– Premjere, šiandien įvyko jūsų ir prezidento Gitano Nausėdos susitikimas, kuriame vienas iš svarbiausių visuomenei aptartų klausimų – susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus likimas. Ar bandymas jį išsaugoti susijęs tik su biudžeto tvirtinimu, ar su dar kažkuo?
– Tai – tikrai ne svarbiausias klausimas, šiandien yra svarbesnių klausimų, būtinų sprendimų priėmimu, ir tai bus padaryta. O ar tai yra visuomenei svarbiausias klausimas – manau, tai daliai žiniasklaidos priemonių svarbiausias klausimas. Jis bet kuriuo atveju bus išspręstas. Pirmiausia sprendžiami klausimai, kurie yra svarbiausi ir liečia visus, o tada bus politinės diskusijos, derybos ir susitikimai su koalicine taryba, kur bus priimti bendri sprendimai. Nes vienas ar kitas mano sprendimas gali turėti tolimesnes pasekmes. Tai reikia žinoti ir įsivertinti, koks scenarijus gali laukti dėl vieno ar kito sprendimo.
– Kitaip sakant, jums reikia patvirtinti biudžetą, o jau tada galima imti ir patraukti?
– Tada galima užsiimti politikavimu, bet aš šiandien nematau jokių priežasčių, nei teisinių, nei moralinių, dėl ko šis ministras turėtų trauktis.
– Moralinių irgi nematote?
– Nematau, o jūs matote?
– Taip, matau.
– Padiskutuokime.
– Padiskutuokime – yra įvairiausios informacijos apie jį: Seimo viešbučio klausimas...
– Gerai, atsakysiu į klausimą dėl Seimo viešbučio, nes yra daug spekuliacijų. Ministras man pateikė raštiškus paaiškinimus dėl šių faktų. Turiu rašytinę 2016 m. sutartį su Seimo kanceliarija, kur ministras, tuometinis Seimo narys, užpildydamas prašymą pretenduoti į Seimo viešbutį, toje deklaracijoje nurodė, kad turi nekilnojamojo turto Vilniuje ar arčiau nei 25 km nuo jo, ir kad šiame viešbutyje gyvens žmona ir dukra, ir jis mokės komunalinius mokesčius.
– Žmona ir dukra gali gyventi, jūsų manymu?
– Ne mano manymu – taip yra pasirašyta sutartyje. Tai yra šeimos nariai. Taip gyvena daugelis Seimo narių. Dėl viešbučio kyla daug diskusijų, mano manymu, jo išvis nereikėtų – gautų kompensacijas ir nuomotųsi butus. Bet teisinė bazė yra tokia, ir jis yra vienas iš daugelio Seimo narių, ir jis turi teisę gyventi su savo šeimos nariais. Ir moka už tai, svarbiausia.
– Matyt, reikėtų kalbėti apie ydingą praktiką. Bet ne tik apie tai turėtume kalbėti, kai kalbame apie poną Narkevičių. Gal nenagrinėkime konkrečių dalykų...
– Manau, kad reikėtų panagrinėti konkrečius dalykus. Nes jei ministras dalyvauja oficialiuose pietuose ar vakarienėje su užsienio partneriais, ir iš jo paskui reikalaujama susimokėti už pietus ar vakarienę – atleiskite, mes turime naikinti reprezentacinio atstovavimo lėšas tiek šalyje, tiek užsienyje, ir už kiekvienus dalykinius darbinius pietus kiekvienas dalyvis turėtų susimokėti. Gal tai būtų teisinga praktika?
– Premjere, turbūt galime rasti pateisinimą kiekvienam tokiam atvejui, jei žiūrėtume formaliai. Bet jūs absoliučiai prieštaraujate prezidento pasisakymams. Ar Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie moralę, nežino, apie ką kalba?
