„Jis vis kartodavo, kad geras liudytojas – miręs liudytojas, sakydavo, kad jeigu jį išduosiu policijai, tuomet įvyks nelaimingas atsitikimas: iškrisiu iš balkono, sudegsiu automobilyje ar tiesiog paspringsiu alkoholiu“, – net tada, kai suprato, jog yra giliai įklimpusi, Vaida ir toliau aklai paklusdavo ją išnaudojusiam vyrui, nors šis jai net grasino mirtimi.
Šis vyras – net penkiolika kartų dėl įvairiausių nusikaltimų teistas Andrius Raziūnas (gim. 1985 m.). 2014 m. kalėdamas Pravieniškėse esančioje Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis sugebėjo įkurti teisinių paslaugų ir skolų išieškojimo bendrovę „Turtuvos grupė“, kuriai net keletą metų vadovavo atlikdamas bausmę. Tačiau to niekas net nepastebėjo, nes už gerą elgesį kalinys kas kelis mėnesius trims dienoms būdavo išleidžiamas į laisvę.
Oficialiai „Turtuvos grupei“ vadovavo A. Raziūno sutuoktinė Agnė Raziūnė, ji net nuo savo pavaldinių slėpė, jog sutuoktinis – labai gerai policijos pareigūnams žinomas nusikaltėlis, tuo metu atliekantis bausmę už sukčiavimą ir kitus nusikaltimus. Retkarčiais bendrovės patalpose pasirodantis A. Raziūnas visiems čia dirbantiems buvo tiesiog advokatas Eimantas – niekas net neįtarė, kad po solidžiai atrodančio teisininko kauke slepiasi pavojingas nusikaltėlis.
Policijos ir prokuratūros pareigūnai nustatė, kad nuo „Turtuvos grupės“ nukentėjo mažiausiai 36 žmonės, jie yra pareiškę daugiau kaip 600 tūkst. eurų ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo. Daugiau apie tai skaitykite pirmojoje ir antrojoje Delfi straipsnių ciklo „Skolų valdovo užburti“ dalyse.
Baisiau už greituosius kreditus: senelio palikimas pakirto kojas
Taip pavadintas dar 2016 m. balandį Delfi publikuotas žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus straipsnis, kuriame buvo pasakojama apie kaunietį Kastytį Rudoką, – jis pagal testamentą paveldėjo ne tik Rokiškyje gyvenusio savo 90-mečio senelio Bronislovo Lužos palikimą, bet ir skolas. Paaiškėjo, kad Kauno bendrovė „Turtuvos grupė“ dar 2014 m. B. Lužai buvo suteikusi 30 tūkst. litų (beveik 9 tūkst. Eur) paskolą, kurią nutarė išieškoti tik po šio mirties, – iki to laiko net nereikalavo sugrąžinti esą paskolintų pinigų.
Nieko konkretaus su „Turtuvos grupės“ darbuotoju nesutaręs K. Rudokas pažadėjo, kad apie skolos grąžinimą pagalvos ir paskambins kitą kartą. Bet vos tik baigęs pokalbį vyras suprato, kad šioje istorijoje kažkas yra negerai, – kam seneliui reikėjo imti paskolą, jeigu šis turėjo ne tik pinigų, bet ir 36 ha miško, kurio dalį vis parduodavo ir gaudavo papildomų lėšų, be to, jis beveik neišleisdavo gaunamos pensijos, nes buvo be galo taupus. Be to, K. Rudoko teigimu, senelis prieš keletą metų jam buvo davęs didžiulę sumą butui Kaune nusipirkti.
Netrukus K. Rudokui buvo atsiųstas Rokiškio teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas 12 tūkst. 714 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Teismas konstatavo, kad mirties dieną B. Luža turėjo būtent tokią skolą, kurią sudarė daugiau kaip 8,6 tūkst. Eur paskola ir daugiau kaip 4 tūkst. Eur palūkanų. Maža to, teismas vėliau net areštavo paveldėtojo turtą galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti.
„Mano senelis buvo nusistatęs prieš paskolų ėmimą – kai ėmiau kreditą savo butui pirkti, jis sakė, kad labai negerai yra skolintis pinigų“, – prisiminė K. Rudokas.
