Paprastai vaiko gyvenamoji vieta priskiriama vienam iš tėvų, o antrasis geriausiu atveju nušalinamas nuo pareigų, blogiausiu – atstumiamas. Todėl pasaulyje vis dažniau kalbama apie tai, kad daug teisingiau vaiko gyvenamąją vietą privalomai nustatyti su abiem tėvais, t. y. dalį laiko vaikas praleidžia pas vieną tėvą, kitą dalį – pas kitą.
Studijos rodo, kad po lygiai pas tėvus gyvenę vaikai turi mažiau problemų
Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės ir asociacijos „Prieš tėvų atstūmimą“ surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Lygiavertė tėvystė po skyrybų – vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai“, susirinkę nukentėję tėvai, psichologai, teisininkai ir kiti ekspertai dalinosi savo patirtimis, kaip skyrybų metu ir po jų elgiasi buvę sutuoktiniai bei kaip su jais elgiasi jų vaikai.
„Todėl norėčiau kalbėti apie per pusę dalinamą tėvystę – alternuojamą vaiko gyvenamąją vietą. Tai komplikuota tema. Šiuo metu Europoje dauguma įstatymų numato, kad vaiko gyvenamoji vieta dažniau būtų su motina. Lietuvoje yra dalinamasi teisėmis į vaiką, tačiau tai ne tas pats, kas lygiavertis dalinamasis gyvenamąja vieta. 2002 m. Amerikos psichologų asociacija paruošė plačią metanaalizę šia tema. Buvo nustatyta, kad kai vaikai prižiūrimi paeiliui abiejų tėvų, jie turi mažiau elgesio ir emocinių problemų, jų savivertė ir pasitikėjimas savimi – aukštesnio lygio, jie lengviau sukuria santykius su aplinkiniais, geriau mokosi mokykloje. Taigi buvo reziumuota, kad toks pasirinkimas yra geriausias variantas po gyvenimo santuokoje.
Vėliau buvo atlikta daugybė studijų, patvirtinusių šiuos rezultatus. Nustatyta, kad tokie vaikai mažiau sirgo depresija, tuo tarpu tik su vienu iš tėvų augantys vaikai dažniau sirgo cukriniu diabetu ir astma, dažniau vartojo alkoholį, narkotikus, rūkė, darė nusikaltimus. Taip pat nustatyta, kad šiems vaikams dažniau pasireiškia dėmesio sutrikimas. Didžiojoje Britanijoje atlikta studija, reziumavusi visus galimus vaikų sutrikimus, kurie gali kilti dėl gyvenimo tik su vienu iš tėvų, teigia, kad amžiaus grupėje nuo 0 iki 12 metų vaikai turi didesnę riziką pabėgti nuo tėvų, jų pažangumas mokykloje mažesnis, didesnė rizika, kad jie patirs smurtą šeimoje, vartos alkoholį. 12-18 metų paaugliams didėja nėštumo, nusikaltimų, žalingų įpročių rizika, jie dažniau nelanko mokyklos ar gali būti iš jos pašalinti. Taip užaugę jaunuoliai taip pat turi didesnę riziką mesti mokslus, todėl yra rizika, kad jų išsilavinimas bus prastesnis, jie mažiau uždirbs, turės didesnę tikimybę tapti bedarbiais ir paramų gavėjais, įsitraukti į nusikaltimus ir pan.“, - teigė pranešėjas.
Kita studija konstatavo, kad su vienu iš tėvų augančios mergaitės, paprašytos įvardyti savo svarbiausią problemą, skundėsi, kad tėvai savo problemas, susijusias su skyrybomis, užkrauna joms.
Pasak psichologo, vaikai kartais tėvams tampa tablete nuo depresijos, įtraukiami į skyrybų situaciją, kad švelnintų tėvų emocines būsenas. Taigi nuo mažens jie priversti spręsti suaugusiųjų problemas.
„Vienas iš argumentų, kuriuos naudoja oponentai, kad bendras vaiko auginimas galioja tik šeimoje, kur tarp tėvų nėra konfliktų. Priešingu atveju tai netenka prasmės. Tai netiesa. Studijos parodė, kad tarp šeimų, kuriose dalinamasi vaiko gyvenamąja vieta, konfliktas tarp tėvų linkęs silpnėti ir pasiekia iki skyrybų buvusio konflikto lygį. Taip pat pagerėja vaikų santykiai su abiem tėvais. Yra studijų, tyrusių, ko vaikai nori patys. Jie iš tiesų nori abiejų tėvų, kad tėvai dalintųsi jų auginimu. Taip mano ir suaugusieji. Olandijoje du trečdaliai žmonių pasisako už lygiavertę tėvystę. Nors to prašo vyrai, paradoksas, bet labiau to nori moterys – net per 70 proc. Tuo tarpu tarp vyrų už tai pasisako apie 60 proc. Šis būdas tikrai yra geras ir moterims, kadangi joms lengviau subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą", - teigė P. Trompas.