– Šiandien apie tai su juo ir diskutavome – yra faktai, ir tuos faktus reikia pagrįsti. Ministras buvo apkaltintas namo prie ežero turėjimu ir brakonieriavimu. Paskui paaiškėjo, kad namas ne jo, ir jis nebrakonieriavo, ir tame ežere apskritai galima žvejoti. Jei mes tokią informaciją iškart pateikinėsime kaip faktą, nė vieno ministro greitai neliks.
– Bet kaip tada galite paaiškinti prezidento pasisakymus, kad jis apskritai nelabai žino, kad toks ministras yra, kad jis nebegali eiti savo pareigų...
– Čia yra kiti dalykai – jei prezidentas turi matymą apie jo atliktus ar neatliktus darbus, irgi turime šnekėtis, kokie yra priekaištai ministrui dėl darbų – šiandien tą temą šiek tiek palietėme. Prezidento pozicija yra gerbtina, girdima, aš ją girdžiu, ir dėl to sprendimai vienokia ar kitokia forma bus priimti – mes dėl to sutarėme su prezidentu. Pozicija yra išsakyta labai aiškiai, ir ji yra girdima.
– Jums šio ministro kol kas reikia, kad būtų patvirtintas biudžetas?
– Nereikia jums, premjere, to stabilumo – nebus kažkokių esminių klausimų. Tikrai galite dirbti ir mažumos Vyriausybėje.
– Ačiū už pasiūlymą, bet jis manęs netenkina. Suprantu, kad pasvarstyti galima, kai kurios politinės jėgos, ypatingai opozicija, to norėtų – mažumos Vyriausybės.
– Kokia problema dirbti mažumoje?
– Problema elementari – negali priimti jokio sprendimo neieškodamas paramos iš opozicijos. O viena iš didžiausių opozicinių partijų tas paramas sieja su labai konkrečia pragmatine nauda. Šiandien nematau galimybės su jais bendradarbiauti. Jei atsirastų kitų opozicinių frakcijų, kurios remtų bent pagrindinius sprendimus, galima kalbėtis apie tokį variantą. Bet šiandien Vyriausybės griūties variantas – jei nebelieka koalicijos, daugumos, naujas formavimas – likus devyniems mėnesiams iki rinkimų, nežinau, ar būtų didelė nauda visuomenei.
– Bet dabar susidaro toks įspūdis, kad pasiduodate pono Tomaševskio spaudimui.
– Aš niekam nepasiduodu – jūs mane puikiai žinote. Į spaudimą aš reaguoju atvirkščiai.
– Gerai, pasakysiu kitaip – esate įspraustas į kampą, neturite kitų variantų.
– Turiu variantų. Šiandien galvoju apie Vyriausybės atsakomybę, valstybę, ir sprendimus, kuriuos reikia padaryti šiandien. O politika prasidės tada, kai jau nebus reikalinga priimti svarbių sprendimų.
– Tarkime, pono Tomaševskio ir pono Karbauskio pasisakymai apie poną Narkevičių jums nepalieka jokių išeičių.
– Politikoje visada yra išeitis.
– Viena išeitis turbūt yra išeiti.
– Ir tokia išeitis yra. Yra ir nieko nekeisti, ir daryti minimalius pakeitimus – viskas yra įmanoma. Politikoje negali užsibrėžti ribų ir pasakyti – viskas, jokių kompromisų nesvarstysiu. Palikime tai diskusijai – yra koalicija, kelios politinės partijos, ir reikia kalbėtis, kokia yra realybė. Supažindinsiu su situacija, kokia yra situacija, kokios perspektyvos, kokie galimi variantai – jie priims sprendimus, pamąstymus, prezidento išklausys. Galutinis sprendimas vis tiek bus mano.
– Taip, bet turite tam tikrą spaudimą iš to paties prezidento – jis nebepasitiki šiuo ministru. Tad kokie dar gali būti sprendimai?
