Skyrybų vaikai: ar tai reiškia, kad ir toliau nesiseks?

Mano šeimoje išsiskyrę ne tik tėvai, seneliai, bet ir senelių tėvai, nors pokariu tai buvo retenybė. Bijau kurti rimtus santykius, nors labai norėčiau turėti gražią šeimą – vieną ir visam gyvenimui.

Su tokia problema į DELFI kreipėsi dvidešimt aštuonerių metų vilnietė Greta. Pasak jos, knygose apie santykius patariama porą rinktis atsižvelgiant į tai, kokie tėvų santykiai, ar jie neišsiskyrę, kaip bendrauja.

„Tačiau ką daryti tokiems žmonėms, kaip aš. Ar iš tiesų mes, pažymėti skyrybų, kaip kokie raupsuotieji ir negalim tikėtis gražių santykių?“, – DELFI klausė mergina. Į Gretos klausimą paprašėme atsakyti ISC „Bendrakeleiviai“ vadovę Elvyrą Kučinskaitę, kuri 14 metų dirba su skyrybų krizę išgyvenančiais žmonėmis. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Milda Ališauskienė pasakojo, ką sociologai stebi tirdami „skyrybų vaikus“.

Iš baimės kelia neįgyvendinamus reikalavimus

„Kartais išsiskyrusiųjų vaikai taip bijo skyrybų savo šeimoje, kad sau ir sutuoktiniui iškelia reikalavimus, kurių neįvykdytų joks šventasis. Tačiau nebijoti klysti yra mokėti rasti išeitį iš klaidos, iš jos pasimokyti, – pastebi E. Kučinskaitė.

ISC „Bendrakeleiviai“ programų autorė žino žiauriausius faktus paneigiančių istorijų, kai buvo laimėta tik todėl, kad nesiliauta tikėti – savimi, kitais, Kitu.

„Jei nebepajėgiate tikėti patys, tikėkite, kad yra Kažkas, kas tiki už jus. Nepriklausomai nuo visko, kas su mumis atsitinka, kiekvienas mūsų galime būti vertingi ir orūs. O tokie žmonės laisvai ir drąsiai kurs savo gyvenimus ir niekada nesiliaus tikėję, jog nėra pavaldūs nei priklausomi nuo lemtingų kitų nesėkmių. Net jei tie kiti buvo mūsų tėvai“, – DELFI sakė E. Kučinskaitė.

Skyrybų rato fenomenas

Ar gali būti, kad neigiamas skyrybų pasekmes patyrę vaikai jau kitaip modeliuoja savo gyvenimą ir nebesiskiria, DELFI klausė Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėjos Aušros Maslauskaitės.

„Tarptautiniai tyrimai parodė, kad vadinamasis skyrybų rato fenomenas egzistuoja, išsiskyrusių šeimų vaikai patys dažniau skiriasi. Labai įdomu, kad tai reiškiasi visose šalyse ir nesikeičia, nepaisant to, kad visuomenėje kito požiūris į pačias skyrybas“, – komentavo sociologė.

Dr. A. Maslauskaitės žodžiais, mokslininkai kelia hipotezes, kodėl taip yra. Viena jų sako, jog tėvų skyrybos susijusios su labai dideliais socialiniais ekonominiais praradimais: „Jeigu mes pažiūrėsime, kokia visuomenės grupė patiria didžiausią skurdo riziką, pamatysime, kad tai – vienišos mamos su vaikais ir taip yra daugelyje šalių“.

Ką tai reiškia vaikams? Sociologė atkreipė dėmesį, jog su vienu iš tėvų gyvenančio vaiko šeimoje ne tik mažiau išteklių, „atitinkamai jie turi mažiau galimybių lavintis, anksčiau išstumiami į darbo rinką. Apibendrinant galima sakyti, kad jų vaikystės situacija juos skatina daryti tokius gyvenimo kelio pasirinkimus, kurie netiesiogiai prisideda prie to, kad jie patys paskui skiriasi. Tarkime, jie anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, anksčiau pradeda partnerystes, trumpiau mokosi ir visa tai veikia kaip rizikos veiksniai“.

Kita hipotezių grupė teigia, jog gyvendami nestabilių santykių terpėje vaikai išmoksta tam tikrų elgesio modelių, komunikacinių schemų, kurios nepalaiko ir neprisideda prie stabilumo palaikymo, kai jie patys sukuria šeimas.

„Savose šeimose susidūrę su socialiniais ekonominiais stresoriais, dėl žemesnio išsilavinimo, prastesnio užimtumo ir dėl to, kad neturėjo gerų pavyzdžių, socialinių įgūdžių, išsiskyrusiųjų vaikai patiria vadinamąją neprivilegijų akumuliaciją“, – sakė VDU dėstytoja.

