Praėjusio mėnesio pabaigoje Rusijos karinių pajėgų radarų operatoriai turėjo jaustis kiek nejaukiai: vien pažvelgus į atvirais duomenimis paremtą žemėlapį vasario 25-ąją aplink Kaliningrado sritį susiformavo NATO bei sąjungininkų valstybių orlaivių spūstis.
Žvalgybines misijas virš Lietuvos vienu metu vykdė čia dislokuoti du JAV armijos elektroninės žvalgybos orlaiviai RC-12X Huron, savo darbą darė sausumos dalinių judėjimą stebintis JAV karinių oro pajėgų žvalgybinis orlaivis E-8C Joint STARS bei iš Sigonelos bazės Sicilijoje atskridęs bepilotis „RQ-4B“. Tuo pačiu metu prie vakarėlio prisijungė dažnas svečias Lietuvos oro erdvėje ir šalia jos – Švedijos žvalgybinis lėktuvas „Korpen“ bei du JAV ir Karališkųjų Oro Pajėgų elektroninės žvalgybos lėktuvai RC-135, o jų darbą papildė dar vienas, simboliškai paskutinę misiją prieš išleidimą į atsargą atlikęs britų elektroninės žvalgybos orlaivis „Sentinel R.1“.
Ir nors tai buvo JAV organizuotų žvalgybos pratybų dalis, tai nebuvo pirma ir paskutinė tokia misija: kovo 3 d. virš Vilniaus praskrido JAV strateginis bombonešis B-1B.
Formaliai tik simbolinė misija – Norvegijoje dislokuotų JAV bombonešių pasirodymas esą demonstruoja NATO pasirengimą, bet neatsitiktinai pabrėžiama, kad skrydį koordinavo Lietuvos kariuomenės ir JAV Specialiųjų operacijų pajėgų Jungtinės paramos ugnimi valdymo specialistai. Būtent tokie specialistai kovinių veiksmų metu koordinuoja antskrydžius ir padeda nurodyti taikinius.
Baltijos šalys per pastaruosius kelerius metus išties įvairių karinių pratybų epicentru: vienos vyksta poligonuose, kitos – štabuose, o dar kitos, simuliacijų pavidalu nagrinėjamos kaip galimi scenarijai.
Juose veikėjai dažniausiai yra tie patys, o ir bendra įvykių eiga panaši: Rusija dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusprendžia panaudoti karinę jėgą prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją, puola vieną, kelias ar visas jas, o šios kartu su NATO sąjungininkais priverstos gintis.
Nuo liūdnai pagarsėjusios RAND studijos ir vietinių krizės simuliacijos pratybų, iki Šaltojo karo laikus primenančių planų gaivinimo: Lietuva nėra vienintelė valstybė regione, kuriai taikomi tokie juodieji ar košmariškieji scenarijai, kurie kartais sukelia įvairiausių reakcijų – nuo nerimo iki skandalų. Vis dėlto tiek kariškiai, tiek ekspertai nenustoja viešai svarstyti tokių scenarijų.
Priežastis paprasta: ne bauginimas ar juo labiau karo reklamavimas, aukštinimas, o kuo didesnis supratimas apie tai, kokia yra tikroji Baltijos šalių saugumo padėtis, kokios konkrečiai grėsmės gali kilti daugeliui atvers akis. Dar daugiau – detalūs scenarijai leidžia aiškiai įvardyti privalumus bei trūkumus, kurie kitu atveju liktų tik politinių lozungų, reklaminių klipų arba atvirkščiai – priešiškos dezinformacijos erdvėje.
Neatsitiktinai pastarojoje atsidūrė naujausias Švedijos gynybos tyrimų agentūros (FOI) tyrimas „Vakarų kariniai pajėgumai Šiaurės Europoje 2020“. Šiame kelių šimtų puslapių dokumente, išskaidytame į dvi dalis, išsamiai ir nuosekliai nagrinėjami ne tik regiono valstybių turimi pajėgumai, galimybės, aplinkybės, bet ir pateikiamas potencialus NATO ir Rusijos susidūrimo scenarijus, kurį jau spėjo pasigauti Kremliaus propagandinis ruporas „Sputnik“.
