Liepos gale 26-ąjį gimtadienį turėjęs švęsti G. Daukantienės sūnus Marius su drauge Akvile liepos 4-ąją planavo trankiai atšokti vestuves – tam net susikvietė apie 50 giminaičių ir draugų, tačiau svarbiausią gyvenimo šventę teko atšaukti.
Vietoj vestuvinių dovanų – gedulo vainikai, baltų lelijų puokštės, o sveikinimų tostus keitė užuojautos ir nesibaigiančios ašaros.
„Marius su Akvile iš pradžių planavo susituokti liepos 4-ąją, bet tuomet viskas buvo užsakyta, todėl jie nutarė vestuves atšokti liepos 11-ąją, o iš pradžių planuotą vestuvių datą paskyrė bernvakariui – geriau jau jo būtų nebuvę“, – sunkiai rinkdama žodžius po sūnaus laidotuvių kalbėjo D. Daukantienė.
Į bernvakarį Marius pasikvietė artimiausius draugus – specialiai tam išsinuomojo Rūdaičių kaime esantį pirties kompleksą. Šalia jo – nedidelis, bet jau ne vieną gyvybę nusinešęs tvenkinys. Būtent jis ir pasiglemžė Marių – draugai net nepastebėjo, kaip būsimas jaunikis išėjo iš pirties ir nusprendė išsimaudyti. O jo buvo pasigesta tik ryte – kažkas iš kompanijos užsiminė, kad Marius lyg ir planavo eiti nusimaudyti.
Ieškoti dingusio būsimo jaunikio į Rūdaičius sugužėjo gelbėtojai, čia pat stovėjo policijos ir greitosios pagalbos automobiliai. Tačiau medikų pagalba jau buvo nereikalinga – po daugiau kaip pusvalandį trukusių paieškų vaikino kūnas buvo rastas maždaug už penkių metrų nuo kranto ir pustrečio metro gylyje. Be jokių gyvybės ženklų.
Žinia apie nuskendusį būsimą jaunikį netrukus pasiekė ir jo tėvus, ir būsimąją nuotaką – palikusi vestuvių rūpesčius Akvilė atskubėjo į nelaimės vietą, bet šoko ištiktą merginą čia pat sulaikė jos draugai ir prie ką tik iš vandens ištraukto Mariaus neprileido.
„Tada buvo ilgasis savaitgalis, todėl sūnaus iš karto negalėjome palaidoti – tai buvo pačios ilgiausios gyvenimo valandos, – prisipažino sūnaus netekusi motina. – Nežinau, kas ten nutiko, dėl to policijoje dar vyksta tyrimas. Tikrai nenoriu ko nors kaltinti ar skleisti kažkokių paskalų, tai išsiaiškins policijos pareigūnai, bet netikiu, kad kažkas ten blogo nutiko, juk niekas Mariui negero nelinkėjo – su sūnumi buvo tik geriausi jo draugai.“
Motinai sunku suvokti, kaip galėjo nutikti nelaimė – juk Marius buvo ne tik geras plaukikas, bet ir puikiai nardė. Jis be vandens tiesiog negalėjo: „Gal jis apvirto, gal susitrenkė, sako, ten yra skardžiai. Sunku dabar ir pasakyti, kas galėjo atsitikti.“
„Matyt, tokia buvo sūnaus lemtis – kaip Dievulis davė, taip ir išėjo, o išėjo labai blogai“, – nuoskaudos dėl tragiškai žuvusio sūnaus neslėpė ir Mariaus tėvas Gintaras Daukantas.
Jo teigimu, sūnus su Akvile po vestuvių planavo keliauti po Lietuvą, o labiausiai troško aplankyti Trakus. „Bet visas jų maršrutas buvo susijęs su vandeniu, kuris jį ir pasiglemžė“, – prisipažino G. Daukantas.
Tačiau kokių nors ženklų, įspėjančių apie prieš pat santuoką gresiančią nelaimę, tėvai nepastebėjo. O gal tiesiog į tai neatkreipė dėmesio.
„Nežinau, kaip su šia netektimi reikės susigyventi, tai neįmanoma – iki šiol visi esame šoke“, – teigė D. Daukantienė.
Dviejų aukštų name gyvenanti moteris neslėpė, kad jai net sunku būti namuose, nes ir sienos primena tragiškai žuvusį sūnų.
„Jis visus mūsų namus suremontavo, plyteles suklijavo, grindis sudėjo, net su traktoriumi mokėjo važiuoti – tai buvo auksinių rankų žmogus, linkęs prie visų darbų“, – neslėpė sūnaus netekusi motina. Ją guodžia bent tai, kad šalia yra dar vienas sūnus ir dukra.
„Sako, laikas turi užgydyti žaizdas, bet nežinau, ar tai įmanoma“, – sakė ji, per bernvakarį nuskendusį Marių palaidojusi ypatingu grožiu garsėjančio Kartenos miestelio kapinėse.
„Turės užgyti, viskas užsimirš per laiką, nors tokių dalykų neįmanoma pamiršti ir, manau, tai gali suprasti tik tie, kurie yra laidoję savo vaikus, – pritarė jai sutuoktinis G. Daukantas. – Nelaimė yra nelaimė, bet gyvenimas nestovi vietoje. Ir Akvilė turės toliau gyventi – kada nors susiras kitą vyrą. Kitaip būti ir negali.“
Su Akvile Marius susipažino vos prieš dvejus metus, kai ši į Kretingos rajoną atvyko gyventi iš Šilalės rajono, o po to netrukus ir kartu apsigyveno, tačiau tėvų neužmiršdavo ir dažnai aplankydavo.
„Akvilė – ypatingai gera mergaitė, man sunku ir pagalvoti, kaip jai reikės susitaikyti su šia netektimi – po laidotuvių ji niekaip negali atsigauti, draugai vis važiuodavo pabūti šalia, net raminamuosius vaistus duodavo“, – neslėpė Mariaus motina.
Pati Akvilė atverti savo sielos žaizdų DELFI kol kas nesiryžo – jai dar per skaudu kalbėti apie tai, kas nutiko. Juk buvo tiek planuota, dėta vilčių, net vestuvinę suknelę ne iš karto pavyko išsirinkti.
„Aš ją suprantu – juk buvo be penkių minučių nuotaka, o dabar...“, – sakė Mariaus tėvas G. Daukantas.