Išsigandęs, kad dėl paveldėtos skolos gali viską prarasti, K. Rudokas pagalbos kreipėsi į „šiek tiek pažįstamą“ tuometį Seimo narį Remigijų Ačą. Iš parlamentaro komandos K. Rudokas išgirdo, kad taip būti negali: teisininkus stebino, kad kažkas 90-mečiui išdavė paskolą, tačiau per pusantrų metų taip ir nesikreipė dėl negrąžintos sumos. Parlamentaras stojo į K. Rudoko pusę ir kreipėsi ne tik į policijos generalinį komisarą, bet ir generalinį prokurorą. Būtent tada teisėsauga ir sužinojo apie „Turtuvos grupę“, o jai neoficialiai iš Pravieniškių vadovavęs A. Raziūnas, kuris greičiausiai telefonu ir bendravo su K. Rudoku, kaip tik tuo metu lygtinai buvo išleistas į laisvę.
Jeigu į šią istoriją K. Rudokas nebūtų paprašęs įsikišti tuomečio Seimo nario, greičiausiai tektų padengti šią išgalvotą skolą. O kai apie jo seneliui paspęstus spąstus paskelbė Delfi, teisėsaugą užplūdo ir daugiau žmonių, kurie taip pat skundėsi „Turtuvos grupe“.
Skola už metalą
Šį straipsnį perskaitė ir Elektrėnuose gyvenanti vienos bendrovės direktoriaus dukra Vaida – jos tėvas buvo paguldytas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, todėl ši į savo rankas perėmė tėvo verslą. Tiksliau – problemas dėl šio verslo.
Kai pareigūnai ėmėsi domėtis šia istorija, paaiškėjo dar viena afera – esą senolis 2012 m. (gerokai anksčiau, nei susisiekė su skolų išieškojimo bendrove) su Vaidos tėvui priklausančia metalo supirkimo bendrove sudarė sutartį dėl vamzdžių, skardos, armatūros ir kampuočių pirkimo už beveik 31 tūkst. Lt, o sutarties pasirašymo dieną bendrovė esą jam sumokėjo pusę sumos. Vėliau likusią skolą padengė verslininko dukra – pinigus ji iš tikrųjų sumokėjo „Turtuvos grupei“, kuri skolą neva perpirko iš B. Lužos.
Ikiteisminio tyrimo metu Vaida pareigūnams pasakojo, kad pirmą kartą su „Turtuvos grupe“ susidūrė dar 2014 m. vasarą, kai sulaukė skambučio iš šios bendrovės vadovės A. Raziūnės – paskambinusi ji pranešė apie skolą B. Lužai.
„Kadangi mano tėtis susirgo ir buvo išvežtas priverstinai gydytis į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, visa jo įmonės veikla sustojo ir pradėjo augti skolos, – sakė Vaida. – Paskambinusi A. Raziūnė klausė, ką aš ketinu daryti. Kadangi tarp tėvo dokumentų buvau mačiusi sudarytą sutartį dėl metalo pirkimo, pažadėjau, kad sumokėsiu skolą už tėvą. Bet tuo metu neturėjau pakankamai lėšų, todėl nesumokėjau, be to, man tėtis aiškino, kad jis tikrai nepažįsta B. Lužos ir jam nieko nėra skolingas. Tačiau aš tėčiu netikėjau, maniau, kad gal jis tikrai neatsimena. Po maždaug dviejų mėnesių vėl paskambino A. Raziūnė ir pranešė, kad bendrovę padavė į teismą dėl skolos priteisimo. Vėliau gavau teismo pranešimą, kad iš tėvo priteista apie 30 tūkst. Lt skolos B. Lužai. Tiesa, teismo pranešime skolininku buvo įvardytas mano tėvas, nors B. Lužai buvo skolinga jo bendrovė.“
Vėliau, anot jos, paskambinusi A. Raziūnė pranešė, kad „Turtuvos grupė“ perpirko jos tėvo skolą, todėl kuo skubiau reikia sumokėti 10 tūkst. Lt, o kitą skolą bus galima sumokėti dalimis. Vaida tikino, kad šią skolą maždaug per metus padengė.
