– Tyrimas rodo, kad skurdas Lietuvoje nedidėja, bet jis ir nemažėja. Kiek metų jau tęsiasi tokia situacija?
– Taip, skurdo rizikos rodikliai dvejus metus iš eilės išlieka stabilūs, o absoliutaus skurdo truputį pamažėjo. Mes jau ilgokai stagnuojame toje pačioje pozicijoje ir mūsų skurdo rodiklis visada yra apie 20 procentų. Labai toli nuo šio skaičiaus neatitrūkstama.
– Kokios asmenų grupės mūsų visuomenėje dažniausiai žvelgia skurdui į akis?
– Daugiausia tai pensininkai. Senatvės pensininkų skurdas per paskutinius metus išaugo gana ženkliai. Tuomet yra vieniši tėvai, daugiavaikės šeimos, neįgalieji, bedarbiai, vieniši asmenys… Tai pagrindinės grupės, kurios skursta labiausiai.
Kadaise buvo didelis vaikų skurdas. Dabar šis rodiklis po truputį gerėja, po truputį tvarkomasi.
Skursta šeimos – ypač vieniši tėvai. Faktiškai beveik pusė – 46,8 procento vienišų tėvų, dažniausiai mamų, patiria skurdo riziką. Tai tikrai daug ir nėra lengva suvaldyti.
Toms šeimoms be galo sunku. O baisiausia, kad gyvendami tose šeimose skurdą patiria vaikai, ir tai nėra vienkartinis reiškinys. Ilgai trunkant jis tikrai daro įtaką ir tolesnei vaikų raidai, jie dažnai patiria atskirtį. Ir maitinimas jiems gal kartais kitaip organizuojamas, nėra galimybės lankyti būrelių, kurie vis tiek kažkiek kainuoja. To šios šeimos sau negali leisti.
Yra ir ne tokių akivaizdžių skaudulių: pavyzdžiui, tėvai ne visada vaikus gali išleisti į bendraamžių gimtadienius, nes nelabai turi už ką nupirkti dovanas. Tai mažiau pastebimi atskirtį formuojantys dalykai, bet vaikai nuo pradžių patiria tokių sunkumų.
– Pastaraisiais metais deklaruojama, kiek visokių priemonių imtasi skurdui mažinti. Bet skurdas nemažėja. Galbūt tos priemonės neveiksmingos?
– Yra keletas dalykų. Vienas jų tas, kad minimi skurdo rodikliai yra gana seni. Dabar kalbame apie 2018 metų rodiklius, bet realiai žiūrėtos 2017-ųjų pajamos – statistika iš tikrųjų vėluoja.
Kitas dalykas, kad tos priemonės yra gana pavienės. Nebūtinai yra priemonių kompleksas ir nebūtinai institucijos tarpusavyje susišneka ir daro tai, ką reikia. Tarkime, savivaldybėse būtų galima išspręsti daug problemų per paslaugų, paramos teikimą, lankstesnį požiūrį į paramą. Socialinių reikalų ir darbo ministerija teigia, kad tai įmanoma, tačiau savivaldybės daro nebūtinai taip, kaip mano ministerija.
Ikimokyklinio ugdymo lankomumo rodikliai yra žemi, ypač iš tų, sunkiau besiverčiančių arba didesnės rizikos šeimų, kuriose augantys vaikai nieko gero negauna iš artimos aplinkos. Jų integravimas į ikimokyklinį ugdymą yra labai svarbus, kad vaikai įgytų bendravimo pagrindus, tam tikrų žinių.
Kad į mokyklą visi ateitų turėdami maždaug vienodas žinias, o ne vienas ateina gerai pasikaustęs ir lankęs dar krūvą būrelių, mokantis skaityti ir vos ne rašyti, o kitas vaikas ateina iš užguitos aplinkos ir jam sunku visomis prasmėmis – tiek susirasti draugų, tiek integruotis į mokymosi procesą.
Už tokius dalykus, pakartosiu, atsakingos savivaldybės. Tačiau bendraudami mes pastebime, kad dažnai trūksta ir vietų darželiuose, o jeigu jų yra, vaikai iš kaimų tiesiog neatvežami į darželius. Tai paprastas transporto organizavimo klausimas, kurį turbūt ne visada lemia vien pinigai. Dažnai tiesiog stinga matymo, kad tai labai svarbu, kad būtina organizuoti tokias paslaugas, suteikti vaikams galimybę.
Stinga suvokimo, kad tai yra mūsų savivaldybės vaikai. Tada žvelgiant iš šono nelabai aišku, kodėl tos institucijos nesusišneka. Vienos kitas pakaltina, bet žmonės paliekami šone – be realios pagalbos, be elementarių paslaugų.
