Taip nusprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutaręs Vilniaus kalėjime (buvusiuose pataisos namuose) kalėjusiam 29 metų klaipėdiečiui Algirdui Karčiauskui priteisti 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
„Nuteistųjų kontrolė Vilniaus kalėjime nėra pakankama, nes pataisos įstaigos administracija ne tik kad neužtikrino pareiškėjo saugumo, bet ir nenustatė pareiškėją sužalojusio asmens“, – teisėjų sprendime nurodoma, kad įkalinimo įstaiga neužtikrino nuteistojo saugumo bendro naudojimo patalpose.
Anot teismo, A. Karčiauskas sistemingai informuodavo pataisos įstaigos administraciją apie jam galimai gresiantį pavojų, tačiau kalėjime esanti nuteistųjų priežiūros sistema nebuvo tiek efektyvi, kad eliminuotų incidentą, kurio metu kalinys buvo sumuštas. Ir nors dėl šio incidento buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo metu nebuvo nustatyta, kas kalinį sužalojo, tačiau, anot teisėjų, tai „neatleidžia pataisos įstaigos administracijos nuo pareigos užtikrinti saugias laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų kalinimo sąlygas“.
Į teismą valstybę padavęs nuteistasis siekė prisiteisti tūkstantį eurų neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas nusprendė, kad prašomas priteisti neturtinės žalos dydis viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvatus nustatyto pažeidimo pobūdžiui ir mastui.
Savo skunde teismui A. Karčiauskas nurodė, kad prieš jį kitas nuteistasis panaudojo fizinį smurtą.
„Šio įvykio nebūtų, jeigu įkalinimo įstaigos administracijos darbuotojai būtų atsižvelgę į mano paaiškinimus – direktoriaus nutarimu buvau perkeltas iš antro būrio į ketvirtą, t. y. į kitą lokalinį sektorių, – teigė A. Karčiauskas. – Dauguma ten esančių nuteistųjų pareikalavo, kad pareigūnai mane nedelsiant išvestų, nes priešingu atveju prieš mane bus panaudotas fizinis smurtas. Aš pareigūnams paaiškinau, kad ketvirtajame būryje esantys nuteistieji priklauso aukščiausiai kastai, todėl jie prieš mane panaudos smurtą. Budinčio direktoriaus pavaduotojo nutarimu buvau 48 val. izoliuotas, po to laikinai buvau išvežtas į kitą pataisos įstaigą dėl paskirto teismo posėdžio. O kai grįžau atgal į Vilniaus kalėjimą, vėl buvau nuvestas atgal į ketvirtąjį būrį. Pamatęs, jog būryje yra tie patys nuteistieji, išėjau į lauką ir buvau kuo arčiau pareigūnų. Vėliau nuėjau į laiptinę, kur, iš nugaros pribėgęs nepažįstamas nuteistasis, man sudavė smūgį į galvą, po kurio aš nukritau ir praradau sąmonę.“
Anot A. Karčiausko, pareigūnai neužtikrino jam saugių kalinimo sąlygų, „sąmoningai toleravo subkultūros apraiškas ir visus kriminalinio pasaulio atstovus apgyvendino pataisos namų trečiajame ir ketvirtajame aukštuose.“
„Dėl nesaugių kalinimo sąlygų patyriau fizinį skausmą, neigiamus emocinius ir dvasinius išgyvenimus, pradėjau bijoti kitų nuteistųjų, nepasitikiu pataisos įstaigos administracija“, – nurodė jis.
Tuo metu Vilniaus kalėjimo atstovai teismui nurodė, kad A. Karčiauskas buvo perkeltas į ketvirtą būrį gavus žvalgybinės informacijos, jog jis savo elgesiu neigiamai įtakoja kitus nuteistuosius, o tai gali turėti negatyvios dinamikos nuteistųjų priežiūrai ir resocializacijos galimybėms bei tokiu būdu sąlygoti grėsmes pataisos įstaigos kriminogeninės būklės stabilumui.
Anot pareigūnų, nuteistasis raštu buvo nurodęs, kad jį perkėlus į 303 gyvenamąją patalpą jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus, todėl siekiant išvengti konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų, jis buvo laikinai izoliuotas, o vėliau savo paaiškinime nurodė, kad sutinka gyventi 303 brigadoje, bet nori, jog pareigūnai užtikrintų jo saugumą bei atsakytų, jeigu kažkas atsitiks jo sveikatai ar gyvybei.
Kai A. Karčiauskas buvo sužalotas, pareigūnai jį perkėlė į kamerų tipo patalpas, taip pat pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet jo metu taip ir nenustatė, kas jį sumušė, o jis pats iš pateiktų nuotraukų neatpažino jį sumušusio nuteistojo.