Paslaptingos ponios skambutis
Tačiau kol visa skola nebuvo sumokėta, Vaida nutarė praplėsti bendradarbiavimą su „Turtuvos grupe“ ir pasirašyti teisinių paslaugų sutartį dėl jos tėvo įmonės skolų.
„Tėvas buvo ligoninėje, o skolų labai daug, todėl, kad jos nedidėtų, pasirašiau šią sutartį“, – teigė moteris.
Po šio sutarties pasirašymo Vaida sulaukė dar vieno skambučio iš „Turtuvos grupės“, bet šįkart jai skambino ne A. Raziūnė, o vyras, prisistatęs teisininku Eimantu Stoniu. Pareigūnai išsiaiškino, kad juo prisistatydavo kalinys A. Raziūnas.
„Eimantas pažadėjo atsiųsti teismo nutarčių kopijas, tačiau neatsiuntė ir, kai jam tai priminiau, išgirdau, kad jos dar yra apskųstos, kol kas teismo sprendimai neįsiteisėjo, tai yra ilgas procesas, ir galiu nesijaudinti, – pasakojo Vaida. – Bet vieną dieną man paskambino nepažįstama moteris, kuri primygtinai reikalavo pasikalbėti su mano tėčiu. Kai paaiškinau, kad jis serga, esu jo dukra ir viską jam galiu perduoti, moteris pasakė, kad yra iš Šiaulių, turėjo verslo reikalų su metalais ir statybomis su mano tėčio įmone, o šis ją gerai pažįsta. Ir dar pridūrė, kad yra prisiteisusi 1,5 mln. Lt, bet savo vardo ir pavardės neatskleidė. Sakė, kad tėtis žinos, apie kokias skolas kalbama, prašė duoti jo telefono numerį. Labai nustebau ir išsigandau, keista buvo girdėti apie tokias dideles skolas, nes tėtis pastaruosius dešimt metų nuolat sirgo ir beveik nedirbo. Paskambinusi jam papasakojau apie šį skambutį, bet jis patikino, kad nepažįsta jokios moters iš Šiaulių ir patarė su ja nekalbėti. Bet ta moteris vėl man skambino ir skambino – primygtinai prašė duoti tėčio telefono numerį arba gydymo įstaigos adresą, o aš prašiau nurodyti vardą ir pavardę, bet ši atkirto, kad man kol kas nėra reikalo ją pažinti, esą, kai ateis laikas, tada ir susipažinsime. Ir pagrasino – jeigu neduosiu telefono numerio, ji kreipsis į policiją dėl bylos iškėlimo.“
Vaida vis tiek nedavė numerio, bet sutarė, kad šiai iš ligoninės paskambins jos tėvas ir pasikalbės. Bet jis net neketino – nėra reikalo veltis į pokalbius su nepažįstamaisiais.
„Apie tai papasakojau Eimantui, jis vėliau man pasakė, kad sistemoje mato, jog 2014 m. esą yra visas pluoštas neatsiimtų teismo laiškų ir dar vienas laiškas neatsiimtas 2015 m. sausio mėnesį, siūlė atvykti, pažiūrėti tuos teismo dokumentus, sakė, kad ten yra ir vardai, ir pavardės, asmens kodai, ta moteris yra sena, čia kažkokie asmeniniai tėčio reikalai, – kalbėjo Vaida. – Aš tada atvykti negalėjau, bet vėliau, kai pabandydavau susitarti dėl laiko, Eimantas vis atidėliodavo – tų dokumentų iki šiol nemačiau.“
Vaida, ar jūs esate savižudė?
O tada kaip tik Delfi buvo paskelbtas straipsnis apie „Turtuvos grupę“, minima jai teisines paslaugas teikianti bendrovė, taip pat ir B. Lužos pavardė, kuriam tėvas esą buvo skolingas.
