„Norvegija pardavė sielą naftai ir tai tragedija menininkams. Žmonių interesai tik komerciniai, o turtas didina atskirtį tarp žmonių. Meniški žmonės išvyksta iš Norvegijos, nes jiems įgrįsta prakutusių inžinierių atmosfera – vadinamųjų vargšų turtuolių, kurie praturtėjo vos prieš kelis dešimtmečius“, – samprotauja ji.
10 metų kurčiųjų centre
Kvitsiojaus sala, galima sakyti, yra pietvakarinė Norvegijos tvirtovė, esanti strategiškai patogioje vietoje. Salos pavadinimas reiškia „baltoji sala“, galbūt todėl, kad salos uolose ir šalia esančiose salose yra baltojo kvarco. Būtent čia ir gyvena Liv Iversen su savo gyvenimo bei teatro partneriu Torbjornu. Sala išties balta dar ir dėl to, kad dauguma namų čia balti, kaip ir bažnyčia, o nuo švyturio atsiveria kvapą gniaužiantis kitų salų ir Šiaurės jūros vaizdas.
Kelis kartus per dieną iš čia plaukia keltas į Stavangerį, juo Liv vyksta į darbą įstaigoje, skirtoje klausos problemų turintiems žmonėms. Ji čia naktimis budi.
„Kurčiųjų centre dirbu 38 proc. etato, esu čia jau 10 metų. Budžiu naktimis ir uždirbu apytikriai 150 tūkst. kronų per metus (apytikriai 15,4 tūkst. EUR), o skurdo riba Norvegijoje – tai 250 tūkst. kronų (apytikriai 25,7 tūkst. EUR) per metus. Todėl aš jau esu žemiau skurdo ribos. Vis dėlto man kartais pavyksta užsidirbti ir iš lėlių teatro. Be to, mano išlaidos mažesnės nei daugumos Norvegijos gyventojų“, – pasakoja Liv.
Ji turi ūkį – kelias vištas ir rėksnį gaidį, kuris gieda ne tik rytais, bet ir naktį. Būtent todėl Liv artimiausiu metu ketina jį atiduoti į geras rankas. Vištų Liv nepjauna, jas laiko veikiau kaip augintines, bet šviežiais kiaušiniais didžiuojasi ir vaišina svečius.
Turtingų šalių problema – vienatvė
Lėlių teatras „Skromlehjulet“ – tarptautinė teatro trupė, kurią Liv įkūrė prieš 25 metus. Nuo 1996 m. jos įkūrėjai stato lėlių spektaklius bei pasirodymus vaikams ir suaugusiems. Teatras rengia pasirodymus festivaliuose, baruose, vaikų darželiuose ir įvairiuose renginiuose.
Pavasarį šis norvegų teatras dalyvaus dideliame lėlių teatrų festivalyje Izmyre (Turkijoje) su spektakliu „Todėl, kad aš tave myliu“. Spektaklyje pasakojama istorija vienišo žmogaus, kuris niekaip negali pamiršti savo pirmosios meilės.
„Aš manau, kad vienatvės problema egzistuoja visame pasaulyje, bet galbūt ji opiausia turtingose šalyse, nes pinigai gali sukurti papildomą atstumą tarp žmonių. Matau, kad vienišumo problema Norvegijoje labai aktuali – ir tarp senų, ir tarp jaunų žmonių. Ir mūsų lėlės nuotykiai – pavyzdys įvairių juokingų smulkmenų ir kvailysčių, kurių gali pridaryti žmonės, kai jaučiasi vieniši ir atsiduoda ilgesiui“, – pasakoja Liv.
Teatras jau rodė savo spektaklius keliuose tarptautiniuose festivaliuose Lenkijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Rusijoje, Danijoje, Graikijoje ir Norvegijoje.
