"Tada maniau - šalyje pakvipo laisve, tai bus ilgas ir sunkus kelias, jį lydės išbandymai, galbūt net tragiški. O štai Baltijos šalys tuoj išeis iš Sovietų Sąjungos ir įgis anksčiau dėl mūsų kaltės netektą valstybingumą. Ar nebūtų geriau, jeigu jie priešingai - liktų šalies sudėtyje ir taptų visų išsilaisvinimo avangardu", - penktadienį Seime per iškilmingą posėdį kalbėjo S.Kovaliovas.
"Tose šalyse dar nepamiršta laisvės atmosfera, jie dar išsaugojo savo europietišką esmę. Kas be jų galėtų išmokyti mus būti žmonėmis?" - žmogaus teisių gynėjas iš Rusijos prisipažino taip mąstęs 1990-1991 metais.
Anot jo, šiuos samprotavimus garsiai pasakyti jis drįso tik dviem-trims artimiausiems draugams.
"Dabar aiškiai suprantu, kiek tie samprotavimai buvo nesubrendę ir net, sakyčiau, pavojingi", - pripažino S.Kovaliovas.
Anot jo, 1989-1991 metais vykę procesai leido laisvės viltis puoselėti visiems - "ir jums, ir mums, okupantams". Jis teigė, kad atsakomybę turėtų prisiimti rusų tauta.
"Visiškai neprievartaudamas savęs sakau žodį "okupantai" (...) Okupantai - ne tik bolševikai. Okupantai - ir tie, kas leido bolševikams 70 metų karaliauti didžiulėje šalyje. Tai ne juridinė, o moralinė, istorinė, kolektyvinė kaltė. Ir pirmiausia tai rusų kaltė. Mes leidome pakęsti tironiją, leidome daugumai šlovinti tironiją, leidome bažnyčiai melstis tironijai ir tironams", - kalbėjo buvęs disidentas.
Penktadienį Seime iškilmingai minint Laisvės gynėjų dieną S.Kovaliovui už indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą įteikta pirmoji Laisvės premija.
Ją atsiimdamas premiją svečias teigė suprantus jos reikšmingumą, tačiau svarstąs, ar ji neturėjo būti skirta lietuviui.
"Kyla klausimas, ar tai mano premija. Gal pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje reikėtų įteikti lietuviui? Kam nors kas pašventė savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, tokiems kaip Balys Gajauskas. Arba tiems, kas savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai galėtų būti Jonas Beržonis, kiti miško broliai, kurie įrodė žmogiškąjį orumą, - svarstė S.Kovaliovas. - O galbūt tai galėtų tokie žmonės kaip Nijolė Sadūnaitė ar Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, jog tai atsitiks dar jiems esant gyviems."
"Jie nežinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime", - sakė laureatas.
Anot jo, premijos verti ir šimtai tūkstančių rusų 1991 metų sausio 14 dieną išėję į gatves palaikyti lietuvių.
S.Kovaliovas pabrėžė, kad jam įteikta premija priklauso visiems išvardytiems žmonėms.
"Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų, manykime, kad tai mūsų bendra premija. Premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už bendrą laisvę", - sakė jis.
S.Kovaliovas 1969 metais tuometinėje Sovietų Sąjungoje įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti, aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius "Dabarties įvykių kronika", "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika". 1974 metais jis buvo suimtas ir teisiamas Vilniuje, kaltintas antisovietine agitacija ir propaganda, septyneriems metams ištremtas į gulagą Permės regione, vėliau trejus metus praleido tremtyje Kolymoje.