„Atsakiau, kad nieko nežinau, negavau jokių dokumentų, bet Eimantas pradėjo pasakoti, kad ten yra labai negeri dalykai, mano tėtis yra pasirašęs lyg laidavimo sutartį, minėjo dideles pinigų sumas, – prisiminė Vaida. – Sakė, kad toms sumoms padengti neužteks nei mano, nei tėčio turto; jis buvo susisiekęs su ta sena moterimi, jai papasakojo, kad mano tėtis guli ligoninėje, o ta moteris nusprendė laukti, kol jis pasveiks, bet kadangi jis ką tik buvo miręs, situacija keičiasi – anksčiau ar vėliau ta moteris sužinos apie mirtį ir kreipsis į teismą, o aš vieną dieną rasiu antstolių raštelį, kad turtas areštuotas.“
„Eimantas žadėjo dar kartą pasikalbėti su ta sena moterimi, sakė, kad aš esu geras ir teisingas žmogus, graži moteris, jam gaila mano vaikų, ramino, jog viskas bus gerai, – pasakojo Vaida. – O kitą dieną paskambinęs pasakė, kad buvo nuvykęs susitikti su ta moterimi, turėjo labai sunkų ir nemalonų pokalbį, esą mano tėvas tą moterį norėjo apgauti, o ji į kažkokį bendrą projektą yra investavusi daug pinigų, net rodė dokumentus, o dabar tenori atsiimti tai, kas jai priklauso. Tuos dokumentus ji žadėjo parodyti teisme. Eimantas sakė, kad moterį įtikino, jog esu sąžiningas žmogus ir nepasielgsiu kaip tėvas, tačiau vis tiek dabar reikia sumokėti bent 50 tūkst. Eur. Tai buvo kosminiai pinigai, net apsiverkiau iš šoko.
Aplankas su dokumentais
Vaida prisipažino, kad turi vos 4 tūkst. Eur, o tėvo bendrovės sąskaitoje yra dar apie 10 tūkst. Eur.
Įkalbėta apsimetėlio teisininko ji šiam aprodė tėvui priklausantį sandėlį, bet esą jis nėra vertas didelių pinigų, todėl netiko. Be to, jame ką tik buvo kilęs gaisras, todėl reikėjo skirti pinigų remontui.
Kitą dieną nuvažiavau į Kauną – Eimantas sakė, kad nemiegojo visą naktį, važiavo į Šiaulius ir man atvežė tuos dokumentus, galėsiu juos pasiimti ir dingti. Kalbėjo labai piktai. Kai susitikome, liepė sėstis į jo automobilį „Audi Q7“, parodė storą aplanką ir paklausė, ar tikrai noriu jį pasiimti, nes, kai pamatysiu tuos dokumentus, man bus šakės, tokie žmonės nenori, kad jų pavardės būtų viešai žinomos, galiu net neabejoti, kad parašai ten yra tikri, nes tokiose bylose, kai kalbama apie dideles sumas, yra atliekama parašų ekspertizė. O gal išvis ekspertizės net neskirs, nes ta moteris yra žinoma ir garbinga, o mano tėvas – psichinis ligonis, juo net niekas netikės, o aš tada liksiu ir be buto, ir be sandėlio. Verkiau, kad nenoriu visko prarasti, tiek darbo įdėjau, atidaviau tėčio skolas, man tikrai buvo labai baisu – aplanko su dokumentais taip ir neišdrįsau paimti ir peržiūrėti.
Tokia pati apgavikė kaip ir tėvas
Eimantas moteriai liepė surinkti kuo daugiau pinigų ir pažadėjo suorganizuoti susitikimą su mįslinga šiauliete.
Po šio susitikimo, Vaidos teigimu, Eimantas labai džiaugėsi: „Liepė ir man džiaugtis, sakė, kad manimi pasitiki, dabar galėsiu toliau ramiai dirbti, nuomoti sandėlį ir nieko nebijoti, niekas iš manęs turto nepaims. Bet, sakė, reikia kuo greičiau surinkti likusius pinigus – 37 tūkst. Eur, nes taip yra sutarta. Pasiūlė man parduoti tėvo butą Kaune, kurį esu paveldėjusi. Bet aš nesutikau. Eimantas supyko, ėmė šaukti, kad nesilaikau žodžio, esu tokia pati apgavikė kaip ir mano tėvas – negi man negerai, kad lieka sandėlis, jeigu ne Eimantas, tai aš ir jo dabar neturėčiau. Sakė, kad labai dėl manęs stengėsi, turiu būti jam dėkinga, bet aš ir vėl keliu problemų.“
Pardavė ir butą – džiaukis ir dėkok
Vaida teisininkui Eimantui pakluso – šis surado nekilnojamojo turto įmonę, kuri netrukus pasiūlė ir pirkėją.