Alternuojamos gyvenamosios vietos praktika taikoma Belgijoje, daugelyje Skandinavijos šalių, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Čekijoje, o Brazilijoje vieno iš tėvų atstūmimas įtvirtintas kaip kriminalinis nusikaltimas, tai laikoma smurtu prieš vaiką.
Trijų šeimų atvejai: kokią žalą vaikui gali padaryti mama arba tėtis
Mykolo Romerio universiteto lektorė, Vaiko raidos centro medicinos psichologė doc. dr. Nomeda Gutauskienė teigė, kad situacija, kai vienas iš tėvų tampa išstumtas iš vaiko gyvenimo, primena pasakas, kai herojus ieško savo mylimo žmogaus, o tas gyvena kažkur užkeiktas ir nieko neatsimena. Pranešėja papasakojo keletą atvejų, su kuriais susidūrė savo praktikoje.
„Dažnai manoma, kad paprastai atstumiamas tėtis. Nieko panašaus, tai gali būti ir mama. Į mane kreipėsi moteris, kuri labai blogai jautėsi šeimoje, ilgai kentėjo, galiausiai ryžosi skyryboms ir išsinuomojo butą, tikėdamasi, kad jos 12 metų sūnus gyvens su ja. O šis atsisakė ir ėmė tolti nuo mamos. Mama rodė nuoširdų susidomėjimą visose situacijoje, kokios tik įmanomo – ėjo bendrauti su mokytojais, lydėjo sūnų į treniruotes ir iš jų, o kai vaikas tam pasipriešino, tuomet eidavo kita gatvės puse. Atrodytų, beprasmis veiksmas, bet kartą, kai ji šiek tiek pavėlavo jo „paimti“, pamatė, kad vaikas, išėjęs iš treniruotės, sutrikęs mindžikuoja, nes nemato mamos. Taigi jam tarsi jos nereikia, bet, pasirodo, reikia. Mama bandė per mokytoją, su kuria sūnus palaikė gerus santykius, perduoti laišką, bet jis buvo iškart suplėšytas ir išmestas. Tuomet ji bet kuriomis progomis dovanodavo vaikus dovanas – dažniausiai kuponus į mėgiamą parduotuvę, kad jis dovanos neišmestų. Kartu su dovana perduodavo laišką. Per visus tuos metus sūnus iš motinos nesulaukė nė vieno priekaišto, tačiau nuolat juto jos dėmesį. Kai jis baigė mokyklą, pasirinko studijas ne tame pačiame mieste, o prieš išvažiuodamas jis su visais jos rašytais laiškais aplankė motiną. Jų santykiai atsinaujino“, - pasakojo pranešėja.
Kitas atvejis susijęs su mažamete mergaite, dėl kurios ginčijosi jos biologinė mama ir laikinoji globėja. Laukdama dukters moteris tikėjosi persikelti gyventi pas draugą, todėl gan nepalankiai pardavė bendrabučio kambarėlį, o vyras ją paliko. Tuo metu ji kaip tik neturėjo darbo, taigi atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Pagalbos ranką jai ištiesė brolis su šeima. Brolienė padėjo moteriai prižiūrėti mergaitę, o jos mama, neradusi darbo Lietuvoje, išvyko į užsienį. Įsitvirtinusi ten nusprendė atsivežti dukrą, kuriai tuo metu jau buvo treji, tačiau tuomet prasidėjo karas, kuris truko 5 metus. Vieno teismo sprendimu moteriai buvo ribotos motinystės teisės, Aukščiausiasis teismas šį sprendimą panaikino, tačiau tolesnės įvykių baigties psichologė teigė nežinanti.
Dar vienas atvejis. 15 metų paauglys tėvų skyrybos patyrė prieš 11 metų, 8 metus abiejų tėvų sutarimu gyveno su tėčiu, tačiau dėl mamos elgesio tą tėvą, kuris juo rūpinosi, atstūmė. Vaikystėje berniukas draugus išsikovodavo fiziniu autoritetu, tačiau paauglystėje šis būdas nebeveikė. Į savo pomėgius įsitraukę draugai nuo jo ėmė tolti, o šis vaikas jokių interesų neturėjo. Merginoms jis irgi nepatiko, nes buvo apsileidęs, jo bendravimo būdas, elgesys taip pat buvo atstumiantis. Tėvas bandė kelti savo reikalavimus, bet jam nepavyko.