– Žinoma, tam tikras spaudimas yra, bet tokių faktų buvo. Ir prezidentė Grybauskaitė buvo išreiškusi nepasitikėjimą ministrais, kai kurie toliau sėkmingai dirbo – na, nežinau, ar sėkmingai, bet dirbo. Tad žinoma, kad man norisi, jog Vyriausybė būtų veiksminga, ir nebūtų kažkokių kliuvinių, kurie dėl vienos ar kitos personalijos kliudytų Vyriausybės darbui. Bet reikia priimti sprendimus, kurie yra svarbiausi. Šiandien neturiu pagrindo nepasitikėti ministru. Nuomonės, kurios išreiškiamos koalicijos partijų lyderių, irgi yra svarbios. Nesu kažkokiame vakuume gyvenanti Vyriausybė, kuri nepriklausytų nuo daugumos. Vyriausybę gali atstatydinti Seimas. Bet kada.
– Nesate vakuume dirbanti Vyriausybė, bet turbūt keistokai atrodo, kada absoliučiai nuolaidžiaujate daugumos nuomonei. Tarkime, šiuo atveju renkatės konfrontaciją su prezidentu.
– Tikrai ne. Nėra konfrontacijos su prezidentu – mes visą laiką bendraujame, bendravimas nebuvo nutrūkęs niekada. Aišku, tiesioginis kontaktas paskutiniu metu dėl įvairių priežasčių buvo šiek tiek apribotas, bet tai yra mano problemos. Nematau jokio konflikto, rasime sprendimą su prezidentu vienokį ar kitokį. Su juo mes kalbamės, bendraujame pakankamai daug ir jokio susipykimo, įtampų tikrai nėra.
– Kiek tikėtinas toks scenarijus: biudžetas priimamas, tada sprendimas dėl pono Narkevičiaus – atrodo, kad ponas Narkevičius greičiausiai turės palikti savo postą, be to, jis ir pats apie tai užsimena, kad svarstytų tokį variantą – ir jūs po Naujų metų pats padedate atsistatydinimo pareiškimą?
– Nešaržuokite, premjere, visi dalija pažadus eidami į rinkimus. Ir jūs nemažai jų pridalinote.
– Bet jei mes būsime jų neįgyvendinę, tikrai už tai atsakysime.
– Galbūt jūsų tikslas buvo šiek tiek kitaip pateikiamas, nei dabar atrodo. Turbūt Tomas Janeliūnas labai taiklų klausimą uždavė. Pradžioje tikrai atrodė, kad esate pasiruošę dirbti, ir lyg visai neblogą komandą susirinkote. Bet jis klausia, kada praradote savo tikslą būti valdžia?
– Matyt, pačią pirmą dieną, kai Vyriausybė prisiekė. Nes jei tik būtume norėję būti valdžia, nebūtume darę daugybės sprendimų. Nekalbėtume, ką mums pavyko įgyvendinti. Aišku, turime sritis, kur turime pripažinti – deja, buvo galima ir reikėjo padaryti kitaip. Pirmiausia kalbu apie švietimo sistemą, aukštojo mokslo ir bendrojo lavinimo pertvarkymą. Tačiau iš Vyriausybės išėję pakankamai radikalūs sprendimai pasiklydo Seime. Bet ne dėl to, kad Seimo nariai nenorėjo, o dėl to, kad atsirado vaikščiojantys, įtakojantys lobistai, kurie tiesiog sustabdė. Buvo galima išspręsti daug problemų, o dabar kelia mitingus, protestus, nes Vyriausybė neįgyvendino šios reformos.
Jei būtume turėję šimtaprocentinę galią, būtume ir padarę. Bet universitetai yra autonomiški, bet kokie pokyčiai turi būti tik per Seimą. Ir turime tik dalinį šios reformos rezultatą, kalbant apie tinklo optimizavimą. Lygiai tas pats dėl bendrojo lavinimo. Tikrai esame už tai, kad nebūtų pseudo jungtinių klasių – vaikai kenčia, nes trijų skirtingų dalykų mokoma vienoje klasėje, penktokai, šeštokai ir septintokai mokosi kartu. Bet tinklo klausimai priklauso ir savivaldybei. Vėl žiūrime per rinkimų prizmę – tie trys metai, kurie buvo po rinkimų, buvo intensyvūs.