„Švedija pripažino Rusijos pranašumą didelio masto karo atveju“, – trimitavo „Sputnik“. Iš tikrųjų tai yra supaprastinta, klaidinga tyrimo išvada. Juo labiau, kad FOI tyrėjų (o ne visos Švedijos) deklaruotas tyrimo tikslas buvo pabrėžti bendrai Vakarų – tiek NATO, tiek jai nepriklausančių šalių, tokių kaip Švedija sritis, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio artimiausiu metu.
„Tikslas yra identifikuoti svarbius galių pusiausvyros požymius, vertinant stipriąsias ir silpnąsias puses. Mes taip pat siūlome būdus sustiprinti Vakarų gynybą Šiaurės Europoje“, – pažymėjo viena tyrimo autorių ir redaktorių Krister Pallin, kuris taip pat yra FOI tyrimų direktoriaus pavaduotoja.
Kartu su Robertu Dalsjö, FOI tyrimų direktoriumi, Baltijos jūros regiono saugumo ekspertu ji yra atsakinga paskutiniąją, įspūdingiausią, o kartu ir šiurpiausią tyrimo dalį – „Kova iki lygiųjų Baltijos šalyse“ („Fighting for a draw in the Baltic„) būtent taip pavadintame skyriuje analizuojamas minėtas košmariškasis scenarijus.
Kodėl gi Rusija turėtų pulti?
Jo autoriai pažymi, kad tokio scenarijaus tikimybė realybė šiuo metu yra menka, tačiau pasikeitus aplinkybėms sąlygos jam kilti yra vertos analizavimo. Ir jei ką pastarieji metai parodė, tai kad aplinkybės ir įprastas gyvenimo ritmas gali pasikeisti žaibiškai, neatpažįstamai, net jei tuo anksčiau būtų buvę sunku patikėti.
Pagrindiniu galimo konflikto atskaitos tašku vis dar laikoma Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija 2014-siais bei karo Donbase sukėlimas. Būtent po šių įvykių sukruto NATO šalys, ėmusios ne tik didinti išlaidas gynybai, bet ir pritarusios pajėgumų dislokavimui Baltijos šalyse. Daugiašaliai NATO batalionai, o kartu ir papildomos JAV pajėgos bei žvalgybiniai pajėgumai virš Baltijos jūros nebūtų atsiradę Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje be rimtų priežasčių.
„Galimos karinio konflikto priežastys yra Rusijos ir Vakarų interesų susidūrimas, kur Rusija nori plėsti savo įtaką ir jaučia grėsmę dėl Vakarų ambicijų.
Akivaizdu, kad Rusija stipriai darbuojasi, norėdama išlaikyti savo įtaką rytiniame sparne“, – teigiama tyrime, pabrėžiant, kad modeliuojant scenarijus ir tikintis racionalaus elgesio iš jo dalyvių, jų elgesys gali atrodyti visiškai nesuvokiamas iš priešininko perspektyvos. Pavyzdžiui, per 2017-ųjų pratybas „Zapad“ Rusija būtent ir treniravosi atakuoti Baltijos šalis.
Tad net ir įvertinus tai, kad Rusija jaučia įvairius kompleksus dėl NATO plėtros į Rytus, o kartu suvokia savo silpnybes – negebėjimą kariauti ilgo konflikto su technologiškai ir ekonomiškai pranašesnėmis NATO šalimis, atsiradusi „unikali galimybė išnaudoti vakarų silpnybes ar strateginės grėsmės iš vakarų pajautimas gali priversti Rusiją veikti“.
Ši FOI autorių pateikta įvykių seka nėra originali, tačiau tikėtina: viskas gali prasidėti nuo netyčinės eskalacijos ar mažo incidento, kuris pasibaigtų ekspasionistinės Rusijos noru išnaudoti tokius atvejus ypač todėl, kad Rusija esą linkusi ir yra pajėgesnė pradėti ribotą ginkluotą konfliktą.
„Sėkmė tokiame konflikte būtų sąlyga įtikinti NATO ir ypač JAV, kad neverta kautis, tad visai nebūtina galutinė pergalė, tik sandoris, kuris atitinka Rusijos interesus“, – pažymi tyrimo autoriai. O kadangi NATO išardymas ar bent jau suskaldymas yra neslepiamas ir ilgalaikis Rusijos tikslas, būtent Aljanso išbandymas pažeidžiamiausioje, nors ir bene daugiausiai dėmesio pastaraisiais metais prikausčiusioje NATO teritorijoje – Baltijos šalyse esą būtų logiškas žingsnis.