„Aš pati gaminu lėles, beje, iš labai pigios medžiagos. Dažniausiai iš putplasčio ir papjė mašė. Pastaraisiais metais mes pagaminome daug lėlių iš putų gumos, nes ji neįtikėtinai plastiška. Grakščiai judanti lėlė turi sielą, tad žiūrovai tiki, kad ji gyva. Bet problema ta, kad Norvegija yra sporto šalis, pagrindinis menas čia sportas, net šokių programos kuriamos futbolo pagrindu. Kultūra tampa vis labiau komercinė, alternatyvios ar pogrindžio kultūros jau beveik nebėra. Bet kartais mums vis dėlto pavyksta gauti valstybės paramą savo pasirodymams“, – tęsia norvegė.
Žmonės nebežino, kur dėti pinigus
Jos namai užversti lėlėmis – štai kaubojus ant arklio, o štai lėlė, pagaminta iš paprasčiausio kastuvo. Lėlių teatras, galima sakyti, yra mirštantis žanras, mano Liv. Šis žanras Norvegijoje beveik neturi paklausos, todėl valstybės paramą gauti nelengva. Tradiciniams teatrams lengviau, o šiuolaikinis, eksperimentinis teatras gyvas vienu entuziazmu, įsitikinusi norvegė.
„Norvegijoje sunku būti skurdžiumi, bet dauguma paprastų žmonių tiesiog nežino, kur dėti pinigus – jie perka naujus baldus arba užuolaidas tik todėl, kad tokius turi kaimynai. Tai tiesiog vartojimo lenktynės! Mano išlaidos kitokios – aš neperku drabužių, bet turiu brangų automobilį ir man reikia iš anksto planuoti, kaip leisiu pinigus. Be to, aš gyvenu už miesto, o tai tris kartus pigiau, nei gyventi mieste. Išgyventi iš to, ką aš gaunu, mieste neįmanoma, už tokius pinigus nebent gali išsinuomoti kambarį arba du. Kalbant apie keliones, į užsienį aš paprastai vykstu tik į festivalius“, – pasakoja norvegė.
Liv samprotauja, kad galbūt galima uždirbti ir daugiau, bet tektų dieną naktį arti, o ji įsitikinusi, kad kūrybiškam žmogui reikia ne šiaip gyventi ir išgyventi, bet ir semtis iš gyvenimo įkvėpimo.
„Norvegijoje klesti tik komercinį meną kuriantys menininkai. Reikia būti socialiai aktyviu, megzti pažintis, tada sulauksi sėkmės. Pavyzdžiui, turiu teatro kolegą. Mes su juo pradėjome praktiškai vienu metu, jis labai išsilavinęs žmogus, be to, menininkas. Bet jis atsiskyrėlis, skursta, nes neturi nei interneto, nei mobiliojo telefono, jo nedomina pardavimai, nes jis kuria meną. Ir tai jo problema“, – pasakoja Liv.
Norvegija pardavė sielą naftai
Norvegijoje nėra stiprios lėlių teatro tradicijos, didelio susidomėjimo šiuo teatru taip pat nėra.
Liv mano, kad lėlių teatro pasirodymai čia žmonėms kelia asociacijas su tuo, ką jie matydavo per televiziją aštuntajame dešimtmetyje arba su lėlėmis iš siaubo filmų.
„Norvegija pardavė sielą naftai, ir tai tragedija menininkams. Žmonių interesai tik komerciniai, o turtas didina atskirtį tarp žmonių. Ir išties, kai kurie žmonės išvyksta iš miesto, nes jiems įgriso prakutusių inžinierių atmosfera – vadinamųjų vargšų turtuolių, kurie praturtėjo vos prieš kelis dešimtmečius. Jūs nematėte, koks Stavangeris buvo prieš atrandant naftą – mes čia braidžiojome su klumpėmis, o visame mieste tebuvo du barai. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje čia pradėjo išgauti naftą, o dešimtajame dešimtmetyje pasiekėme apogėjų. Pinigais apteko net paskutiniai netašyti stuobriai, jie ėmė užstatinėti miestą, griovė kalnus savo namais, tad visa tai visai nelinksma. Dabar viskas sudėtingiau, nes naftos kainos smuko“, – guodžiasi Liv.
