Mindaugas Nastaravičius
„Atsimerk mano akimis“, – skambtelėja vos ne vos į kambario duris, kuriose nėra jokio skambučio, išnyra yrančiame ryto slėpiny, neturinčiame jokių durų, suvirpa ties laikančiąja siena, nesančia šiame kambary.
Nejaugi tuos žodžius, vos girdimus, bet vis tiek geliančius paryčio tylai, sudėliojo jis pats, jau kelintądien bandantis nepaklysti tarp vis labiau myštančios sapno ir nubudimo ribos. Negi šį sakinį, trumpą, aptrupėjusį, gluminantį, sugebėjo ištarti ką tik į kambarį įšliaužęs tripirštis tinginys – jo augintinis, plaukuotas žinduolis iš Pietų Amerikos džiunglių, dažniausiai tūnantis medžiuose, ilgais nagais kabindamasis už šakų ir stiebo, šlamščiantis žievę, lapus. Čia, mūsų platumose, jis prisitaikęs prie obuolių, morkų, burokų, tada miegantis ir miegantis, kartais žnektelėjantis ant žemės, bet atkuntantis tik tuomet, kai panyžta kailis – plika akimi neįžiūrimos gyvybės namai. Bet namai – namai. Net ir kailyje, net – aukštyn kojomis.
Kad ir kaip spyriotųsi, bet tasai „atsimerk mano akimis“ privertė jį išsibudinti ir bent jau apsidairyti prietemoje. Pabūgę menkučio šuoro, nuo stalo sliūgtelėjo praėjusios paros užrašai – atminties lašai praeities dykumoje, po kurią anąnakt žirgliojo kupinas ryžto, nebijodamas griuvinėti, be baimės, kad viskas perniek.
Ne, jokių pokyčių: ta pati trūnijanti, bet vis dar tinkama spinta, tas pats, atrodo, juodalksnio stalas, tie patys kartkartėmis susiūbuojantys keisčiausių pasaulio gyvių paveikslai, tas pats pasišiaušęs, įmigęs, nagais į kojūgalį įsitvėręs tripirštis.
„Atsimerk mano akimis“, – darkart, tik kiek garsiau suplevena šitoj tirštumoj. Bet jis tebetyso sujauktame guolyje, vieną akimirką panerdamas sapno gelmėj, o kitą jau, žiūrėk, išnirdamas čia, savajame kambaryje, būdamas tikras, kad jau nebeužsnūs, tačiau kaipmat nugrimztantis atgal.
Ten, beribėje glūdumoje, įžiūrime visa, kas buvo, visa, kas galėtų būti, ir visa, ko niekada nebus. Ten nustembame, tylime, išsigąstame, susitinkame, išduodame. Ten, irdamiesi paryčio rūku, mums atsimerkia visi mūsų žmonės ir žvėrys, net tripirštis tinginys, be reikalo niekada nepraplėšiantis akių, kaip ir tie paveikslų keistuoliai, čia jau niekuo nebestebinantys.
„Atsimerk mano akimis“, – ir vėl suzvimbia virš galvos. Todėl jis apgraibomis išlipa iš lovos ir žengteli pirmyn – į kambario gilumą, į kitą dieną, į visa, kas laukia atsimerkus.
Grindimis nurieda prakąstas burokas.
Diktanto nugalėtojai bus apdovanoti Prezidentūroje gegužės 2-ąją. Nacionalinis diktantas rengiamas jau devintą kartą.