„Pokalbių su kitais nuteistaisiais metu objektyvių duomenų patvirtinančių, kad pareiškėją sumušė trečio aukšto nuteistieji negauta, bendraujant su kitais nuteistaisiais, jie pareigūnams žodžiu paaiškino, kad neatmeta galimybės, jog pareiškėjas pats galėjo sau sukelti sužalojimų, tikslu atkreipti administracijos dėmesį į jo perkėlimą iš antrojo gyvenamojo būrio į kitą gyvenamąjį būrį“, – teismui nurodė Vilniaus kalėjimo atstovai.
„Vilniaus kalėjime nuteistieji (išskyrus drausmės grupėje esančius) gyvena penkių aukštų bendrabutyje, bendrabučio gyvenamosiose patalpose gyvenantys nuteistieji nerakinami, jie nuolat turi galimybę judėti savo aukšto bendro naudojimo patalpose, kiekviename bendrabučio aukšte nuolat budi Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai, taip pat dinaminės priežiūros specialistai, kiekvienam būriui priskirta po už būrį atsakingą Resocializacijos skyriaus specialistą, kurie vykdo tarnybą būriuose, – teigė kalėjimo atstovai.
– Nuteistuosius į konkrečias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas paskirsto speciali komisija, į kurią įeina ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie įvertina visus turimus duomenis dėl galimybės nuteistiesiems kartu atlikti paskirtas laisvės atėmimo bausmes paskirtose gyvenamosiose patalpose. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai rinkdami kriminalinės žvalgybos informaciją įvertina tam tikrų nuteistųjų tarpusavio santykius, elgesį bausmės atlikimo metu, galimą neigiamą įtaką, galimus tarpusavio konfliktus. Tik įvertinus visas išvardintas rizikas priimamas sprendimas dėl nuteistųjų paskirstymo į tam tikras gyvenamąsias patalpas.“
Anot jų, Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturėjo duomenų apie tai, kad A. Karčiauskui, atliekant laisvės atėmimo bausmę, grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei.
„Nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolat atlieka gyvenamųjų patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją, esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrina nuteistųjų saugumą“, – įkalinimo įstaigos vadovybė pabrėžė, kad kalėjime yra užtikrinama maksimali nuteistųjų apsauga, priežiūra ir kontrolė.
Be to, jie pažymėjo, kad pataisos įstaiga nuteistųjų subkultūros apraiškų netoleruoja, o pareigūnai, vykdydami jiems priskirtinas funkcijas, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje nerašytais įstatymais: „Įstaiga netoleruoja nuteistųjų skirstymo į kastas ir imasi visų įmanomų priemonių, siekiant užkirsti kelią subkultūros tradicijoms egzistuoti.“
Apie tai, kaip buvo sužalotas įkalinimo įstaigoje, A. Karčiauskas Delfi.lt buvo pasakojęs dar kalėdamas Vilniuje, šiuo metu jis yra perkeltas į kitą kalėjimą. Jis tikino, kad pas vadinamuosius „bachūrus“ buvo perkeltas tuomet, kai su savo draugu atsisakė paklusti pareigūnams ir nesutiko būti jų „informatoriais“.
„Kai atsisakėme teikti informaciją, pareigūnai nutarė su mumis susidoroti“, – aiškino jis.
Daugybę kartų dėl įkalinimo įstaigose įvykdytų sukčiavimų teistas nuteistasis tikino, kad pareigūnai esą su jais bandė susidoroti „bachūrų“ rankomis, tačiau šie nepasidavė provokacijai, nors tiek A. Karčiauskas, tiek kartu kalintis jo draugas vien už tai, kad vykdydami teisėtus pareigūnų reikalavimus nuėjo į gyvenamąsias patalpas, kuriose gyvena aukščiausiai kastai priklausantys nuteistieji, patyrė fizinį smurtą. Delfi pateikia A. Karčiausko interviu.
– Maždaug prieš du mėnesius pataisos namuose atsirado laisva darbo vieta, o kadangi esu anksčiau įgijęs siuvėjo specialybę, norėjau dirbti siuvykloje, – pasakojimą apie neįtikėtiną istoriją pradėjo A. Karčiauskas. – Bet tada mane iš karto išsikvietė Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, sako, žinai, čia tokia įstaiga, tad jeigu mums teiksi informaciją apie kitus kalinius, mes tave priimsime dirbti. Labai nustebau: ko jūs konkrečiai norite, kokios jums informacijos reikia?