Kuo gali virsti Baltarusijos krizė
„Karo žaidimai visada yra realybės supaprastinimas ir tenka kelti daug prielaidų“, pripažino dokumento autoriai, tačiau kartu pabrėžė, kad jų scenarijus paremtas ir labai realiais, nesenais įvykiais Baltarusijoje.
Pernai čia kilo milžiniški protestai prieš eilinius rinkimus suklastojusį režimą, o Aliaksandras Lukašenka ėmėsi ne tik smurto prieš baltarusius, bet ir ėmė grasinti Lietuvai ir Lenkijai, esą tai jos kursto konfliktą, planuoja provokacijas pasienyje ir netgi nori užgrobti baltarusių žemes.
Visą šią tiradą A. Lukašenka paįvairino ne tik atvirais kariniais grasinimais, pajėgų mobilizacija, karinėmis pratybomis, bet ir glaudesniu bendradarbiavimu su Kremliumi, nuo kurio jo režimas tapo dar labiau priklausomas. Toks mišinys tapo kone idealia dingstimi FOI tyrimo autoriams, kurie Baltarusiją pavertė ne šiaip nuo Kremliaus priklausoma marionete, bet ir rusų pajėgų placdarmu.
Ne vienerius metus buferine zona vadinta ar bent jau tokios šalies pageidautiną statusą turėjusi Baltarusija FOI tyrime tapo Rusijos pajėgų, konkrečiai tankų armijos sutelkimo zona.
Būtent iš čia pagal scenarijų Lietuvai smogia viena tankų ir viena mechanizuotoji divizijos – abi juda tradiciniais, kone istoriniais invazijų į Lietuvą keliais: pirmoji, tankų divizija juda į pietus nuo Vilniaus ir siekia atkirsti Baltijos šalis ties Suvalkų koridoriumi, susijungti su Kaliningrado karine grupuote, o antroji veržiasi į šiaurę nuo Vilniaus, siekiant sukaustyti ties Pabrade esančias pajėgas, o pasisekus – per 96 valandas pasiekti Baltijos jūros pakrantę.
Žinoma, prieš tokį mėnesį ruoštą sausumos puolimą Rusija galvoja kelis žingsnius į priekį: suduoda smūgių seriją NATO pajėgoms regione: kliūva NATO karinių oro pajėgų bazėms, uostams, vadavietėms iki pat Oderio upės.
Pastaraisiais metais sparčiai vysčiusi išmaniųjų ginklų technologijas ir sukaupusi pajėgumus – sparnuotomis raketomis „Kalibr“ ginkluotus laivus, bombonešius, „Iskander-K“ mobilius paleidimo įrenginius Kaliningrado ir Pskovo srityse, Rusija taikosi į NATO infrastruktūrą ir kelia sumaištį.
Mėnuo praleistas ne tik telkiant pajėgas Baltarusijoje, bet ir vykdant įtakos operacijas NATO bei jos sąjungininkų šalyse, siekiant suskaldyti jas, pasėti abejones, sukelti sąmyšį, provokacijomis ir kitomis hibridinio karo priemonėmis neleisti Aljanso valstybėms efektyviai reaguoti į grėsmę.
Kruvinas keturių dienų karas
Tokių veiksmų pasekmė – dviejų savaičių pranašumas: likus vos 2 savaitėms NATO padidina savo parengtį. Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenės pradedamos mobilizuoti likus savaitei iki konflikto, gavus nepaneigiamų indikacijų, kad artėja karas.
Tačiau vis dar viename modernizacijos etapų (beveik, kaip tarpukariu) įstrigę sprendimai neleidžia pasiekti efektyviausio rezultato – Lietuva ir kitos Baltijos šalys vykdo įsigijimus, tačiau jie trunka ne vienerius metus, dar reikia išmokti naudotis nauja technika ir ginkluote, apsirūpinti reikiamomis atsargomis. NATO sąjungininkai, kurie gali permesti aukštos parengties pajėgas, pirmiausiai amerikiečiai ir britai tai ir daro, bet tai tėra lengvieji daliniai – riboto dydžio bei pajėgumų.
Netgi Lietuvoje, kuri, tyrėjų duomenimis, vertinama kaip stipriausias pajėgas ir geriausią parengtį turinti Baltijos šalis – Lietuvos kariuomenės struktūra po 2014-ųjų perorientuota į „kaukis su tokiomis pajėgomis, kurias turi“ ir lietuviai geba laiku mobilizuoti aukštos parengties „Geležinio vilko“ brigadą bei dalį iš šešių KASP rinktinių – pirmasis priešų smūgis užklumpa netikėtai.
Rusijos sparnuotųjų, balistinių raketų bei aviacijos antskrydžių ir artilerijos smūgiai yra skaudūs, demotyvuojantys ir nukreipti prieš vadovavimo ir kontrolės elementus: vien tik Vilniuje aviacijos ir sparnuotųjų raketų smūgių galima tikėtis tiek senamiestyje, tiek miegamuosiuose rajonuose.
Bet ir provincijoje padėtis sudėtinga: du daugiausiai šauktinių pagrindu sudarytų „Žemaitijos“ brigados batalionai sunkiai atlaiko Rusijos pajėgų puolimą iš pietuose esančio Kaliningrado.
Kęstučio ir netgi geriau parengto bei motyvuoto Dragūnų batalionų kariai ginasi, bet nėra pajėgūs sustabdyti kiekybinį bei šarvuotosios technikos bei ypač ugnies galios pranašumą turinčių Rusijos pajėgų puolimą – jie traukiasi. Ir jiems niekas negali padėti – didžioji dalis mobilizuotos Lietuvos kariuomenės, NATO daugiašalis batalionas, amerikiečių šarvuotasis batalionas, o svarbiausia – kritinę paramą galinčios suteikti NATO oro pajėgos kaunasi rytuose, gina Vilnių nuo apsupimo.
Būtent čia pagal FOI ekspertų numatytą scenarijų vyksta didžiausi ir kruviniausi karo mūšiai: išvystytas kelių tinklas bei atviros vietovės leidžia manevruoti didesniems daliniams, ypač šarvuotiesiems. Tankų, šarvuočių ir artilerijos kautynės ryja vieną dalinį po kito ir abi pusės patiria milžiniškus nuostolius: NATO, tarp jų ir Lietuvos pajėgos technologiškai pranašesnės už Rusijos: JAV tankai „Abrams“ savo pabūklais bei Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“ – prieštankinėmis raketomis „Spike“ bei pėstininkų prieštankine parama su „Javelin“ stabdo ir naikina rusų šarvuotąją techniką.
Bet to neužtenka. Rusijos pusėje – ne tik kiekybinis, bet ir ugnies galios, ypač artilerijos pranašumas: kiekvienas Rusijos pulkas ar brigada turi daugiau artilerijos – tiek savaeigės ar buksyruojamos, tiek salvinės ugnies sistemų, nei NATO kariai kartu sudėjus Lietuvoje.
Lietuvių turimos savaeigės haubicos PzH2000 gali tiksliai ir iš didesnio atstumo naikinti taikinius, keisti pozicijas, tačiau jų tėra vienetai – rusai gali dislokuoti dešimtis ar šimtus savaeigių haubicų ir sava ugnimi slopinti lietuvius.
Ir nors pagal scenarijų Rusijai nepavyksta pasiekti savo numatytų optimistinių tikslų, erdvėje ir laike sukaustytos NATO pajėgos atveria kelią kruvinai mėsmalei, kurioje turi kiekybinę persvarą.
NATO pranašumai ir trūkumai
Pagal FOI scenarijų, NATO turi vieną aiškesnį pranašumą – technologiškai pažangesnes karines oro pajėgas. NATO konflikto pradžioje gali dislokuoti 25 eskadriles ir pažangesnių, kovinės patirties turinčių naikintuvų, atakos bei žvalgybos lėktuvų, sraigtasparnių.
Jau konflikto pradžioje NATO į Rusijos oro kampaniją atsako saviškę – sparnuotųjų raketų atakos smogia Rusijos geležinkeliams, kuriais gabenama rusų karinė technika į Baltijos regioną iš rytų.
Tiesa, tyrimo autoriai taip pat primena, kad viena yra dar nuo Persijos įlankos karo 1991 m. įsivyravęs NATO, o ypač JAV įsitikinimas savo pranašumu ir nenugalimu ore, o kas kita – kova prieš lygiaverčius priešininkus, turinčius integruotą ir daugiasluoksnę priešlėktuvinę gynybą.
Net jei pastaruosiuose konfliktuose buvo galima smarkiai suabejoti išgirtos, kaip „analogų pasaulyje neturinčios“ rusiškos priešlėktuvinės gynybos galimybėmis – rusiškas sistemas be didesnio vargo naikino Libijoje ir Sirijoje, netgi Kalnų Karabache, tikėtis tokios pačios sėkmės didesnio masto konflikte su pačia Rusija būtų neatsargu. Ir jei pastaruosius dešimtmečius NATO karinės oro pajėgos dažniausiai galėjo jaustis visavaldžiais valdovais danguje – antskrydžių kampanijos Afganistane, Irake, Libijoje ar Sirijoje buvo vykdomos beveik be rimtesnio pasipriešinimo, tai Rusijos stiprybė vystant priešlėktuvines sistemas negali būti ignoruojama.
Tad jei, pavyzdžiui, pastaruoju metu NATO ir sąjungininkų šalių žvalgybiniai orlaiviai netrukdomai skraido Baltijos jūros regione, tai nereiškia, kad tokios taikos meto misijos būtų leidžiamos konflikto metu, kai tokie Aljanso pajėgumai, tikėtina, taptų vienais pirmųjų taikinių. Tad pagal scenarijų NATO žvalgybiniai orlaiviai atitraukiami virš Skandinavijos šalių ir Lenkijos.
Tokia padėtis nebūtų atsitiktinė: tai yra Rusijos plano dalis – NATO negali stabdyti puolimo prieš Baltijos šalis būdama akla, o Rusija – priešingai: siekia sutrikdyti NATO veiksmus, izoliuoti Baltijos šalis ir Aljanso pajėgas jose ir pirmiausiai tai galima padaryti apakinant Aljansą bei taip sukaustant jo veiksmų laisvę. Papildomai Rusija regione turi kiekybinį pajėgų pranašumą, o tai reiškia ir veiksmų laisvę didelėje erdvėje – tai leidžia vykdyti kelias atskiras operacijas.
Būtent todėl puolimas pagal scenarijų vykdytas vienu metu keturiomis kryptimis. Ir jei diversinės atakos Narvoje, Estijoje nėra sėkmingos – estai aršiai priešinasi, vietovė sudėtinga, tai šarvuotosios technikos paramos sulaukę rusų desantininkai iš Pskovo nesunkai skinasi kelią per Latgalą – problematiškiausią Latvijos žemę, o tai reiškia rusų pajėgų keliamą pavojų Lietuvai, kaip ir 1919-ais: lietuviai su sąjungininkais vėl priversti saugoti savo šiaurės rytų sparną.
Bet scenarijaus kūrėjai rusams suteikia dar daugiau galimybių: Rusijos Baltijos jūros laivynas lieka ne pasyvus, bet imasi to, kam ruošėsi ne vienerius metus – desantinės operacijos metu Liepojoje išsilaipina du jūrų pėstininkų ir du parašiutininkų batalionai, prieš kuriuos latviai teturi vieną silpną nacionalinės gvardijos batalioną. Kad ir kaip pasibaigtų kautynės čia – NATO dėmesys atitrauktas, o Aljansas nebegali laisvai permetinėti savo pajėgų Baltijos jūra, jei dalis NATO šalies pakrantės yra užimta, o ten rusai gali nesunkiai dislokuoti priešlaivinius kompleksus.
Sunkesnieji NATO sausumos daliniai – dvi amerikiečių mechanizuotosios brigados Lenkijoje ir Lietuvoje, dvi Lenkijos brigados ir viena ar dvi NATO daugiašalių batalionų kovinių grupių pagal scenarijų yra priskiriamos puolamiesiems veiksmams: bet kokia gynyba gali būti tiek efektyvi, kiek turima galimybių kontratakuoti. O efektyviausi kontratakose – šarvuotieji daliniai su tankais. Būtent jie kontraatakuoja ties Alytumi.
Vis dėlto scenarijuje numatyta, kad po keturių dienų (po jų jau ima trūkti šaudmenų) aršių kautynių Rusijai pasiseka pasiekti bent dalį savo taktinių tikslų (Suvalkų koridorius užimtas, Baltijos šalys atkirstos) ir išvengti didesnių nuostolių, išskyrus aplink Vilnių.