Bet supraskime, kad paskutiniai kadencijos metai – dauguma Seimo narių, ir mūsų, kurie buvo politikos naujokai, sugalvojo, kad per trejus metus tapo jau labai subrendę, ir tai rodo šių metų biudžeto priėmimas su visokiom iniciatyvom, bandymais pakeisti Vyriausybę, bet po sukelto chaoso vis tiek grįžtame prie to pačio.
– Kelio reikalai – nebesigilinsiu į detales, suprantu, kad ir jūsų pozicija, jog nesikišote į procesus, irgi nesikeičia. Bet kaip visgi jums pačiam atrodo, kodėl su tuo keliu taip nutiko? Kodėl šioje istorijoje yra tokių keistų momentų?
– Aš nematau keistų momentų. Iš viešosios erdvės ir susidarė toks įspūdis, kad nuo Vilniaus iki premjero namų veda asmeninis keliukas, pasak Landsbergio, ir jis visas yra išasfaltuotas. Tai yra visiška demagogija. Tai yra 6 kilometrų kelio ruožas, kurį po ilgų prašymų, 30 m. žmonės to laukia, bendruomenė nežinia kiek metų atakuoja savivaldybę ir kelių direkciją, pradėjo įgyvendinti turbūt 2017 ar 2018 m. Padarytas projektas, tada savomis lėšomis kartu su savivaldybe pradėtas asfaltavimo gabalas. Dabar savivaldybė gavo tuos pinigus pagal vadinamą tautinių mažumų rėmimą, 2015 m. sprendimą. 6 savivaldybės gavo. Pati taryba nusprendė, kurie keliai ar gatvės turi būti tvarkomos, ir išasfaltavo pusantro kilometro, iš kurių kilometru aš net nesinaudoju. Tai kokia čia mano asmeninė nauda?
– O jūs matėte, kad tas kelias tvarkomas, ar ne?
– Aš žinojau, kad jis tvarkomas.
– O jums nekilo klausimas?
– Koks klausimas? Buvo pateikta paraiška, padarytas projektas. Staiga kelio negalima išasfaltuoti.
– O už kokias lėšas jis tvarkomas, nekilo klausimų?
– Apie ką Rokas Masiulis kalbėjo, kad neva buvo kalba su jumis apie tą Upės gatvę?
– Aš patylėsiu. Su Roku Masiuliu apie Upės gatvę nekalbėjau konkrečiai, nieko jo neprašiau. Kalbėjome apskritai apie žvyrkelio asfaltavimo problemą, buvo kalbama, kad yra naujos technologijos, kurios tokio tipo keliuose iki trijų kartų galėtų atpiginti sąnaudas, tai vadinama dvigubo dengimo technologija. Bet čia niekas nepajudėjo, dar daugiau – šiandien galiu pasakyti, kad iš šių metų kelių plėtros programos, kur buvo skirta 400 mln. eurų, nepanaudota 166 mln. eurų. Tie pinigai nepanaudoti dėl negebėjimo, projektų nebuvimo. Čia yra didžiausia problema.
– Premjere, bet yra toks niuansas, kalba eina ne apie teisinius dalykus, o moralę. Link premjero namų asfaltuojamas kelias. Atrodo keistokai.
