Įstatymas seka naujausiomis europinėmis tendencijomis ir, kaip ir kiekvienas naujas ir sudėtingas reiškinys, kelia daug diskusijų. Vienas diskusinių klausimų – šiame įstatyme numatyta galimybė konfiskuoti turtą, nusikalstamu būdu įgytą dar prieš įstatymo įsigaliojimą (įsigaliojimas numatytas 2020 metų viduryje), bet įgytą ne anksčiau, kaip 2010 metų gruodžio 11 dieną, kai Lietuvoje buvo įteisinta kita labai panaši nusikalstamu būdu gauto turto paėmimo priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas. Ar galimybė pritaikyti civilinį turto konfiskavimą nusikalstamu būdu įgytam turtui, įgytam prieš beveik dešimt metų, yra pateisinama?
Europos teismų pozicija
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje pripažįstama, kad įstatymų, kurie sunkina subjektų padėtį, taikymas atgal yra galimas išimtiniais atvejais, jeigu tenkinami du reikalavimai. Svarbu pabrėžti, kad kalbama tik apie tokius įstatymus, kurie nėra baudžiamojo pobūdžio. Pirma – taikymą atgal turi pagrįsti labai svarbus visuomeninis interesas.
Pavyzdžiui, abiejuose teismuose būta bylų, kuriose buvo apskųstos valstybės (Nyderlandai bei Jungtinė Karalystė), kurios atgaline tvarka pašalino spragas mokesčių įstatymuose, kuriomis, kaip pripažino teismai, piktavališkai pasinaudojo asmenys, sukūrę didelio masto mokesčių vengimo schemas. Tiek EŽTT, tiek ESTT konstatavo, kad būtinybė valstybėms išvengti milijoninių praradimų dėl galimo piktavališko pasinaudojimo mokestinio įstatymo spraga, pateisino spragų pataisymą atgaline tvarka (EŽTT byla Huidson prieš Jungtinę Karalystę, 2015; ESTT byla Stichting „Goed Wonen“ prieš Nyderlandų finansų ministeriją, 2005).
2015 metais byloje Gogitidze prieš Sakartvelą EŽTT pripažino, kad ir civilinio turto konfiskavimo taikymas atgal gali būti pateisinamas, kai šia priemone siekiama kontroliuoti visuomenei itin didelę žalą darančius reiškinius (korupciją).
Antrasis reikalavimas – naujas reguliavimas, kuris yra taikomas atgal, piliečiams neturi būti „siurprizas“, jis turi būti numatomas. Pasak Europos teismų, šis reikalavimas gali būti įgyvendintas įvairiai. Minėtoje EŽTT Huidson byloje, teismui pakako to, kad mokesčių vengimo schemos buvo akivaizdžiai piktavališkos, tad, pasak teismo, subjektas negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, ir negalėjo nenumatyti, kad valstybė nesitaikstys su tokia situacija ir įstatymo nepataisys.
Šis argumentas, ko gero, tiktų ir tiems atvejams, kai asmenys iš sunkių nusikaltimų sukaupia didelės vertės turto ir po to mėgina ginčyti, kad turto konfiskavimas neturėtų būti taikomas keletą metų atgal, iki įstatymo įsigaliojimo. Numatomumo reikalavimas gali būti įvykdytas ir kitaip. EŽTT byloje Gogitidze prieš Sakartvelą teismas pažymėjo, kad Sakartvele jau iki civilinio turto konfiskavimo įstatymo įsigaliojimo buvo taikomi įstatymai, skirti užkardyti valstybės tarnautojų neteisėtą praturtėjimą, tad papildoma to paties tikslo siekianti priemonė nelaikytina žmogaus teisėtus lūkesčius pažeidžiančiu „siurprizu“.
Ar numatomumo reikalavimą atitinka naujasis civilinio turto konfiskavimo įstatymas? Manytina, atitinka abiem aspektais, ta apimtimi, kiek jis taikomas iš sunkių nusikaltimų gautam didelės vertės turtui. Tokio turto valdytojai kažin ar gali turėti „teisėtą“ lūkestį jį išsaugoti ir tikėtis, kad valstybė nesiims priemonių nusikalstamu būdu gautą turtą paimti. Juolab, kad Lietuvos valstybė jau anksčiau ėmėsi tokių priemonių ir nuo 2010 metų gruodžio 11 d. įteisino išplėstinį turto konfiskavimą, be to, dar ir baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą.
Dar vieno į tą patį tikslą nukreipto tiesinio instrumento įteisinimas ir taikymas nuo šios datos kažin ar gali pažeisti „teisėtus“ lūkesčius išlaikyti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Oponuojant šiai nuomonei galima kelti klausimą, gal naujoji priemonė iš esmės skiriasi nuo ankstesnių? Trumpai atsakant – ne, asmens lūkesčių ir pareigų požiūriu skirtumų nėra. Jau išplėstinio turto konfiskavimo norma numatė galimybę konfiskuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, kai asmuo nesugeba tokio turto kilmės paaiškinti savo teisėtomis pajamomis. Tokia nuostata yra ir civilinio turto konfiskavimo įstatyme.
Ką pasakytų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas?
Ligi šiol Konstitucinis Teismas beveik nėra nagrinėjęs bylų, kuriomis būtų galima vienareikšmiškai pasiremti galimoje byloje dėl civilinio turto konfiskavimo taikymo laiko atžvilgiu. 2017 metais buvo nagrinėta byla dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą, tačiau tai baudžiamosios teisės sritis ir analogijos su aptariamu klausimu daryti negalima. 2013 metais Konstitucinis Teismas sprendė dėl 2009 metų „naktinės mokesčių reformos“ konstitucingumo ir be kitų klausimų – kiek buvo pateisinama tuo metu (krizės akivaizdoje) kai kurias mokestines priemones taikyti nepaisant kai kurių mokestinių įstatymų taikymo laiko atžvilgiu reikalavimų.
Taigi, bylų, kuriose aiškiai susidurtų itin reikšmingas visuomenės interesas ir dilema dėl įstatymo taikymo laiko atžvilgiu atgal, beveik nebuvo. Tad nenuostabu, kad ligšiolinėje Konstitucinio Teismo praktikoje vyrauja tik bendroji tezė, kad asmens padėtį sunkinantis įstatymas atgal netaikytinas, bet nėra išplėtota šios taisyklės išimčių aiškinimo jurisprudencija.
Ar galimoje byloje dėl civilinio turto konfiskavimo galima tikėtis, kad Teismas pasisakys dėl minėtos taisyklės išimčių? 2013 metų sprendime dėl „naktinės mokesčių reformos“ Konstitucinis Teismas jau citavo minėtą ESTT bylą Stichting „Goed Wonen“ prieš Nyderlandų finansų ministeriją. Ar bus pasiremta šia ir kitomis minėtomis bylomis, jei Konstituciniam Teismui teks spręsti dėl civilinio turto konfiskavimo, parodys laikas.