis – ne vien ir, didžiąja dalimi, ne tiek paminklų statymo ar nestatymo dalykas, kiek darbas su pilietine visuomene, o čia, šiuo atveju, tokios apkarpytos neva vienos istorijos naratyvas, primetamas naratyvas, kuriame nėra diskusijos – jis yra negyvas, nors gal kažkam tai ir atrodytų kaip aiški kryptis ir vertikalė. Taip mąsto Kremlius, taip mąsto autoritarinės valstybės. Atviros visuomenės privalumas yra tai, kad diskusijoje, dialoge įvairių pusių atsirandantis sutarimas įsitvirtina istorinėje sąmonėje ir to tikrai neišmuši jokių paminklų pastatymu ar nugriovimu“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Kalbant apie paminklų pastatymą, pastebimas ir gana įdomus momentas. Skelbiama, kad monumentas, skirtas M. Muavjovui-Korikui, atidengtas priešais Lietuvos konsulatą Kaliningrade. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo manymu, tai – tam tikra beviltiškumo išraiška.
„Kažkas iš vietos administracijos srities pabandė pasirodyti Kremliui, kaip jie čia neva kovoja, bet, kaip ir sakiau, tai kažkam gal atrodo kaip erzinantis veiksnys, bet, didžiąja dalimi, ypač, žinant visą Kaliningrado srities istoriją, tai – atrodo patetiškai ir kažkaip to labai sureikšminti ar, juo labiau, įsitraukti į kažkokį „paminklų karą“, man atrodo, yra visiškai nereikalingas dalykas. Tiesiog reikia pasižymėti sau, kad Kremlius ir jų savivaldos vadai čia taip bando kovoti su Baltijos valstybėmis ar su Europos demokratijos, žmogaus teisių, laisvės standartais. Tai atrodo labai paviršutiniškai ir labai abejoju, ar turės kažkokį poveikį“, – teigė V. Jurkonis.
Nereikėtų įsitraukti į „paminklų karą“
Pasak V. Jurkonio, galima nuspėti, jog Kremlius tikisi, jog į dabar vykdomus veiksmus bus sulaukta tam tikro atsakymo, tačiau, kaip pašnekovas minėjo ir anksčiau, į „paminklų karus“, jo manymu, įsitraukti nereikėtų.
„Aš manau, kad kur kas prasmingiau yra tęsti mūsų paramą Ukrainai visais lygmenimis – ir politiniu, ir ekspertiniu, ir pilietiniu, kiek yra įmanoma, ir tokiomis istorijomis netgi žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje neleisti kažkaip trikdyti to mūsų kryptingo darbo ir paramos. Čia tiesiog reikia nesiblaškyti, nes, aš manau, kad visa tai, didžiąja dalimi, yra bandymas Kaliningrado vietos savivaldos įsiteikti Kremliui ir, galbūt, tikintis išprovokuoti, atitraukti mūsų dėmesį, eikvoti ir taip tam laikui imlų resursą. Taip, kad tiesiog geriausia būtų tęsti kryptingai tuos darbus, kuriuos mes dirbame“, – teigė jis.
Pašnekovo teigimu, tai ir būtų geriausias atsakymas tokioms provokacijoms.
„Aš manau, kad Lietuvos vidaus politikoje užtenka tų paminklų statymo ir nestatymo debatų, o čia dar išplėsti tai į dvišalius santykius su Rusija – man atrodo, būtų mažų mažiausiai labai neefektyvu“, – teigė jis.
Visą pokalbį rasite Žinių radijo portale:
