Vilniaus apskrities policija šios atminimo lentos pakabinimą įvertino kaip savavaldžiavimą ir rugpjūčio 12 dieną partijos vadovui surašė administracinių nusižengimų protokolą su administraciniu nurodymu skirti 30 eurų baudą.
„Surašytas už tai, kad, negavęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, savavališkai inicijavo Kazio Škirpos lentos pakabinimą ant Apeliacinio teismo rūmų pastato“, – Eltai sakė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos atstovė Julija Samorokovskaja.
Nacionalinis susivienijimas su policijos sprendimu nesutinka. Eltos žurnalistei nepavyko susisiekti su dabar atostogaujančiu V. Radžvilu, jo pavaduotojas Vytautas Sinica sako, kad sprendimas bus skundžiamas.
„Baudos nemokėsim, kiek man žinoma, principinė nuostata, kad ji neteisinga skirta ir bus skundžiama. Yra vienareikšmiškas apsisprendimas ją skųsti. Atrodo, skirta 30 eurų bauda. Skųsim, nes baudos sumokėjimas būtų baudos skyrimo pagrįstumo pripažinimas“, – Eltai sakė Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas V. Sinica.
Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, užtraukia baudą asmenims nuo 16 iki 60 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 60 iki 140 eurų.
V. Radžvilui, kaip juridinio asmens atstovui, skirta 30 eurų bauda.
„Sprendimas kabinti (lentą – ELTA) buvo juridinio asmens“, – Eltai komentavo V. Sinica.
Išnagrinėjusi administracinę bylą policija surašo protokolą ir administracinį nurodymą, pastarajame paprastai siūloma per mėnesį sumokėti pusę sankcijoje nustatytos baudos.
Lenta pakabinta sukilimo išvakarėse
ELTA primena, kad birželio pabaigoje, 1941 metų Birželio sukilimo minėjimo išvakarėse, Nacionalinio susivienijimo iniciatyva miesto centre, ant Apeliacinio teismo rūmų Vilniuje, iš Vasario 16-osios gatvės pusės, buvo pakabinta su savivaldybe nesuderinta nevienareikšmiškai vertinamo pulkininko K. Škirpos atminimo lenta.
Po kelių dienų „Grindos“ darbuotojai lentą nukabino, tačiau jiems prireikė policijos pagalbos. Pulkininko atminimo stojus ginti kelioms dešimtims protestuotojų, pareigūnams juos nuo memorialo teko patraukti jėga. Nukabinant lentą, dalis prie teismo rūmų susirinkusių asmenų nepaklauso policijos reikalavimams, tad keli asmenys buvo sulaikyti.
Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į policiją dėl pakabintos pulkininko K. Škirpos atminimo lentos. Kartu prašoma atlyginti nuostolius, patirtus nukabinant minėtą lentą.
Vilniaus Istorinės atminties komisija yra kreipusis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) dėl K. Škirpos vertinimo.
Anksčiau pateiktose LGGRTC pozicijose dėl K. Škirpos, įvertinamas svarbus jo indėlis priešinantis sovietų okupaciniam režimui, tačiau pabrėžiama, jog 1940-1941 metais jo veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.
Pastate, ant kurio fasado buvo pakabinta K. Škirpos atminimo lenta, 1940 metų rudenį įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas. Ant pastato fasado daugiau nei prieš du dešimtmečius buvo iškalta daugiau nei 100 sovietų aukų pavardžių, daugiausia jų – jauno amžiaus vyrai, įvairaus rango pokario partizanai.
Dabar pastate yra įsikūrusios net kelios institucijos: Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriame saugomi buvusio KGB archyvo dokumentai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei teismai – Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas.
Pastatas daugeliui pasaulyje žinomas kaip buvę KGB rūmai, Lietuvos žmonėms yra sovietinės okupacijos simbolis, jame veikė KGB kalėjimas, buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę.
KGB tardymo izoliatoriuje kalėjo daug pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyvių, antisovietinių organizacijų narių ir pogrindžio leidinių leidėjų ir platintojų: Danutė Mušinskaitė (1960 m.), Alvydas Šeduikis ir Jonas Volungevičius (1966 m.), Nijolė Sadūnaitė (1975 m.), Balys Gajauskas ir Viktoras Petkus (1978 m.), Algirdas Statkevičius, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Povilas Pečeliūnas, kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius.
Buvusį KGB kalėjimą per savo vizitą 2018 metais aplankė popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas lankė kameras, kuriose per didžiąsias sovietų represijas buvo uždaryta daugelis žymių Lietuvos gyventojų, kovotojų, rezistentų, vyskupų, kunigų ir pasauliečių, kurie iš ten daugiau nebeišėjo gyvi.
Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, 1895 metais Namajūnuose (Pasvalio raj.) gimęs K. Škirpa 1918 metų viduryje pirmasis savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės karo kovose su Sovietų Rusijos kariniais daliniais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.
Būdamas Vilniaus karo komendanto padėjėju (faktiškai ėjo komendanto pareigas) 1919 metų sausio 1 dieną su kitais savanoriais Gedimino pilies bokšte iškėlė tautinę vėliavą. 1920-1921 Steigiamojo Seimo atstovas, priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų frakcijai, 1921 metais mandato atsisakė.
1922 metais jis baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1925-siais – Belgijos karo akademiją.
Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą, priešinosi 1926 metų gruodžio 17-osios perversmui, nuo 1927 metų dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, 1928 -1937 metais buvo karo atašė. 1937-1938 metais Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje. Vėliau buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje ir Vokietijoje.
1939 metais Lietuvos Vyriausybę ragino jėga atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, K. Škirpa Berlyne su kitais suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą, 1941 metais antisovietinio Birželio sukilimo vienas rengėjų; jam prasidėjus Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, taikė namų areštą). 1940-1941 metais K. Škirpos viešuose pasisakymuose ir veikloje būta antisemitizmo apraiškų.
1944 metais memorandume Vokietijos vyriausybei siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių Vyriausybei, dėl to K. Škirpa buvo suimtas, internuotas.
1946 metais jis išvyko į Airiją, nuo 1949 metų gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Veikė lietuvių organizacijose, 1957-1958 metais buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijos pirmininkas.
K. Škirpa mirė 1979 metais JAV, 1995 metais perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.