„Jis mane privertė butą parduoti pačiam pirmam susidomėjusiam pirkėjui, o pinigus liepė atiduoti jam – pardavusi butą gavau 29 tūkst. Eur, taip ir padariau – kai tik išėjome iš notaro, jis paėmė pinigus, – sakė Vaida. – Visa tai įvyko taip greitai, kad net negalėjau patikėti, jog netekau tėvo buto. Viskas atrodė kaip per miglą, Eimantas manęs niekur nepalikdavo vienos, nuolatos arba piktai, arba gražiai kalbėdavo, kad privalėjau parduoti butą, tik taip galiu išgelbėti sandėlį, kad sandėlis yra vertingesnis negu butas, o butui dirbdama užsidirbsiu, čia nėra jokios problemos, liepė nesijaudinti, sakė, viskas yra gerai, aš turiu tik džiaugtis bei jam dėkoti, kad viskas taip gerai išėjo.“
„Per tas savaites Eimantas sužinojo viską apie mane ir mano gyvenimą, papasakojau jam apie visas ištikusias bėdas, apie tėvo ligą, mirtį, sandėlyje kilusį gaisrą, – sakė ji. – Paskambinusi Eimantui paprašiau padėti sutvarkyti įmonės dokumentus, pasiguodžiau, ir nuo tada mūsų bendravimas tapo labai intensyvus: mes skambinomės vienas kitam, kalbėjome ne tik apie įmonės veiklą, bet ir pradėjome bendrauti asmeniniais klausimais, jis su manimi visą laiką bendravo labai draugiškai, visada užjausdavo.“
Žiūrėk man į akis
Vyras ir moteris nutarė vėl susitikti, bet šįkart – ne darbo reikalais.
„Susitikome prie „Maximos“ parduotuvės, – pasakojo Vaida. – Šio susitikimo metu jam papasakojau apie vos ne visą savo gyvenimą ir bėdas. Eimantas buvo labai mandagus vyras, inteligentas, gražus, patrauklus – jis man rodė dėmesį kaip moteriai, tada atrodė tobulas, todėl per labai trumpą laiko tarpą įgijo begalinį mano pasitikėjimą.“
„Eimantas man pasakė, kad tėvo įmonės dokumentams tvarkyti jam reikalingi dokumentų originalai, todėl juos visus jam ir atidaviau. Gyvenu Elektrėnuose ir kiekvieną dieną važiuodavau į Kauną, kur vyko tėvui priklausančio sandėlio remontas po gaisro, – pasakojo moteris. – Čia dažnai atvažiuodavo ir Eimantas, padėdavo, patardavo, ką toliau daryti. Taip mes labai gražiai bendravome kelis mėnesius, iki rudens pradžios, – tada jis man net automobilį padėjo nusipirkti.
Tada Vaida nežinojo, kad turtinga pensininkė iš Šiaulių – A. Stafeckienė, kurią A. Raziūnas išnaudodavo savo aferoms daryti ir taip imitavo tariamos skolos grąžinimą.
Partrenkei dviratininką – teks atsakyti
Vaida prisiminė ir kitą istoriją, kuri jai kaip reikiant buvo įvariusi baimės. Tuo metu ji su Eimantu jau palaikė itin draugiškus santykius, bet gyveno su savo vyru. Vieną 2016 m. rugpjūčio savaitgalį moteris su draugais dalyvavo baidarių žygyje, šioje kelionėje susipyko su vyru ir grįžo į namus.
Tokia žinia Vaidai sukėlė tikrą šoką, o Eimantas tęsė toliau – esą šis ją įsitempė į savo automobilį, nors ji ir priešinosi, o iš eismo įvykį filmavusių žmonių paėmė mobiliojo ryšio telefonus ir visus įrašus ištrynė.