Šis dėmuo būtų be galo svarbus. Jei visi matytume vieną tikslą ir būtų rūpinamasi kiekvienu savivaldybės gyventoju.
– Tikriausiai ne vien vaikams trūksta tokių paslaugų. Kartais žmogus negali įsidarbinti vien todėl, kad iš mažesnio miesto ar kaimo nėra galimybės pasiekti darbą – arba nėra su kuo palikti vaikus, kitą priežiūros reikalingą artimą žmogų.
– Visiškai teisingai. Jeigu tame kaime arba miestelyje, kur žmogus gyvena, visiškai nėra darbo vietų arba jos labai menkai apmokomos, turi būti mobilumas.
Viešojo transporto trūksta. Kartais būna, kad nėra kur palikti vaikų arba slaugomų asmenų. Tada žmonės sukasi tarsi užburtame rate. Nei jie gali kažkur ištrūkti, nei turėti pakankamai pinigų pragyvenimui.
Viešosios paslaugos yra tikrai labai svarbios. Ir savivaldybių darbas jas organizuoti.
– Kokios dar priežastys lemia skurdą Lietuvoje?
– Esame išskyrę kelis blokus. Vienas yra mažos pajamos. Kitas – paslaugų stoka: švietimo, integracijos į darbo rinką, socialinės ir panašiai.
Pavyzdys galėtų būti Lietuvos pensininkai. Pensijos yra mažos. Tiriamuoju laikotarpiu vidutinė pensija buvo 277 eurai, o skurdo rizikos riba – 345 eurai. Nieko stebėtino, kad senatvės pensininkų skurdas yra beveik 42 procentai. Pensijos mažos, neįgalumo pensijos irgi nėra didelės, neįgaliųjų įsidarbinimui neskiriamas toks dėmesys, koks turėtų būti skiriamas, o ir darbo vietų nėra tiek daug, kad neįgalieji galėtų įsidarbinti.
Arba, pavyzdžiui, socialinė piniginė parama. Dažnai kalbama apie „pašalpinių armijas“, bet statistika byloja visiškai skirtingus dalykus. Vidutinė socialinė parama yra 81 euras, o žmonių Lietuvoje, gaunančių vadinamąją pašalpą, yra 2,5 procento. Ketvirtadalis tų pašalpų gavėjų yra vaikai.
Žmonės ne šiaip sau gauna paramą – jie turi atitikti labai daug kriterijų. Asmuo turi būti vos ne visiškame dugne ir dar tuomet už tą paramą atidirbti. Tad kur čia toji pašalpinių armija?
Savivaldybės šioje srityje gerokai sutaupo pinigų. Sutaupoma apie 50 procentų ir išleidžiama kitoms socialinėms reikmėms arba dar kažkam ir klausimas, kur tie pinigai nueina. Labai keista, kai Lietuvoje toks didelis skurdas, o pinigai nelabai aišku, kam išleidžiami. O įstatymas nurodo labai aiškias eilutes, kokioms socialinėms reikmėms turi būti leidžiamos tos lėšos.
Ministerija yra parengusi ataskaitą apie tai ir Panevėžys joje, deja, nežiba. Per 2 mln. eurų išleido ne pagal įstatyme numatytas eilutes, Panevėžio rajone – per 300 tūkst. eurų.
– Ar skiriasi skurdas kaime ir mieste?
– Taip, kaimiškose vietovėse skurdas visuomet didesnis. Logiška – darbo vietų nėra daug, jos mažiau atlyginamos. Kaimas sparčiai senėja, pensijos mažos. Natūraliai išeina, kad kaimiškose vietovėse yra daugiau skurdą patiriančių žmonių.
– Ir dar yra nemažai žmonių, kurie dirba, tačiau gauna minimalų ar tik šiek tiek didesnį atlyginimą ir taip pat skursta.
– Dirbančiųjų skurdo rizikos riba Lietuvoje yra apie 8 procentus. Palyginti su Europos Sąjungos valstybėmis, tai tarsi nėra labai didelis skaičius. Bet todėl, kad pati skurdo rizikos riba – 345 eurai – yra labai maža. Tuo metu kitose Vakarų valstybėse ta riba yra per 800 eurų.
Kai pajamos mažos, santykinai atrodome neblogai, bet tai ypač skausmingi atvejai, kai žmonės nepragyvena iš darbo. Kas tada lieka? Ne visi nori emigruoti ir turbūt nėra tokio siekio, kad visi emigruotų. Reikia galvoti, kaip žmonėms oriai pragyventi Lietuvoje iš darbo užmokesčio.