Tuo metu aš atlikinėjau bausmę antrame aukšte, o man sako, kad tu sek nuteistuosius, kurie kali trečiame ir ketvirtame aukšte – čia yra įkalinti aukščiausios kastos nuteistieji, perkelti iš Pravieniškių ir kitų pataisos namų. Sakė, tu juos sek, jeigu pamatysi kokią slėptuvę ar kas narkotikais prekiauja, pranešk. Sakau, jūs juokaujate, juk jie bet kada gali ateiti pas mane ir sužaloti. Bet pareigūnas neatstojo – sako, tai žinok, mes tau tokį darbą siūlome, tau nereikės nei siuvėju dirbti, tu tik šnipinėk, mes tau už tai pinigus mokėsime. Bet aš pasakiau, kad to nedarysiu, – juk mano sveikatai grės pavojus. Ir pasakė, kad tokiu atveju siuvykloje nedirbsiu.
Mano draugas Ma. Piragis irgi norėjo įsidarbinti, bet ir jam pareigūnai neleido. Jam taip pat siūlė rinkti informaciją, už tai žadėjo mokėti atlyginimą.
– Apie kokį atlyginimą kalbėjo?
– Konkrečiai nesakė, bet aišku, kad pinigais, turbūt į sąskaitą būtų vedę. O prieš mėnesį, kai dar kartą išsikvietė, sako, jūs pagalvokite, mačiau laiptinėje tu kalbėjai su vienu nuteistuoju iš aukštesnės kastos, dar pagalvok, gal vis dėlto nori su mumis dirbti. Bet pasakiau, kad ne, nes man grės pavojus, turėkit proto.
Ir štai vieną dieną į mūsų miegamąjį atėjo pareigūnas, sako, yra gautas nurodymas „iš aukščiau“ mus stebėti ir rašyti tarnybinį pranešimą už menkiausią pažeidimą. Įspėjo, kad mus baus drausminėmis nuobaudomis, taip su mumis susidoros. Negalėjau patikėti – nejau Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai galėtų taip daryti. Ir visą tą mėnesį pareigūnai mus intensyviai stebėjo, vos ne kas 5 minutes iš paskos vaikščiojo, bet jiems taip ir nepavyko surašyti tarnybinių pranešimų, nes mes gerai elgiamės.
– Nutarėte būti slaptuoju pareigūnų informatoriumi?
– Aišku, ne. Aš neketinau jam teikti jokios informacijos, tik to garsiai taip ir nepasakiau. Praėjo kiek laiko, jis vėl mane išsikvietė, sako, žodžiu taip, tu čia dūrą stumi, ir tavo draugas taip pat, todėl dabar eisite pas „bachūrus“ ir gyvensite. Jis puikiai žinojo, kad mes priklausome žemesnei kastai ir toks jo nurodymas, manau, prilygsta savižudybei.
Kitą dieną po šio pokalbio ne mus prižiūrintys Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai, ne Resocializacijos skyriaus specialistai, o kitas nuteistasis iš trečiojo aukšto, iš aukštesnės kastos, mane išsikvietė į kiemą, sako, tu žinai, kad pareigūnai jus perskyrė pas mus gyventi – ten, kur nėra nė vieno žemesnės kastos nuteistojo. Nustebau – sakau, ką tu juokauji, juk auklėtoja ar kažkas kitas mus būtų perspėję, bet jis patikino, kad pamatysi, jus perskyrė. Grįžau į miegamąjį, papasakojau savo draugui, jis taip pat nepatikėjo, sako, juk taip negali būti, nes mus užmuštų tame aukšte.
Ir tos pačios dienos vakare, kai darbe jau nebuvo administracijos, atėjo pareigūnai su įjungtais vaizdo registratoriais (juos jie įjungia tik tada, kai jiems reikia), sako, susirinkite savo daiktus, eisite gyventi į kitą būrį. Paklausiau, kur, o jie sako – į ketvirtą būrį, 303-ią miegamąją vietą, kitaip tariant, pas „bachūrus“. Sakau, jūs suprantate, kad mes ten negyvensime, o jie – taip suprantame, tuomet iš karto parašykite atsisakymus, kad atsisakote gyventi ten, kur nurodyta, o mes jus izoliuosime. Pasakiau, kad neatsisakysiu, nes iš karto gausiu drausminę nuobaudą. Klausiau, ar man bus užtikrintos saugios kalinimo sąlygos. O pareigūnas – jeigu einate, tai žinoma.
Man pačiam tos subkultūros taisyklės nėra svarbios, bet aš žinau, ką galima daryti, ko negalima. Pagal tas taisykles aš net negalėčiau įeiti į „bachūrų“ miegamąjį.