– Miela Daiva, link premjero namų. Jei tai būtų mano viena troba... Yra keli šimtai gyventojų, keli šimtai namų, ir iniciatyva eina iš gyventojų. Tai dabar turiu padaryti, kad jie toliau kentėtų? Jie ir taip kenčia dėl jūsų nuolatinių filmavimo kamerų sulėkimų prie namų, dėl to, kad kokį projektą nori padaryti – pvz., apšvietimo reikia – ne, negalime, kaip sureaguos, nes premjeras gyvena? Kelio reikia, greiderio reikia – ne, kaip čia sureaguos, nes premjeras gyvena? Tai tie žmonės yra pasipiktinę, kad aš ten gyvenu – ką, man išsikraustyti? Tai yra absurdas. Ar yra nors vienas kelias išasfaltuotas ne biudžeto lėšomis? Gyventojai ir prisidėjo, ir toliau prisidės prie to kelio tvarkymo. Bet kiek jie gali laukti? Kol aš kadenciją pabaigsiu, ar man išsikraustyti reikia?
– Verčiau turbūt būtų reikėję palaukti, kol kadenciją pabaigsite.
– Pasakykite tai tiems gyventojams, kurie kasdien po kokius 7 ar 8 kartus tokiu keliu važinėja į miestą ir jau kelis dešimtmečius laukia kelio. Palaukite dar metus, kol premjeras baigs, o gal jis dar kažkuo bus... Tai yra absurdas.
– Matote, tai traktuojama kaip savotiška dovana jums nuo lenkų rinkimų akcijos.
– Tikrai ne. Tikrai negaliu to vertinti ir priimti to, nes šis sprendimas brendo pakankamai ilgai, ir jei ne aktyvi bendruomenė – ji savo aktyvumą dar parodys, nes žmonės yra pasipiktinę tais kai kurių Seimo narių vizitais su žiniasklaida. Gerai, kad žmonių nedaug susirinko – matyt, būtų pasibaigę gerokai blogiau jiems.
Bet manau, kad ta bendruomenė dar tikrai parodys savo jėgą ir galią tiems politikams, kurie bando pakenkti jiems, norėdami pakenkti man. Tegul jie į mane nežiūri – tegul pažiūri į tuos žmones, kurie ten gyvena. Viešojo transporto nėra, žmonės, kurie neturi transporto, 5-6 kilometrus į miestą eina pėsčiomis arba dviračiu važiuoja. Parduotuvių nėra. Ten nėra jokios infrastruktūros. Aplinkiniai kaimai turi gatvių apšvietimus, o čia negalima, nes premjeras gyvena. Reikia kažkokios paslaugos – negalima, nes premjeras gyvena. Žmonės dėl to yra pasiutę. Ir aš dėl to nesu kaltas.
– Žmonės jūsų ir nepaglostė už tai. Turiu omeny visuomenę, reitingus.
– Žinote, jei man tai būtų svarbu...
– O nuo kada jums pasidarė nebesvarbu?
– Nesakysiu tos datos, bet man šiandien tie skaičiai nėra svarbūs ir aktualūs.
– O jums nesvarbūs dėl to, kad jums tikrai yra nusispjaut į visuomenės nuomonę?
– Baikite, aš taip nesakiau. Jokiu būdu.
– Čia aš taip svarstau. Ar jūs nebeketinate politikoje dalyvauti ir dėl to jums nebesvarbu?
– Gal. Bet visuomenės nuomonė yra labai svarbu. Aišku, tos visuomenės, kuri kritiškai mąsto, kurie patys daro išvadas, o ne pasižiūri, kas jiems pateikiama propagandos, dezinformacijos dėka. Tai yra svarbu. Bet žmonės įsivertins ir priims sprendimus. Jei žiūrėčiau tik į reitingų skaičius, ko gero, būtų kiti sprendimai seniai priimti, ir šiandien čia mes nekalbėtume.
– Jūsų asmeniniai sprendimai?
– Aišku.
– Suprantu, kad dar bus priimti kažkokie sprendimai?
– Kitas klausimas – biudžetas. Suprantu, kad asmeniškai savo pajamas ir išlaidas tikrai planuojate?
– Žinoma.
– Tad kaip tas išlaidas suplanuoti žmonėms ir verslui, kai yra absoliučiai neaišku, kaip mes gyvensime nuo Naujųjų?