Kitas dalykas yra nedarbas. Tiesiog pačių darbų nebuvimas. Lietuvoje esama savivaldybių, kuriose nedarbas viršija 10 procentų. Kur žmonėms dingti, ką daryti? Norint gauti paramą reikia atitikti nemažai kriterijų ir būti jau įkritus į duobę, išnaudojus visas galimybes. Ne visi ir ryžtasi kreiptis paramos. Nesinori jos eiti, nes ji Lietuvoje tikrai nėra oriai organizuojama. Lieka vegetavimas arba emigracija. Asmens lygmeniu tai sudėtingi sprendimai.
– Įvertinus, kad skurdo rizikos riba yra 345 eurai, o minimali alga į rankas tik geru pusšimčiu didesnė, ta riba yra labai maža.
– Taip, dar turint omenyje, kad tiek yra vienam asmeniui. Tėvai, gaudami tokią algą, paprastai dar turi išlaikyti ir vaikus, tad pragyventi iš darbo pajamų gaunant minimalias algas yra balansavimas ant išgyvenimo ribos.
– Nuo naujų metų šiose srityse įsigaliojo nemažai pokyčių. Kaip manote, kitų metų skurdo statistikoje jau atsispindės kitokie, optimistiškesni skaičiai?
– Turėtų gerėti daugiavaikių šeimų padėtis. Kadangi indeksuojamos ir pensijos, reikia tikėtis truputį geresnių rodiklių.
Norisi turėti vilties, kad tikrai bus geriau, bet turbūt nėra greitų ir lengvų sprendimų. Dabar buvo įvairiausių pasiūlymų dėl mokestinės pertvarkos. Šie klausimai sunkiai einasi. Kai buvo mažinami mokesčiai, niekas per daug nesikivirčijo, bet dabar, kai reikia mokesčius pakelti, reaguojama labai skausmingai.
Turėtų būti ir visuomenės nuomonė, ko iš tikro norime, kaip mes patenkiname socialinių paslaugų poreikį, kaip mes tai darome ir kokiais mokesčiais finansuojame. Kaip minėjau, tai nėra lengvi sprendimai ir taip greitai neįgyvendinami.
– Galbūt galima pasiremti užsienio patirtimi? Kaip su skurdu kovoja kitos šalys?
– Latvijoje taip pat ne kažin ką padarė. Airija turėjo skurdo mažinimo strategiją – Lietuvoje, deja, tokios strategijos net nėra. Pas mus savo pasiūlymus, savo įsivaizdavimą turi kiekvienas ministras ir daro tai savomis priemonėmis. Bendro susitarimo nėra ir turbūt būtų labai sudėtinga jį pasiekti. O tam tikrų bendrų gairių siekti visgi reikėtų. Tai įmanoma.
Čekija 1990 metų pradžioje buvo panašioje padėtyje, kaip ir mes, bet dabar jie pirmauja Europos Sąjungoje pagal bendrą rodiklį. Visa mokestinė bazė, galbūt ir 1990-ųjų pradžioje padaryti kiti sprendimai, lėmė jų dabartinę situaciją. Mums yra iš ko pasimokyti – tik klausimas, kaip mes tai darysime ir ar bus politinės valios daryti.
Skaičiai
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, tik 58,2 procento Lietuvos vaikų dalyvauja ikimokykliniame ugdyme. Įvairiose savivaldybėse šie skaičiai skiriasi, tačiau dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 procento, o kaimo – 27,9 procento.
Valstybės kontrolės ataskaitoje pažymima, kad net 23 savivaldybės neteikia pavėžėjimo paslaugos ikimokyklinukams.
Labiausiai skurdą Lietuvoje patiriančios grupės yra bedarbiai – 62,3 procento, vieniši asmenys – 50,7 procento, vieniši tėvai, auginantys vaikus, – 46,8 procento, pensininkai – 41,7 procento, neįgalieji – 35 procentai, daugiavaikės šeimos – 32 procentai, vaikai iki 17 metų – 23,9 procento.
81 euras vidutinės socialinės piniginės paramos asmeniui sudaro tik apie trečdalį absoliutaus skurdo ribos, kuri yra 245 eurai. Be to, žmonės nežino apie visas pagalbos formas. Pavyzdžiui, dalis paramos mokama šešis mėnesius įsidarbinus ilgalaikiam bedarbiui, tačiau pernai 82 procentai socialinės pašalpos gavėjų negavo papildomos pašalpos įsidarbinus.
Skurdui įtakos turi ir naudojimasis kompiuteriu. 2018 metais prieigos prie interneto neturėjo beveik 19 procentų miesto ir beveik 28 procentai kaimo gyventojų. Tyrimai rodo, kad prieigos prie interneto, kompiuterio arba įgūdžių jais naudotis neturi žemesnėmis pajamomis disponuojantys gyventojai. Automatiškai neturėdami gebėjimų, įrangos, prieigos jie vis labiau atitolinami nuo elektroninių paslaugų, informacijos. Tai tampa ir rimtu iššūkiu įsidarbinant.