Gerai, susirinkau daiktus. Mano draugą paskyrė į lokalinį sektorių, kur perkelti nuteistieji iš Pravieniškių, o mane – kur iš Marijampolės, Kybartų pataisos namų. Kartu su pareigūnais atėjome į tą aukštą. Pareigūnas priėjo prie durų, sako, daryk duris. Ne, ne, sakau, jeigu jau atėjome, einame kartu į vidų. Jie juokiasi – sako, tu gi supranti, kas tau bus. O aš – jeigu jūs man sakėte, kad einam... Atidarė duris, užėjome į vidų, aš sakau: „Sveiki, bernai, va, čia mane pareigūnai paskyrė gyventi, kur čia mano miegamoji vieta bus.“ Ten iš karto visi šoko iš lovų, ėmė šaukti, ką jūs čia stumiate, man liepė eiti lauk, sakė, ką tu čia darai. O pareigūnai šypsojosi, sako, imk parašysi, kad atsisakai čia gyventi, mes tave izoliuosime.
Bet aš nesutikau, sakau, jūs matote, kas čia vyksta. Išėjau vaikščioti į koridorių – ir taip pirmyn, atgal. Pareigūnai nuo manęs akių nenuleido, mačiau, kad tarpusavy kažką tarėsi, o „bachūrai“ toliau nenurimo – sakė, reikia kviesti direktoriaus budintį padėjėją, nes pareigūnai mūsų rankomis nori su manimi susidoroti. Galvoju, ačiū Dievui, sutvarkys šį reikalą. Taip ir buvo – budintis padėjėjas liepė mane išvesti į lauką, nes neaišku, kas čia gali nutikti.
Mane ir mano draugą, kuris taip pat atsisakė eiti gyventi pas „bachūrus“, izoliavo, bet ilgiausiai izoliuoti gali 48 val., kol išspręs problemą. Praėjo tos 48 val., atėjo pareigūnai ir vėl tas pats – sako, rašykite atsisakymą, kad atsisakote eiti į gyventi būrį. Ten pat, kur mus anksčiau paskyrė. Sakau, aš neatsisakau, jūs užtikrinkite man saugias kalinimo sąlygas ir aš eisiu bet kur, nors ir pas tuos pačius „bachūrus“, tik tegul tuomet prie manęs stovi pareigūnas, kad manęs nesumuštų ar neužmuštų. Sako, taip nebus, rašykite, kad atsisakote. Parašiau, tiek to, nors ir žinau, kad už tai yra baudžiama drausminėmis nuobaudomis.
Po to mus išvežė etapu į teismą Šiauliuose, o kai grįžome penktadienį, dirbo ta pati pamaina, kuri mus skyrė į tą būrį. Atėjo direktoriaus budintysis padėjėjas, sako, vyrai rašote atsisakymus... Galvojau, gal mane kitur paskyrė, nes skambinau į Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją.
– Nieko, sakė, kreipkitės į administraciją. Dabar esu laikomas vadinamajame tardymo izoliatoriuje, ne pataisos namuose, tai visiškai skirtingi pastatai, mane prižiūri 2-ojo Saugumo valdymo skyriaus specialistai, o pataisos namuose – 1 -ojo skyriaus, tai visai kiti pareigūnai. Aš net negaliu kreiptis į pataisos namų administraciją.
Mes nerašėme, kad atsisakome gyventi su „bachūrais“, nutarėme pažiūrėti, kaip pareigūnai išspręs šią problemą. Bet jie nieko nesprendė, mus paskyrė ten pat – sako, tau trečias, o tau – ketvirtas aukštas. Vėl bandžiau aiškinti, kad bus blogai, dabar yra diena, jie visi atrakinti, gali bet kur vaikščioti ir su mumis susidoroti, stebėkite. O jie patikino, kad viskas yra gerai, mus stebi, todėl eikite ir gyvenkite.