– Tai bus mūsų ketvirtas biudžetas. Trys jie praėjo pakankamai sklandžiai, tą patį principą išlaikėme ir dabar. Jei kažkas bandė kaltinti, ypatingai – partneriai iš verslo asociacijų, kad Vyriausybė teikė kažkokius mokesčius – mes neteikėme jokių mokesčių, išskyrus vieną, kuris buvo diskutuotas jau prieš metus, ir visi žinojo – taršos mokestis. Žinojo du dalykus: kad bus įvestas kompensacinis mechanizmas, skatinantis atsisakyti senų automobilių – 1000 eurų. Ir antra, kad bus įvestas taršos mokestis.
Vyriausybė pateikė taršos mokestį, jis nepatiko Seime, nes kai kurie kolegos nusprendė, kad šį biudžetą jie patobulins ir parodys Vyriausybei vietą. Deja, to nepavyko padaryti. Grįžome prie Vyriausybės pateikto taršos mokesčio varianto. Jis tikrai nėra tobulas, jei ne rinkiminiai metai, jis būtų, ko gero, geresnis, bet manau, kad kita valdžia prie to turės grįžti, nes tai labai susiję pirmiausia su mūsų gamtosauginiais reikalavimais. Ir antra, ką ten bandė įvelti – dėl tokių keistokų mokesčių.
Buvo labai aiškiai Vyriausybės išsakyta pozicija – jei didinate išlaidas, iškart siūlykite pajamas. Nes išlaidauti labai didelis noras buvo visur – švietimo, socialinės apsaugos srityje, tiek vaiko pinigų. Jie bandė tą ratą prasukti, pamatė, kad nelabai kas gavosi, ir grįžome prie varianto, kad vieno Seimo siūlomo mokesčio apskritai neliko, kitas yra racionalus kompromisas, kalbant apie banko pelno mokesčio tarifo padidinimą.
Tai nėra naujas mokestis. Tai yra tik tarifo pakeitimas, ir jis įsigalios nuo sausio 1 d. O naujas automobilių taršos mokestis turėtų įsigalioti, jei niekas rytoj nepasikeis Seime, liepos 1 d., praėjus šešiems mėnesiams, kaip ir numato įstatymai.
Tad jei manęs taip dažnai nematėte ekranuose komentuojant dukart per savaitę, kas vyksta Seime su biudžetu, tai yra mano sąmoningas apsisprendimas. Kaip minėjau, buvo daug intervencijų į Vyriausybės sprendimus, bet nė vienas sprendimas iš Vyriausybės nėra su manimi nesuderintas, dirbama su frakcija, koalicija, ir dėl biudžeto Vyriausybė neprarado savo lyderystės, tiesiog suteikėme galimybę parodyti tiems Seimo nariams, kurie galvoja, kad gali pakeisti Vyriausybę kai kuriuose sprendimuose, kad tas kelias yra perspektyvus.
– Pavyzdžiui, vaiko pinigai. Jūs siūlėte nuo liepos 1 d., išeina Ramūnas Karbauskis, ir sako – ne, bus didesni vaiko pinigai, nei siūlo Vyriausybė, ir nuo sausio 1 d. Tai kaip suprasti? Žinutės yra skirtingos.
– Vyriausybė pateikė subalansuotą variantą pagal tai, kokias turime pajamas. Pasakėme, kad yra štai tokia galimybė. Nežinau, kodėl būtent ši vaiko pinigų tema tapo tokia jautri kai kuriems mūsų koalicijos partneriams, kurie iš pradžių net nekėlė to klausimo. Ir tada atsiranda manevrų laisvė. Galime daryti nuo liepos 1 d. vieną sumą, nuo sausio 1 d. – kitą sumą. Svarbu, tai būtų padengta pajamomis. Ir mes pasakome – norite tokios datos – gerai, bet bus toks sprendimas dėl pajamų.