Jos teigimu, Eimantas ją įtikino, jog su nukentėjusiuoju dviratininku susitarė, kad jos automobilis šiam lieka kaip užstatas, dėl to jis nesikreips į policiją. Bet esą vyras pareikalavo 10 tūkst. Eur, o Eimantas pažadėjo tuos pinigus atvežti.
Angelo sargo įrodymas – kruvini marškinėliai
„Tada Eimantas man padavė mano marškinėlius, kurių priekinė dalis buvo kruvina, nors nei ant savo veido, nei ant kitų kūno vietų jokių sužalojimų nebuvo, taip pat nejaučiau jokių sumušimų, – sakė Vaida. – Aš išsigandau, mane ištiko didelis šokas, verkiau, negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Blogiausia, kad nieko neprisiminiau, – tikrai žinojau, jog niekur negalėjau važiuoti, Eimanto laukiau automobilyje. Niekaip negalėjau suprasti, kaip taip galėjo nutikti, juk net nebuvau daug išgėrusi. O Eimantas net kelis kartus manęs paklausė, ar tikrai nieko neatsimenu... Kai suprato, jog visiškai nieko, ėmė aiškinti, kad šitas reikalas tikrai geruoju nesibaigs, nes vairavau girta ir dar sužalojau dviratininką, todėl mane tikrai pasodins į kalėjimą, o vairuotojo pažymėjimą atims visam laikui. Bet kartu jis džiaugėsi, kad yra mano angelas sargas ir nutiko tikras stebuklas, jog spėjo laiku atvažiuoti ir mane išgelbėti, – jei būtų nors kelias minutes pavėlavęs, dabar aš sėdėčiau areštinėje, o ne čia.“
„Eimantas sakė, kad turi dviratininko telefono numerį, bet man jo nedavė – tyčiojosi, kad aš pati tikrai su tuo vyru nesusikalbėsiu, jau ir taip prisikalbėjau ir prisidirbau pakankamai, todėl, jeigu noriu, kad padėtų, turiu tylėti ir jo klausyti, – neįtikėtiną istoriją toliau pasakojo Vaida. – Jis žadėjo man paskolinti pinigų, sakė, kad labai tikisi, jog dviratininkas nepersigalvojo ir viskas bus gerai, o man liepė melstis, kad tik kas nors apie įvykį nebūtų pranešęs policijai.“
„Tuo viskas ir pasibaigė, bet po kurio laiko Eimantas pradėjo reikalauti, kad už dviratininkui sumokėtus pinigus jam kaip garantą užrašyčiau savo butą, o, kai pinigus grąžinsiu, jis butą perrašys atgal, – sakė Vaida. – Nesutikau, tai jį labai sunervino, pyko, rėkė, grasino.“
Moteris sakė, kad Eimantui buvo spėjusi grąžinti 2 tūkst. Eur, o dabar mano, jog net nebuvo pakliuvusi į jokią avariją ir dviratininko nesužalojo.
Tu priklausai tik man
Moters teigimu, netrukus Eimantas ėmė vis dažniau prašyti paskolinti automobilį – net ne vienai dienai: „Sakydavo, kad jo automobilis sugedo.“
O kai atvažiuodavo automobilį grąžinti, be jokios priežasties pradėdavo kalbėti užuolankomis apie kalėjimą.
„Sakydavo, kad jei koks žmogus jį išduos ir teks sėsti į kalėjimą, tai jis neva vis tiek išeis po 2–3 metų ir tam išdavikui gali atsitikti nelaimingas atsitikimas, – prisiminė Vaida. – Po kelių tokių pokalbių pradėjau suvokti, kad tokie grasinimai netiesioginiu tekstu yra adresuoti būtent man. Ir tada aš pamačiau tikrąjį jo veidą: jis tapo agresyvus, labai greit supykstantis, jei paprieštaraudavau, pradėdavo mane įžeidinėti, su manimi grubiai kalbėdavo, vadindavo „žiurkiasnuke“, „kekše“ ir visokiais kitokiais bjauriais bei įžeidžiančiais žodžiais.“
„Eimantas ant manęs šaukdavo, rėkdavo, kad neturiu teisės neatsiliepti į skambučius, išjungti telefoną, – aš tikrai pradėjau jo bijoti“, – sakė moteris.