Atėjau į pirmą aukštą, ten stovi pareigūnas, sako, rašyk atsisakymą, aš iš karto tave izoliuoju, ar tu kvailas esi, pats žinai, kas tau bus. Ne, sakau, jeigu mane čia paskyrė direktorius, būsiu čia, tik einu į kiemą, kur yra vaizdo kameros, ten tikrai man nieko nedarys. Išėjau į kiemą, draugas taip pat, tik mes buvome skirtinguose kiemuose. Pro vartelius kalbamės, ką toliau daryti – aš pasakiau pareigūnams, kad stebėtų. Iki 18 val. buvau kieme, o po to jau reikėjo eiti į vidų, nes kiemą užrakina. Nuėjau į laiptinę. Vaikščiojo labai daug žmonių, nutariau sustoti, jiems nesimaišyti po kojomis. Stoviu ir tik kažkas priėjo, į petį pastukseno, sako, ką tu čia, „gaidy“, darai? Tik pradėjau atsisukti ir į veidą trenkė kumščiu. Praradau sąmonę, nukritau, turbūt tik po keleto minučių atsipeikėjau ir iš karto nuėjau pas pareigūnus, sakau, štai, man ką tik trenkė, pažiūrėkite, kaip akis ištinusi. Sako, gerai, einam į Sveikatos priežiūros tarnybą, iš karto įjungė vaizdo registratorių ir jau kitaip ėmė kalbėti – sako, kodėl tu anksčiau nesakei, kad tau taip bus, mes būtume tave izoliavę. Aš jiems kartojau, kad sakiau ne kartą, jog jie yra aukštesnės kastos, aš – žemesnės, ir visa administracija tai žino.
Nuvedė mane į medicinos punktą, kol seselė apžiūrinėjo, ledą uždėjo ant akies, manęs laukusiam pareigūnui pasakiau, kad jeigu mane ką tik sumušė, tai bent išgelbėkite tą kitą nuteistąjį – mano draugą, kad jam nieko nenutiktų, nes jam tikrai gresia tas pats. O jis man vėl tą patį: viskas žinoma, jus stebi per kameras pareigūnai, jūs nepergyvenkite, čia nieko nebus.
Paskui nutarė mane izoliuoti, todėl nuvedė į patikrinimo punktą. Čia tikrino mano daiktus, pamačiau, kaip eina mano draugas su pramušta akimi, kraujas bėga, laiko kažkokį bintą užsidėjęs ant veido... Sakau, va, pažiūrėkite, kas buvo, va ir jį dabar sumušė.
– Kuo viskas baigėsi?
– Nesibaigė. Mus vėl 48 val. izoliavo, tai buvo penktadienis, o sekmadienį, negaliu patikėti, vėl atėjo pareigūnai ir tą patį sako – eisi į tą būrį? Sakau, tai mane vėl sumuš. Bet jis savo – viskas, problema išspręsta, eik į tą būrį. Sakau, kaip išspręsta, su mumis niekas nekalbėjo, jūs net nežinote, kas man trenkė. O jie tada – rašyk atsisakymą, gausite nuobaudų. Parašiau, kad atsisakau eiti į būrį.
Pirmadienį atėjo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kaip visada, iš pradžių jie vaizdo registratorius buvo išjungę. Ir iš karto paklausė: „Kaip pas „bachūrus“ gyvenasi, normaliai?“ Na, sakau, nelabai, gal galite mane kažkur kitur iškelti, nes suprantate, kad ten negyvensiu. O jis – tai kam reikėjo žaisti, pasiėmei mano numerį, sakei, kad čia kažkokią informaciją teiksi... Aišku, jam neaiškinau, kad numerį pasiėmiau tik dėl to, jog galėčiau įrodyti, jeigu kas man atsitiktų. Ir tada jis man liepė parašyti, kas atsitiko – parašiau, kad sumušė. Sako, ar tą žmogų atpažinsi? Aš jį tik sekundę mačiau, galiu pabandyti. Man davė 300 kortelių su nuteistųjų nuotraukomis, vartau, o ten prie kiekvienos nuotraukos parašytas vardas, pavardė, pravardė ir statusas – „bachūras“, „gaidys“... Bet, neabejoju, jeigu jūs viešai paklaustumėte, pareigūnai pasakytų, kad čia nėra subkultūros ir mes viską darome, kad kuo greičiau ji išnyktų.
– Ar žiūrėdamas tas nuotraukas suradote tą asmenį, kuris jus sumušė?
– Versdamas pamačiau vieną nuteistąjį iš trečio aukšto, o pareigūnas tada sako, stabdyk, ar gali ant šito parašyti. Sakau, kad nežinau, ar šitas buvo. O pareigūnas – kaip aš noriu jį uždaryti, man reikia jį perkelti į drausmės grupę, sako, parašyk ant šito. Sakau, ne, jūs juokaujate, kas tada? O jis – mes jį uždarysime, o tave gal į kitus pataisos namus perkelsime arba grąžinsime į tą patį antrą aukštą, kur anksčiau gyvenai. Nesutikau, sakiau, kad jūsų žaidimų nežaisiu. Tada liepė eiti į kamerą, išsikvietė draugą. Ir jam tą patį kartojo – sakė, juk taip darbo norėjote, mes juk jums siūlome darbą, jeigu dirbsi su administracija, eisi atgal į antrą aukštą.
