Viena jų – vilnietė Dalia, kurios skola išaugo nuo 800 litų iki net 14 tūkstančių litų. Skolą grąžinti jai teko iš neįgalumo išmokų, kurios jai buvo paskirtos po smegenų auglio operacijos. Nors moteris neneigia, kad pati ilgą laiką nemokėjo savo skolų, tačiau visoje jų išieškojimo sistemoje ji įžvelgia ne vieną trūkumą.
Dalios istorija prasidėjo dar 2011 metais, kai ji neteko savo pajamų šaltinio. Dėl Lietuvą užgriuvusios finansinės krizės ji liko be darbo – jos vykdomą rekonstrukcijos projektą iš jos viešosios įstaigos perėmė pastato administratorius. Tuo metu, kad turėtų iš ko gyventi, ji trumpam keliaudavo į Londoną užsidirbti.
„Nors dažniausiai parskridusi eidavau namo pėsčiomis, teko ne vieną kartą važiuoti troleibusais ir miesto transportu be talonėlio ir mane kelis kartus pagavo. Neturėjau tada iš ko sumokėti, mokėdavo man nedažnai, todėl sukaupiau įsiskolinimų baudomis kelis šimtus litų“, – pasakojo Dalia.
Negana to, maždaug tuo metu jai buvo atlikta smegenų auglio operaciją, tačiau neįgalumas jai buvo pripažintas tik praėjus trejiems metams. Tad trejus metus ji turėjo nepastovių pajamų arba jų visai neturėjo.
Anot jos, kai gaudavo pinigus už įvairius darbus, pirmiausiai juos naudojo maistui ir pirmo būtinumo reikalams. Tačiau ji buvo įsitikinusi, kad kažkokias pajamas vis tiek gaus ir galiausiai skolas sumokės. Savo skolų Dalia nemokėjo net trejus metus. Kaip pati pasakoja, visi pranešimai ateidavo į jos dviejų aukštų prabangų butą, kuriame gyveno nuomininkai. Paklausta, kas gaudavo pajamas iš buto nuomos, Dalia tikino, kad pinigus pasiimdavo jos sūnus, kuriam šis butas buvo perrašytas, arba jos vyras, su kuriuo tuo metu jau buvo išsiskyrusi. Ji pati pajamų iš nuomos tikina negavusi.
Tokiu būdu jai prisikaupė 800 litų skola, tačiau dėl to, kad ji tiek laiko jos nemokėjo, galiausiai suma išaugo iki 8 tūkst. litų, kuriuos reikėjo sumokėti antstoliams už jų darbą. Jos skolomis rūpinosi ne vienas antstolis, o keletas, ir kiekvienas pasiimdavo savo dalį.
„Kai man atsiuntė skolą, tai buvo kalba apie 800 litų. Ir po to, kai jau man buvo nustatytas neįgalumas ir gavusi pensiją jau turėjau galimybę atsiskaityti, aš perėjau per visus ir surinkau informaciją, kiek esu skolinga. Tas visas skolas susumavus aš pakraupau, nes gavosi ne 800 litų, o 8 tūkstančiai litų. Negana to, aš mokėjau tas sumas nuo 2013 metų iki 2016 metų, ir galiausiai suskaičiavus, kiek aš pervedžiau, susidarė 14 tūkstančių, nes tos sumos dar labiau išaugo per tuos trejus metus“, – DELFI savo istoriją pasakojo Dalia.
Ir nors Daliai jau pavyko grąžinti skolas, ji mano, kad ne viskas skolų išieškojimo sistemoje yra teisinga. Visų pirma, anot jos, jos skolas galėjo tvarkyti vienas antstolis, o ne keletas. Tokiu būdu ir skolų išieškojimo kaštai būtų sumažėję. Be to, ji teigia, kad apmokėti jai buvo siunčiamos ne pilnos sumos, tokiu būdu vilkinant procesą ir paimant dar daugiau pinigų.
„Esu parašiusi laiškų, netgi ir patiems antstoliams pretenzijas reiškiau, kodėl jie nesuvienija išreikalavimo iš manęs per vieną bendriją. Man teko susidurti su beveik 10 antstolių kontorų ir kiekvienas atitinkamą savo dalį pasiėmė. Negana to, nebuvo pateikiama už visas bylas iš karto suma, o būdavo viena pateikiama, po to kita pateikiama, ir automatiškai prisikaupdavo tos sumos. Niekas į mano laiškus ir prašymus nereagavo“, – teigia Dalia.
Ji įsitikinusi, kad vieno žmogaus skolomis turi rūpintis vienas antstolis. Taip pat visa suma turėtų būti apskaičiuota tada, kai žmogus jau yra pasiruošęs mokėti, o toliau procesas turėtų būti automatizuojamas, kad antstolių paslaugų nebereikėtų ir skolos nesipūstų.