Tai, ko gero, supratęs A. Raziūnas nutarė išpirkti savo klaidą – juk anksčiau dėl jo bet kam galėjusi ryžtis moteris kasdien vis labiau tolo.
Daugiau nebegalėjau: daryk, ką nori
„Tarpušventyje tarp Kalėdų ir Naujųjų metų paskambinęs Eimantas paklausė, ar nenorėčiau pabūti gražiai apsirengusi, – prisiminė Vaida. – Nesupratau, ką tai reiškia, bet jis konkrečiai nieko nesakė, tik liepė, kad būčiau tiesiog gražiai apsirengusi, pasidažiusi ir susišukavusi. Aš nei sutikau, nei nesutikau, tiesiog tuo metu šių jo žodžių nesureikšminau, tik pagalvojau, kad taip mane kviečia kur nors išeiti. Vėliau jis vėl paskambino ir pasakė, kad pasipuošusi turiu būti kitą dieną, – žadėjo man paskambinti. Nutiko taip, kad aš sutartu laiku užmigau ir į jo skambučius neatsiliepiau.
Pasak Vaidos, Eimantas savo grasinimų neįvykdė – pusiaukelėje apsuko automobilį ir grįžo atgal į Kauną. Bet nuo to moteriai nė kiek nebuvo lengviau: „Jis visą kelią buvo mane suėmęs už rankovės ir ją tampė sakydamas, „ar supranti ką padarei“, dažnai kartodavo, kad geras liudytojas yra miręs liudytojas.“
Surado prie naktinio klubo
„Buvau labai išsigandusi, tokio Eimanto dar nebuvau mačiusi, galvojau, kad tikrai negrįšiu namo, – sakė moteris. – Išsigandau ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų.“
Vis dėlto, A. Raziūnas moterį paleido ir ši grįžo į namus. Bet net ir tada ji su vyru nenutraukė santykių – po kiek laiko kartu važiavo į Vilnių.
„Buvau išgėrusi, bet jis vis tiek man liepė kartu važiuoti. Kai atvažiavome, mane paliko automobilyje kažkuriame daugiabučių rajone ir liepė išsiblaivyti, o pats išėjo, – prisiminė Vaida. – Grįžęs po trijų valandų vėl ėmė piktintis, kad neišsiblaiviau, jis taip pat yra išgėręs ir negali vairuoti, todėl jeigu mus sustabdys policija, jis mane užkas. Tada Eimantas mane nuvežė iki Elektrėnų, persėdo į savo automobilį ir liepė man važiuoti iš paskos į Kauną. Čia aš nuvažiavau pas močiutę.“
„Nežinau, kaip jis sužinojo, kad esu klube, bet, vos tik mane pamatė, iš karto ėmė šaukti, kodėl jam nepranešiau, kur einu, pradėjo priekaištauti, kad iš klubo išėjau su kažkokiu gruzinu, nors tikrai nieko nebuvo, ir liepė man sėsti į jo automobilį“, – moters teigimu, automobilyje sėdėjo kita mergina, o jis Vaidą pažadėjo nuvežti iki močiutės namų.
Vaidą labai nustebino toks Eimanto persekiojimas, taip pat reikalavimas atsiskaityti už kiekvieną savo žingsnį.
Net nebandyk duoti parodymų!
Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė Eimantu apsimetinėjusį A. Raziūną, – kitą dieną vyrą sulaikė policija. Bet net tada moteris neturėjo ramybės – maždaug po savaitės jai telefonu paskambino A. Raziūno advokatu prisistatęs vyras ir paprašė pasakyti savo namų adresą, nes „Eimantas nori parašyti laišką“. Moteris nesutiko, o po kelių savaičių netikėtai sulaukė skambučio iš langų montavimo bendrovės – darbuotoja nurodė, kad reikia patikslinti anksčiau išrašytą sąskaitą faktūrą ir paprašė leisti dokumentus atsiųsti elektroniniu paštu. Vaida nieko blogo neįtarė ir adresą padiktavo, o netrukus gavo laišką, kuriame buvo nuskenuotas A. Raziūno laiškas.