Noriu pasakyti, kad čia, Vilniaus pataisos namuose, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai patys propaguoja subkultūrą. Asmenys yra taip suskirstyti – antrame aukšte gyvena dirbantys žmonės, vadinamieji „nuskriaustieji“ ir t.t., trečiame ir ketvirtame aukšte – visi kriminalinio pasaulio atstovai. Ir jeigu pasikeltumėte čia kalinčių asmenų charakteristikas, pamatytumėte, kas apie kiekvieną žmogų parašyta. Mano charakteristikoje yra parašyta, kad aš subkultūros taisyklių nesilaikau, gyvenime nėra buvę, kad nesilaikantis subkultūros eitų gyventi į trečią ar ketvirtą aukštą. Žinoma, čia viskas pasikeitė, kai tuos „bachūrus“ į čia iš Pravieniškių pervežė. Anksčiau čia buvo kitokie pataisos namai, visai kitaip būdavo, net jokių incidentų nekildavo. O dabar taip nuteistuosius suskirstė Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai.
– Tai gerai ar blogai, kad taip yra?
– Gerai būtų, jeigu pas juos gyventi neskirtų kitoms kastoms priklausančių nuteistųjų. Bet jeigu sumaišytų, man skirtumo nebūtų.
– O jus vienus taip bandė apgyvendinti su „bachūrais“?
– Ne, tik mus. Esu girdėjęs, kad būta ir kitų atvejų, bet tie asmenys nebuvo žemiausios kastos nuteistieji. Aš ir mano draugas būtume priskirti žemiausiai kastai, jeigu laikytumėmės subkultūros taisyklių.
Pareigūnams mūsų likimas nerūpi, jiems tik informacijos reikia – eik ir šnipinėk tuos vadinamus „bachūrus“. Mano nuomone, tai nenormalu.
– O ar būtų įmanoma juos šnipinėti, jeigu esate priskirtas kitai kastai?
– Realiai – ne. Juk aš turėčiau eiti pas juos į kambarius, o aš ten negaliu eiti. Gal galėčiau kalbėti ir bandyti kažką ištraukti, bet kas man tokiam ką nors sakytų?
– O iš kur „bachūrai“ žino, kad jūs esate žemesnės kastos atstovai?
– Antrame aukšte visi tokie yra, čia taip yra suskirstyta. Pas „bachūrus“ į aukštą aš užeiti negaliu, nes tai jau būtų drausminis pažeidimas, o laiptinėje mes visi galime susitikti. Tie nuteistieji viską žino, jie mato, kad iš žmogus yra iš kito aukšto. Reikėjo matyti, kas ten darėsi, kai užėjau į tą būrį – ką tu čia darai, ar girdi, spausk lauk iš čia, tu durnas, kur tu čia eini, tuoj išeis mentai, tau bus py....
– Kodėl jūsų negali sugrąžinti į antrąjį aukštą?
– Neįsivaizduoju. Kai buvau susitikęs su Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnais, prašiau, kad mus grąžintų atgal, bet nesutiko, sakė, jog jiems bus geriau, kai mes ten, pas „bachūrus“, gyvensime. Esu šoke – su mumis norėjo susidoroti, todėl ir paskyrė į tą būrį. Nežinau, kas vyks toliau, nes dabar tiek prieš mane, tiek prieš mano draugą buvo panaudotas smurtas, o dar dabar mes lyg ir kalti esame, kad nepamatėme, kas mus sumušė.
– O jūs iš tikrųjų nežinote, kas jus sumušė?
– Tikrai nežinau, aš pasakyčiau. Man visos tos subkultūros taisyklės yra neįdomios. Aš viską sakyčiau, nesiruošiu eiti dirbti ir sekti kitų žmonių, juo labiau, kad man saugumo niekas negarantuos.
– Kada ir kodėl patekote į žemesnę kastą?
– Ne tai, kad į žemesnę kastą, aš tiesiog nesilaikau tų taisyklių. Mane ir dar apie 30 nuteistųjų praėjusį rugsėjį perkėlė iš Pravieniškių pataisos namų. Gavau Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimą, kad mane perkelia čia, nes nori užtikrinti geresnes mano kalinimo sąlygas ir saugumą, geresnius ryšius su artimaisiais, nors aš esu iš Klaipėdos, o mane perkėlė į Vilnių. Mus visus perkėlė į antrą aukštą, nebuvo nė vieno, kurį būtų perkėlę į trečią ar ketvirtą aukštą.
Aš visą laiką kalėjau ten, kur žmonės nesilaiko subkultūros – tiek Pravieniškėse, tiek Alytuje.