Buvo pradėti beveik 600 procesų dėl baudų
Tuo metu Antstolių rūmai pateikia kitą šios istorijos pusę. Anot jų, Dalios atžvilgiu buvo vykdoma beveik 600 procesų dėl baudų ir kitų skolų išieškojimo.
„Labai gaila, kad eilinį kartą tenka šluostyti „krokodilo ašaras“. Padėti tokiam žmogui įmanoma tik vienu būdu – patariant bendradarbiauti su kreditoriais ir tartis dėl galimybių atsiskaityti palankesniu būdu (sumokant skolas dalimis arba jas atidedant). Deja, moteris nesidomėjo savo skolomis (apie kurias tikrai žinojo), kol jos dar nebuvo perduotos išieškoti antstoliams, taip pat nesinaudojo ir galimybėmis sumokėti skolas geranoriškai. Tačiau net ir taip besielgdama ji buvo apsaugota nuo didelių sprendimų vykdymo išlaidų mokėjimo. Mat sprendimų vykdymo išlaidoms už skolų iki 200 litų išieškojimą buvo nustatyti ribojimai (atitinkami ribojimai taikomi ir po euro įvedimo)“, – rašoma Antstolių rūmų atsakyme DELFI.
Paklausti, ar antstolis turi galimybę atsižvelgti į skolingo asmens sveikatos būklę ir turtinę padėtį, Antstolių rūmai teigė, kad kol kas tokios galimybės jie neturi.
„Galima tik mažinti iš skolininko pajamų periodiškai išskaitomų sumų dydį po 10 proc. vienam išlaikytiniui, jeigu skolininkas išlaiko nedarbingus asmeninis. Antstolių rūmai siūlo labiau individualizuoti procesus ir suteikti proceso šalims galimybę daugiau problemų išspręsti antstolio kontoroje. Būtų racionalu, jei antstolis galėtų nustatyta tvarka savarankiškai mažinti periodinių išskaitų dydį, skolos mokėjimą atidėti arba išdėstyti dalimis“, – mano antstolių atstovai, kurie šį pasiūlymą yra pateikę ir oficialioms institucijoms.
Atsakydami į klausimą apie skolų apjungimą, kad vieno žmogaus skolomis rūpintųsi vienas antstolis, antstolių atstovai sakė, kad pats išieškotojas sprendžia, į kurį antstolį kreiptis.
„Tačiau dešimt valstybės naudai išieškomų skolų pateikiama vykdyti tam pačiam antstoliui, tad ne „rekordininkų“ vykdomosios bylos ir yra administruojamos vienoje kontoroje. Tais atvejais, kai asmuo turi šimtus skolų, jų išieškojimą gali vykdyti keli ar keliolika antstolių“, – rašoma atsakyme.
Antstolių rūmai atsakyme DELFI išdėstė savo poziciją, kad visų su antstoliais susijusių istorijų pakomentuoti negalės, nes tam trūksta laiko, negalima viešinti kai kurių bylų aplinkybių, be to, tokios istorijų „fragmentiškas komentavimas“, anot antstolių, neduoda skaitytojams jokios pridėtinės vertės.
Taip antstoliai teigia, kad viešojoje erdvėje pasirodę teiginiai, kad antstolių veiksmus galima apskųsti tik pačiam antstoliui, yra klaidingi. Tačiau pagal Civilinio proceso kodekso 510 straipsnį, antstolio nepatenkintas skundas kartu su vykdomąja byla privalomai yra siunčiamas nagrinėti teismui.
„Tai reiškia, kad antstolio neišspręstą ginčą (jei antstolis su pareiškėjo argumentais nesutinka) toliau sprendžia teismas. Ir „blogybė“ tik ta, kad besiskundžiančiam asmeniui pačiam nebereikia kreiptis į teismą dėl antstolio procesinių veiksmų (kaip buvo iki 2011 m. spalio 1 dienos), o tuo pasirūpina antstolio kontora. Beje, tokia skundų nagrinėjimo tvarka užtikrina operatyvų procedūrinių klausimų nagrinėjimą antstolių kontorose, žmonėms netenka laukti sprendimo po keletą mėnesių, o teismams sumažėjo darbo krūvis“, – teigė Antstolių rūmai atsakyme DELFI.
Kaip informavo Antstolių rūmai, vienam rašytiniam skundui ar prašymui, kuris pateiktas Lietuvos antstolių rūmams, 2017 m. teko beveik 8 tūkst. vykdomųjų bylų, t.y., su skundu ar prašymu kreiptasi tik dėl vienos iš 7,9 tūkst. vykdomųjų bylų.