Čia sprendžiasi ne tik Baltijos šalių, bet ir visos NATO likimas bei pažymimas FOI tyrimo tikslas: siekis parodyti stipriąsias ir silpnąsias puses ir ko jos vertos. Rusijos pajėgos organizuotos taip, kad mechanizuotieji ir tankų pulkai turi ugnies pranašumą sausumoje, o sąjungininkai – ore.
Neatsakyti klausimai ir dilemos
Teoriškai NATO karinės aviacijos galimybės gali sumaitoti rusų pajėgas iki pat Uralo kalnų. Bet jei artilerijos ugnis turi ne tik griaunamąją galią, bet ir išsklaido arba sukausto priešininkus – ir taip kuklesnes skaičiumi NATO pajėgas bei suteikia Rusijos šarvuotiesiems daliniams manevro laisvę, tai NATO oro pajėgos, galinčios padaryti tą patį ir teoriškai daugiau rusams dar turi vesti atskiras kautynes su Rusijos priešlėktuvine gynyba.
Tai yra specifinės misijos, kurias NATO oro pajėgos, ypač amerikiečių yra pajėgios vesti ir daužyti „analogų pasaulyje neturinčias“ rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas. Bet patirtis rodo, kad tai yra ilgas, pavojingas, kruopštus procesas, kuriame sunku išvengti nuostolių. Pavyzdžiui, vien mūšiui dėl Vilniaus NATO turėtų rizikuoti ne tik naikintuvais, bet ir žvalgybiniais, specializuotoms misijoms priskirtais orlaiviais, kurių netekimas būtų ypač skaudus. Viena yra netrukdomai vykdyti bepiločių orlaivių operacijas virš Afganistano, visai kas kita – lygiaverčių priešininkų kovoje.
Laiko ir galimybės patirti didelių nuostolių NATO kaip tik ir neturi. Jei Rusija gali pritraukti rezervų iš netoliese esančių bazių, tai NATO pastiprinimai yra gerokai toliau Europoje, o pagrindinė jėga – anapus Atlanto. Jei Rusijos orlaiviai per parą Baltijos šalyse gali įvykdyti iki trijų antskrydžių, tai NATO – vos vieną ir tai, tik su kuro papildymu ore.
Dar didesniu klaustuku FOI tyrimo autoriams buvo konflikto eskalacija: ar jis virs branduoliniu karu ir net jeigu nebus naudojami tokie ginklai, ar karas neišsiplės į kitas erdves, pavyzdžiui, Arktį arba Ramiojo vandenyne erdvę, kur smūgius vieni kitiems gali suduoti tiek amerikiečiai, tiek rusai, stengdami atitraukti priešininkų išteklius ir juos sukaustyti kitoje erdvėje. NATO, tyrimo autorių teigimu, neturi prabangos švaistyti išteklių skirtingoms kryptims, bet neturėtų ir kitos išeities, jeigu būtų matomi rusų veiksmai Arktyje, Juodojoje jūroje ar kitur. Tai būtų ir rizikingas žingsnis pačiai Rusijai, kuri neturi daug išteklių švaistytis skirtinguose regionuose ilgą laiką.
Vis dėlto, FOI tyrėjų manymu, karo Baltijos šalyse scenarijus parodė ne tik tai, kad esama klaustukų, bet ir labai tikėtinų bei pavojingų tendencijų, kurias galima numatyti. Aljanso galia – aviacijos pajėgumai gali būti kritiniai, tačiau sunkesniųjų ir paramos, pavyzdžiui, artilerijos dalinių trūkumas Baltijos šalyse jau dabar matomas kaip rimtas iššūkis ribotame kare. Tai, anot K. Pallin galima pakeisti nesudėtingai ir nebrangiai atkreipiant dėmesį į išmoktas pamokas.
Be to, krizė Baltarusijoje parodė, koks pavojingas yra Kremliaus vaidmens stiprėjimas A. Lukašenkos formaliai tebevaldomoje šalyje: pagal tyrimo scenarijų išankstinis Rusijos pajėgų dislokavimas Baltarusijoje palengvino rusų taktinius pasiekimus tiek karo pradžioje, tiek stabdant kovos veiksmus, kai pirmieji tikslai jau buvo pasiekti.