Šiandien paskutinis sprendimas – sausio 1 d., bet tai bus kompensuojama įšaldant kelių plėtros programos pinigus, apie 40 milijonų. Bet kadangi, kaip minėjau laidos pradžioje, vien šiais metais 166 milijonai nepanaudoti, nebus didelė našta. Jei projektai bus įgyvendinami, tas įšaldytas rezervas bus naudojamas ir keliams tvarkyti ir tiesti.
– Visą laiką atsiradusias papildomas išlaidas ieškote, iš ko paimti. Jūs turbūt Valstybės kontrolės auditą matėte? Tas pajamas galima ne perskirstyti, o surinkti iš visai kitų sričių, truputį pasikapsčius savo dirvonuose. Audito išvadose kalbama ir apie švietimo, ir apie sveikatos apsaugos sistemą, kur yra pinigai.
Turime paradoksą – kiekvienais metais įliejama pakankamai ženkli suma, bet kai pažiūri į mokinių rezultatus, nėra tokio didelio džiaugsmo. Nors pokyčiai, atrodo, yra geri. Nėra gerai, kada rezultatai nėra geri, ir svarbiausia, kad pagal tyrimus paaiškėja, jog vos ne 40 proc. mūsų moksleivių naudojasi korepetitorių paslaugomis. Tėvai dukart moka.
Tad arba turime priimti sprendimus – galbūt tai bus padaryta sausio pradžioje, kai grįšime prie nacionalinio partijų susitarimo dėl švietimo. Arba bus estiškas modelis – paimti tinklą valstybei, sutvarkyti, ir atiduoti savivaldai. Nes kol bus du šeimininkai, jų tinklas, o mūsų finansai, niekada nebus jokio sprendimo. Savivaldybėms labai svarbu turėti kuo daugiau įstaigų, tai yra darbo vietos. Šiandien yra žiūrima ne vaiko interesai, o struktūra.
– Bet tą ir reikėjo daryti, premjere.
– Aš jums trečią kartą bandau paaiškinti, kad tai yra savivaldos kompetencijos klausimas, ne vien tik Vyriausybės. Jei būtume steigėjai ir tinklo savininkai, sprendimai būtų kiti.
– Bet Jurgita Petrauskienė kažką tokio bandė daryti?
– Taip, tiesiog atėjome iki tokio momento, kai buvo suorganizuota interpeliacija, ir tikrai ministrė būtų kritusi vien dėl reformų. Bet jei nebūtų to įdirbio, šiandien išvis kalbėtume apie kitą situaciją švietime.
– Jūs – žodžio žmogus, ar ne? Bet gal prieš dvejus metus savo „Facebook" paskyroje esate pareiškęs, kad naujų mokesčių nebus, ir taškas. Ir štai...
– Ne prieš porą metų. Kai pasirašėme susitarimą su verslo asocijuotomis struktūromis, buvo pasakyta, kad naujų mokesčių po reformos nebereikia. Minėjau, kad jokių naujų mokesčių nesiūlėme.
– Tas pats nekilnojamojo turto mokesčio išplėtimas...
– Tai nėra naujas mokestis.
– Bet išplėtimas.
– Tai yra du skirtingi dalykai – mokesčių tarifai gali būti koreguojami. Ir nebuvo pasakyta, kad nekalbėsime apie tarifų koregavimą. Aš kalbu apie naują mokestį, kuris buvo pribrendęs – taršos.
– Registracijos, ne taršos. Nes ten nei logikos, nei ekologijos...
– Kaip įvardinsime. Logikos labai daug – jei nori registruoti taršų automobilį, už jį daugiau mokėsi. Svarbu, kad jis neitų iš rankų į rankas be pasekmių, kad nebūtų pardavinėjamas vidaus rinkoje. Reikia susimokėti už žingsnį, kad perki labai taršų automobilį, nesinaudoji alternatyva. Taršos mokestis tikrai nėra pilnas, būtų kiti metai, matyt sprendimai būtų kitokie.