– O kodėl nesilaikote?
– Kam tai reikalinga? Man tai nereikalinga.
– Ar tokių dalykų Alytuje, Pravieniškėse nebūdavo?
– Ne, neįmanoma, kad taip pareigūnai pasielgtų. Yra buvę, kad pareigūnai prašo informacijos, bet iki šiol viskas būdavo visai kitaip – ateina pareigūnas, paklausia, ar ką matei, atsakai, kad nieko nematei ir viskas. Nematei, tai nematei.
– O kiti nuteistieji sutinka bendradarbiauti...
– Sutinka, bet turbūt rizikuoja savo sveikata ir gyvybe. Aš nenoriu rizikuoti. Jeigu teikčiau informaciją, iš kito aukšto pas mane bet kada galėtų ateiti – į miegamąjį neateis, bet gali išsikviesti į laiptinę, o tuomet nusives ten, kur nėra kamerų, ir sumuš. Kaip man ir buvo. O mano draugą prausykloje sumušė.
– Kaip jį sumušė?
– Sakė, „gaidy“, pi... lauk... Jį stipriau sužalojo – jam antakiai prakirsti. Bet viso šito buvo galima išvengti – mūsų neperkelti. Neįsivaizduoju, ką dabar administracija galvoja, kai mus sumušė. Klausėme auklėtojos, o ji – direktoriaus už rankų neatvesiu, jis priims sprendimą. Jeigu man vėl skirs nuobaudą, kad nėjau gyventi ten, kur mane paskyrė, būsiu uždarytas kameroje. Pusę metų. Bet jeigu per tuos pusę metų gausiu naują nuobaudą, vėl neišeisiu. Aišku, jeigu pareigūnai norėtų tai padaryti, jie galėtų vėl perskirti į kitą kamerą pas „bachūrus“, aš atsisakyčiau ir mane nubaustų drausmine nuobauda.
Parašėme pareiškimus į Generalinę prokuratūrą dėl sumušimo. Mano draugą jau išsikvietė į apklausą, bet ją vykdė čia dirbantys Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai... O juk jie yra ta patariamoji komisija, kuri pataria nuteistuosius perkelti, jie viską tiria, tad ir dabar iškels bylą, paskui tikrai ją nutrauks. Juokinga.
– Kodėl nutrauks?
– Nes nenustatys tų asmenų. Kas turėtų už tai atsakyti, kad žmonės sumušti? Manau, kad įstaigos direktorius, kad neužtikrino saugių kalinimo sąlygų. Bet dabar, kai reikės kažkam atsakyti už sužalojimus, gal nukentės ir Kriminalinės žvalgybos skyrius, kad taip visko nesužiūri, nes direktoriui neįmanoma būtų sužiūrėti, yra jam pavaldūs asmenys, kurie ir viską daro.
– Nebijote apie tai kalbėti?
– Ne, ko man bijoti, ir taip jau aišku, kad jeigu pareigūnai taip pradėjo elgtis, tai anksčiau ar vėliau bus susidorota, todėl nežinau, ko bijoti.
– O kokią išeitį matote iš šios situacijos?
– Grąžinti ten, kur mes anksčiau gyvenome. Be to, dar yra ir kiti būriai, kur galėtume gyventi. Esu parašęs prašymą, kad mane priimtų į Reabilitacijos skyrių. Jeigu kažkada esi vartojęs narkotikus arba alkoholį, gali eiti reabilituotis, bet Kriminalinės žvalgybos skyrius irgi prieštaravo mano perkėlimui.
Dabar Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas mums minėjo, kad jam bus ramiau, jeigu mus uždarys į kameras ir perkels į Pravieniškių trečiuosius pataisos namus. Bet koks čia gerumas, kai visą dieną sėdėsi užrakintas kameroje, o čia bent laisvai gali judėti, nueiti į sporto aikštelę.
– Bet gal saugiau bus?
– Man saugumo užtikrinti nereikia. Jeigu aplink mane tokie patys žmonės, kurie nesilaiko subkultūros taisyklių, tai ko jų bijoti? Nereikia jų bijoti. Trečiame ir ketvirtame aukšte yra surinkti nuteistieji iš grupuočių, o aš esu paprastas žmogus, nuteistas už sukčiavimą, atlieku bausmę ir, jeigu nors ir laikyčiausi subkultūros taisyklių, nelabai kas mane ten priimtų gyventi, nes ten gyvena tokie, kurie vieni kitus pažįsta.
– Nepažįstate ten nieko?
– Ne, tik tuos, kuriuos mačiau čia laitinėje ar iš televizoriaus ekrano. Ir tiek.