Belaukiant pensijos: 50-ies tu jau niekam nebereikalingas
Ką Liv galvoja apie savo ateitį? Atsakydama į šį klausimą moteris karčiai nusijuokia ir sako, kad, greičiausiai, gaus pačią mažiausią iš įmanomų pensijų.
„Į pensiją galima išeiti 62 m., ir aš tai, žinoma, padarysiu. Nes sulaukęs 50-ies tu tampi niekam nebereikalingas. Ir, žinoma, jau nebegali konkuruoti su jaunais. Būtent todėl privalau protingai paskirstyti pinigus, bet daug sutaupyti man nepavyksta. Jei dabar susirgčiau, turėčiau rimtų problemų, nes pati nusprendžiau nemokėti draudimo įmokų. Kadangi esu individuali menininkė, turėčiau mokėti didžiules draudimo įmokas. Minimali pensija Norvegijoje – 17 tūkst. kronų (daugiau nei 1700 EUR), aš ją ir tikiuosi gauti, tai visai neblogai“, – karčiai nusišypso Liv, ir ironiškai priduria, kad lėlių spektaklius galėtų rengti net ir ant savo kapo.
Liv turi sūnų, kuris iki 26 metų gyveno su motina, o neseniai persikėlė į rytinę šalies dalį. Jis nelabai domisi jos gyvenimu.
Norvegės teigimu, dabartiniai vaikai daug įspūdžių semiasi iš animacinių filmų, kurie gali būti žiaurūs, be to, kadras kadrą juose keičia labai greit. Liv pastebėjo įdomų dalyką: tikros lėlės vaikus paralyžiuoja. Kai suauga, žmonės taip pat linkę vengti pernelyg artimo bendravimo ir realių emocijų.
„Norvegijoje nusižudo daug jaunų vyrų, tai rimta problema. Tai susiję su klimatu, visi sėdi namuose, ir praraja tarp žmonių auga. Be to, atskirtį didina ir finansinė padėtis. Vaikai užauga technologijų pasaulyje. Mes juos vadiname užrakintais vaikais: jie nuolat uždaryti namuose, vaikų darželiuose, vaikai nemato savo tėvų pasaulio“, – guodžiasi moteris.
„Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad mano sūnus išsikraustė į šalies rytus, jam patinka kompiuteriai, todėl tikiuosi, kad jo gyvenimas susiklostys sėkmingai. Vis dėlto svarbiausia yra gyventi! Neseniai susitikau su drauge, kuriai tiek pat metų kaip man, ir ji man pasakė: aš jau pamiršau, ką reiškia juoktis. O mane įkvepia gyvenimas. Man labai patinka siurrealistinės, absurdiškos situacijos, ir noriu su jomis dirbti. Žmonės gyvena lyg užšalę, bet ačiū dievui, mes dar galime žaisti teatrą“, – baigia savo pasakojimą Liv Iversen.
Primename, kad Norvegija išgauna daugiausiai naftos ir dujų iš visų Europos šalių. Europos Komisijos duomenimis, naftos ir dujų sektorius sudaro apie 22 proc. šalies BVP ir 67 proc. eksporto. Norvegija padengia daugiau nei 20 proc. Europos Sąjungos dujų poreikio.
Iki pramonės revoliucijos Norvegijos ekonomika laikėsi iš žemės ūkio, medienos pramonės ir žvejybos. Šiandien Norvegijos BVP sudaro 70 tūkst. dolerių (apytikriai 61,6 tūkst. EUR) žmogui, daugiau nei pusę biudžeto šalis skiria socialinėms reikmėms ir švietimui. Vidutinis atlyginimas iki mokesčių šalyje siekia 4 tūkst. eurų, minimali pensija – 1700 EUR.