Po A. Raziūno sulaikymo Vaidos laukė dar vienas smūgis – moteris sužinojo, kad buvęs jos draugas yra daugybę kartų teistas nusikaltėlis, negana to, į jos vadovaujamą bendrovę įdarbino kitą kalinį. Šis vyras ne tik dirbo pagalbiniu darbininku sandėlyje, bet ir gyveno Vaidai priklausančiame bute Kaune.
„Aš jo ne kartą klausiau, iš kur jis pažįsta Eimantą, tačiau šis visada atsakydavo, jog negali to pasakyti, nes, jeigu pasakys ir apie tai sužinos Eimantas, jam bus blogai“, – Vaidos teigimu, tik tada, kai A. Raziūnas buvo sulaikytas, darbininkas papasakojo, jog su juo kartu sėdėjo įkalinimo įstaigoje ir tą pačią dieną buvo išleisti į laisvę lygtinai.
Moters teigimu, po A. Raziūno sulaikymo jos vadovaujamą bendrovę ėmė tikrinti įvairių institucijų darbuotojai – ji įtaria, kad už grotų patekęs buvęs jos draugas taip bando kenkti už liudijimą baudžiamojoje byloje, taip pat keršija, nes ji neatsakė į jo iš įkalinimo įstaigos atsiųstus laiškus.
„Bijau, kad jis man ir toliau gali kenkti, gali su manimi susidoroti arba man gali „netyčia atsitikti nelaimingas atsitikimas“, be to, nerimauju, kad nebūtų pakenkta mano vaikams“, – sakė Vaida. Moteris iš A. Raziūno teisme prašo priteisti beveik 50 tūkst. Eur.
Po pasimatymo – į motelį
Tuo metu A. Raziūnas sakė, kad su Vaida jį siejo ne tik darbo, bet ir asmeniniai santykiai – su moterimi jis esą susipažino dar tuo metu, kai kalėjo Pravieniškėse.
„Tarp mūsų užsimezgė romantiškas ryšys, aš jai nesakiau, kad esu A. Raziūnas ir tuo labiau, jog esu nuteistas, įkalinimo įstaigoje atlieku bausmę, – pasakojo jis. – Pamenu, mane iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išleido trumpalaikių atostogų trims dienoms, todėl susitariau su Vaida susitikti. Mūsų pasimatymas įvyko Kaune – išgėrėme kavos, pasivaikščiojome prie Kauno marių ir tiesiog taip įvyko, kad nuvažiavome į prie Kauno esantį motelį. Po sekso nuėjau į dušą, o, kai iš jo išėjau, pastebėjau, kad Vaida tapo nekalbi ir keistai elgėsi, tačiau man nesakė kodėl. Taip ir išsiskyrėme.“
Jis tikino, kad Vaida esą nėra tokia šventoji – neva ji visą laiką žinojo jo praeities nuodėmes, o norėdama perimti tėvo įkurtą bendrovę pasinaudojo jo liga ir šį per prievartą uždarė į psichiatrijos ligoninę.
A. Raziūnas taip pat pažymėjo, kad Vaidos tėvui priklausančios patalpos buvo vertos net apie milijoną eurų, o gaisrą sandėlyje esą ji pati inscenizavo norėdama nuslėpti aferas bei sunaikinti dokumentus. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai tokių duomenų nesurinko – neabejojama, kad taip A. Raziūnas bando menkinti savo vaidmenį ir siekia būti nuteistas kuo švelnesne bausme.
Nuo A. Raziūno kerų nukentėjo ir daugiau moterų – šias aferas jis darė prisidengdamas esą labai turtinga ponia A. Stafeckiene. „Antanina – labai įžymi, užsiima labdara, turi daug žemių, labai turtinga“, – sukčiavimu kaltinamo nusikaltėlio žodžius citavo nukentėjusioji. Ji net buvo apsilankiusi šios ponios bute Vilniuje – Antanina pasigyrė, kad savo lėšomis pastatė bažnyčią Šiauliuose ir net popiežius jai atsiuntė padėkos raštą. Dar pridėjo, kad planuose – ir senelių namų statyba.
Apie tai – ketvirtojoje „Skolų valdovo užburti“ dalyje.