– Kiek jums liko kalėti?
– Į laisvę turėčiau išeiti 2035 m. Kalėdanas vykdžiau sukčiavimus, taip ir teisė mane, vis prie paskirtų bausmių pridedami naujas – vis plius, plius... Jau 32 kartus esu teistas, dar viena byla yra nagrinėjame teisme. Tad išeisiu, kai bus 40 metų. Suprantu, kad neprotingai elgiausi, gal per vėlai subrendrau.
– Pusę gyvenimo už grotų?
– Taip. Nežinau, gal vis tiek man čia pavyks įsidarbinti, gal kada nors išleis į besargybą, jeigu pavyzdingai elgsiuosi, ten galėsiu dirbti. Bandysiu kažkaip atsistoti ant kojų.
– Bet sumos, kurias gavote sukčiaudami, yra pakankamai didelės, jas reikės grąžinti nukentėjusiesiems.
– Taip, turėsiu grąžinti apie 50 tūkstančių eurų. Ir dabar, kai norėjau įsidarbinti siuvėju, būčiau legaliai gavęs algą, iš jos būtų atskaičiavę ir nukentėjusiesiems, ir man dar kažkiek būtų likę. Bet pareigūnai paaiškino, kad neįsidarbinsiu, jeigu informacijos nenešiosiu, čia, kaip jie sako, šilta vieta yra dirbti. Anksčiau dirbau Pravieniškėse, Alytuje, ten daug lengviau gauti darbą.
– Be darbo kitaip negalėtumėte turėti pinigų?
– Taip, bet kaip įsidarbinsi, jeigu administracija taip žiūri? Neįsidarbinsiu. Netgi mano prašymas, kurį teikiau dėl darbo, niekur nenukeliavo – iš karto pateko pas Kriminalinės žvalgybos skyrių. Nors auklėtoja man sakė, kad meistras pasirašys, jeigu sutiks priimti, po to praneš kitiems pareigūnams, ir viskas bus gerai. Bet tada pasikvietė Kriminalinės žvalgybos skyrius – ko tu čia ieškai, pirmiausiai pas mus reikėjo eiti. Netarpininkavo ir dabar tenka kameroje sėdėti.
Dabar viską papasakojau, tai turbūt nuolat rašys tarnybinius pranešimus, kad mane laikytų drausmės grupėje. Bet turbūt jokio skirtumo, šiaip ar taip čia esu.
– Bet dar liko 14 metų...
– Na, manau, visus 14 metų nepralaikys, gal pasikeis pareigūnai, gal pamirš. Taigi nesi vienintelis žmogus šioje įstaigoje, kažkas vis tiek keisis. Gal ir negalės tiek laiko laikyti, neįsivaizduoju.
– Nesigailite dėl savo praeities?
– Aišku, kad gailiuosi, dėl to ir daugiau nevykdau jokių sukčiavimų. Jeigu pažiūrėjus į mano praeitį, kiek buvau kartų baustas drausminėmis nuobaudomis, tai dabar nėra ką lyginti – tik dvi nuobaudas per dvejus metus gavau. Anksčiau per savaitę tiek būdavo, nes pastoviai telefonai, narkotikai, nesiskaitydavau su pareigūnais, už viską rašydavo tarnybinius pranešimus. Dabar jau taip nėra. Gal per vėlai subrendau – tik sulaukęs 26 metų pradėjau galvoti, ką aš čia darau. Dar artimųjų netekimas prisidėjo, tėvai mirė man atliekant bausmę. Supratau, kad nebereikia tokio gyvenimo gyventi, nejau aš visą gyvenimą praleisiu šioje įstaigoje.
– Bet realiai taip ir bus.
– Realiai taip, pusę gyvenimo praleisiu. Jau dabar su tuo susitaikiau, daugiau nenorėčiau praleisti, išeisiu 40-ies. Kai pagalvoju, sunku bus laisvėje, visą gyvenimą kurti nuo 40-ies.... Gerai, kad yra likęs butas, toks paguodos prizas... Jeigu to nebūtų, išvis neįsivaizduoju, kaip reikėtų eiti į laisvę.
O juk už grotų patekau dar būdamas nepilnametis, pamenu, mane vaiką, atkėlė iš Nepilnamečių kolonijos į Pravieniškes, toks baisus vaizdas – vien suaugę vyrai... Norėjau, kad mane kur nors kitur perkeltų, bet nežinojau kur kreiptis, tada rašiau laiškus teisėjams, prokurorams, jiems grasinau – taip bandžiau į save atkreipti dėmesį. Padariau daug nesąmonių, bet laiko jau atgal neatsuksi.