„Mamai jis visą laiką buvo „mano mažylis“, net būdamas 1,90 m ūgio ir atrodydamas kaip tikras vyras. Mamai atrodė, kad tas vargšas „mažylis“ labai sunkiai keliasi rytais, nors jis stiprus kaip jautis, todėl bandė jam parūpinti metų pertrauką nuo mokyklos. Ačiū Dievui, kad to negalima. Kartą „mažylis“ patingėjo užnešti dviratį į trečią aukštą, prisiminė tik vakare ir paprašė tėvo padėti. Dviračio, aišku, neberado. Tačiau kitą rytą, šeštadienį, anksti ryte jis buvo prižadintas, nes senelis iš mamos pusės pasirodė su nauju dviračių. Paauglys nė neabejojo, kad gaus naują dviratį, bet buvo įsižeidęs, kad jį pažadino anksti. Žinoma, vaikas turėjo psichikos sutrikimų, buvo psichiatro, psichologo įskaitoje, tačiau tėvai gautų rekomendacijų nesilaikė. Blogiausia, kad mama visiškai nuvertino tėtį, nuolat parodydavo, koks nevykėlis jis yra, spinduliavo jam panieka. Pati mačiau tai konsultacijoje. Jos elgesys ir turėjo įtakos, kad sūnus atstūmė tėvą“, - N. Gutauskienė.
Pasak jos, vyrai tėvai tokiose situacijose dažnai bando vaidinti motiną, tačiau vaikui to visai nereikia. Tai skirtingos funkcijos. Mama turi intuiciją pajusti, kada vaikas alkanas, kada blogai jaučiasi, kada jį graužia rūpestis ir moka jį prakalbinti. O tėtis sugebės taip padūkti su vaiku, kad šis patirs didžiulį džiaugsmą, išmokys jį plaukti, važiuoti dviračiu daug greičiau nei mama bei paliks daug malonių prisiminimų, susijusių su iškyla, žvejyba ir pan.
Dvi barikadų pusės: kurioje lieka vaikai?
Medicinos psichologė Valija Šap įsitikinusi, kad skyrybos – tai karas. Sužalojimų neišvengia nė viena pusė, taip pat ir vaikai. Tą akimirką, kai nusprendžiate skirtis, pats iš savęs atimate teisę auginti savo vaiką taip, kaip iki šiol. Gal dėl šio klausimo teisme susitarsite, o gal ir ne. Kaip dažnai galėsite matytis su vaiku, galiausiai nuspręs pašalinis žmogus – teisėjas. Deja, tas pašalietis nemąstys taip, kaip jūs. Skyrybų atveju, esant konfrontacijai tarp tėvų, iš vaiko pusės dažniausiai pasireiškia tėvo atstūmimas. Tėvai, kurie pradeda vaiko atskyrimą nuo kito tėvo, paprastai išgyvena vidinę traumą dėl skyrybų ir būna labai nusiminę. Kai kurie būna taip supykę ant sutuoktinio, kad praranda savitvardą ir savo pyktį išlieja vaikų akivaizdoje. Taigi susidaro dvi stovyklų pusės: vienoje – tėtis su savo giminaičiais, kitoje – mama su savo artimaisiais. Abi jos taiko įvairias priemones, kad patrauktų vaikus į savo pusę.
Pasak Mykolo Romerio universiteto psichologijos instituto lektorės doc. dr. Jolantos Sondaitės, jei neranda sutarimo, žmonės dėl vaikų gyvenamosios vietos gali bylinėtis keletą metų ir atsiduria tokioje mėsmalėje, kuri galutinai sužaloja jų santykius: jei anksčiau sutuoktiniai dar galėjo kalbėtis, teismų maratonui įsibėgėjus jau nebegali. Tuo tarpu advokatai dažnai įsivaizduoja, kad labai rūpinasi savo klientu ir, negalvodami apie vaikus, siūlo kelti vieną bylą po kitos.
Viena iš tėvų konfliktų išdavų yra ta, kad vaikai skatina kitą tėvą atstumti. Šis veiksmas gali būti sąmoningas ir nesąmoningas. „Aš dažniausiai susiduriu su pastaruoju. Dažnai mama sako suprantanti, kad vaikui reikia tėvo ir neketinanti jam drausti matytis su vaiku, tačiau grafikas sudaromas labai nepalankus tėvui, susitikimai – trumpi. Visa tai išplaukia iš nesąmoningų nuostatų. Aiškios, stabilios neapykantos atvejai retesni. Dažniau santykiai tiesiog banguoja – atsinaujina senos nuoskaudos ir tada pradedamas trikdyti tėvo bendravimas su vaikais. Pavyzdžiui, jei vyras nepadėjo auginti vaiko, kai jis buvo mažas, kaip jis gali bendrauti dabar. Pastaruoju metu teismuose atsiranda mediacijos praktika – kai tėvai trečio su asmens pagalba bando pasiekti taikos sutartį. Kita vertus, esu turėjusi patirčių, kai po mediacijos buvę sutuoktiniai kartu su vaiku sugeba nueiti į kiną, į kavinę. Jie netampa draugais, bet vėl sugeba bendrauti“, - teigė pranešėja.