Natūralu, kad visi nenori priiminėti tų sprendimų, kurie lyg būtų nepopuliarūs. Bet kai aš klausau nesąmonių, kad tai akcizas reguliuoja – nieko panašaus. Jei turi taršų automobilį ir naudoji jį, ir naudoji kurą, susimoki ne dėl to, kad to kuro daugiau sunaudoji, vis tiek daugiau terši, ir ta CO2 emisija yra didesnė. Dabar tai priklausys pagal vadinamą registracijos mokestį – prieš įsigyjant automobilį pagalvosi, kad reikės pakankamai daug mokėti, nes tas automobilis nėra ekologiškas.
– Manau, kad čia administracija daugiau kainuos, nei bus surinkta mokesčių į biudžetą. Tiek iš nekilnojamojo turto mokesčio, tiek iš šio.
– Administravimas bus tų institucijų, kurios dabar yra – ar per techninę apžiūrą, ar per „Regitrą". Per tas institucijas, kurios gali rinkliavas rinkti. O dėl nekilnojamojo turto – jis niekada nebuvo tas mokestis, kuris ženkliai spręstų biudžeto klausimus.
– Bet kam tada reikėjo jį daryti? Nes dabar didmiesčių gyventojams didžiąja dalimi tas mokestis bus didelis galvos skausmas. Nes žmonės su paskolomis – jie tų pinigų neturi, jie už tuos būstus net neišsimokėję, bet turės mokėti mokestį.
– Pažiūrėkime, kas turės mokėti, kokia yra suma. 150 tūkst. eurų asmeniui – turbūt nėra ta, kur visi turės mokėti.
– Pabaigai – klausimas dėl garsiosios frazės „Tėvynės labui". Sutinkate, kad šauliai pagrįstai kėlė klausimą?
– Tikrai ne. Tikiuosi, kad jie priėmė emociškai – ir aš tą patį daryčiau, jei kažkas norėtų pasisavinti šūkį. Jei būtų siūlymas, kad kažkas užpatentuoja šūkį, prekės ženklą „Tėvynės labui", ir niekas negali naudoti, būčiau pirmas, kuris piktintųsi. Čia yra padarytas labai tikslingas žingsnis girdint informaciją, kad kažkas „nori man padėti sukurti politinį darinį tokiu pavadinimu ir pateikti ant stalo, kad va, prašau, ateikite ir vadovaukite".
Yra priimtas toks sprendimas – pateikta registracija patentui, vienintelis kodas pagal klasifikatorių, kad „Tėvynės labui" nebūtų galima naudoti politinei partijai ir politinio judėjimo pavadinimui. Viskas. Dėl šaulių, kariuomenės, policijos šūkio – niekas į jį nesikėsina. Jei tai būtų užpatentuota, niekas negalėtų naudoti politinės partijos ar judėjimo pavadinimo „Tėvynės labui".
– Bet tai reiškia, kad bus ta partija, ar nebus?
– Jau pasakiau, kad nekuriu jokios partijos ar politinio judėjimo, tokiu pavadinimu tikrai nebus. Jei nepatentuos, ir pasakys, kad negalima, vadinasi, tai irgi bus garantija, kad niekas kitas tokiu pavadinimu politinės partijos ar judėjimo neįkurs. O mano tikslas yra tik toks.
– Kaip jūsų sveikata?
– Gydymo kursas, kaip suprantu, yra baigtas?
– Pagrindinis gydymas yra baigtas, o medikai, kai galės atlikti galutinius tyrimus, pasakys, koks yra rezultatas. Tikiuosi, kad liga yra įveikta.
– Kaip pats jaučiate?
– Žinote, tas jautimas yra sąlyginis dalykas. Nuo pirmos neabejojau, kad tą ligą turiu įveikti, bet geriausiai pasakys gydytojai.