Kaip nutraukti skyrybų grandinę

Paklausta, kaip nutraukti skyrybų grandinę, A. Maslauskaitė sakė nežinanti. „Akivaizdu, kad skyrybų ratas neužsidaro, nepaisant to, kokio lygio gerovės valstybė, ar kalbėtume apie JAV, kur gerovės valstybės pagalvė yra labai plona ir todėl vienišų motinų šeimos patiria daugiau sudėtingumų, ar apie Skandinavijos šalis – Norvegiją, Švediją – kur valstybės pagalvė gana stora, patogi. Nepaisant to, kad skyrybų vertinimas pasikeitė visuomenėje, išsiskyrusiųjų vaikai nėra taip stigmatizuojami, kaip 1970-aisiais, tai vis viena veikia. Todėl kaip nutraukti skyrybų ratą mokslas dar nežino“, – komentavo sociologė.

14 metų žmonėms skyrybų krizes padedanti įveikti ISC „Bendrakeleiviai“ vadovė pajuokavo, kad sociologijos mokslas kartais išrašo „blaivinamųjų“, o kartais kėsinasi „pribaigti“.

„Koks galimas anksčiau minėtų įžvalgų apie „skyrybų vaikus“ poveikio scenarijus? Spėju, irgi mažiausiai dvejopas. Visuomenei – duok Dieve blaivinantis, o tiems, kas yra užauginę ar augina savo „skyrybų vaikus“, gali pasitarnauti kaip smūgis į paslėpsnius, atimantis viltį“, – komentavo E. Kučinskaitė. – Ką jau kalbėti apie pačius „skyrybų vaikus“, kuriems dažniau, nei viešai atrodo, šis nelemtas ženklas stojasi ne tik skersai kasdienio gyvenimo kelių bet ir gyvenimo džiaugsmo, gebėjimo mylėti, gebėjimo ir troškimo tiesiog gyventi, būti ir skleistis vyru ar moterimi“.

Kitas – psichologijos – mokslas apie skyrybų įtaką vaikams sako ir kitką. Esą skyrybos tikrai ne visada sutrikdo raidą. Tikrai ne visi „skyrybų vaikai“ pažymėti nesėkmės ar sunkios lemties ženklu.

„Akivaizdu, kad „skyrybų“ vaikai neišvengiamai susiduria su nelengva ir komplikuota patirtimi, atimančia iš jų saugaus ir nuoseklaus augimo, brendimo ir ugdymosi laiką ir galimybę su kasdienės patirties oru įtraukti ir sveikų, patvarių gebėjimų spręsti konfliktus šeimoje“, – pripažino sielovadininkė. – Tačiau dar didesnė blogybė – atidėliojimas adekvačiai reaguoti į skyrybų problemą, efektyvių konkrečios pagalbos strategijų ir modelių kūrimą.

„Būtų labai įdomu sužinoti, kokiam procentui tyrime dalyvavusių šeimų skyrybų metu ir po jų buvo suteikta efektyvi, apgalvotai ir profesionaliai parengta psichologinė, dvasinė pagalba? Tiek Lietuvoje, tiek, deja, ir kitose šalyse daugeliui bėdos ištiktųjų nė į galvą neateitų tokios specifinės paramos ieškoti, nes jos daugelyje šalių tiesiog nėra, išskyrus Europoje retas, JAV dažnesnes sielovados išsiskyrusiems grupes Bažnyčiose“, – pastebėjo ISC „Bendrakeleiviai“ vadovė.

Keli žodžiai „nukentėjusiųjų suolui“

Keletą žodžių E. Kučinskaitė norėjo tarti „nukentėjusiųjų suolui“ – tiems, ką sociologės minėti ir būsimi tyrimai privers susigūžti.

Visų pirma – „dažnai“, kaip kad buvo pasakyta, tikrai nereiškia „visada“. Kas skiria tuos „skyrybų vaikus“, kurie papuola į skyrybų smagratį, nuo tų, kurie jo išvengia? Tema apmąstymams, ieškojimams ir klausimams, kurie visada būna ne tik naudingi, bet ir nepaprastai įdomūs.

Antra – ieškant atsakymų verta išdrįsti kreiptis konstruktyvios pagalbos į bendrakeleivius ir bendraminčius. Aplink pilna panašios patirties žmonių, kurie ieškodami eina pirma jūsų. Kas ryžtasi, tvirtina, kad sunkieji kelio etapai įveikiamos viltingiau, aiškiau, lengviau ir kryptingiau tiek kartų, kiek pavyksta eiti kažkam lydint ir su kažkuo drauge.

Ir trečia – einant būtina nepamiršti vilties. Nepasiduoti nerimams ir baimėms – būtent jos dažniausiai diktuoja klaidas, kurių taip bijome.

Paradoksalu, bet kartais išsiskyrusiųjų vaikai taip bijo skyrybų savo šeimoje, kad sau ir sutuoktiniui iškelia reikalavimus, kurių neįvykdytų joks šventasis. Nebijoti klysti – reiškia mokėti rasti išeitį iš klaidos, iš jos pasimokyti. Jei čia būtų vieta ir laikas, galėčiau papasakoti jums daugybę ir pačius žiauriausius faktus paneigiančių istorijų, kai buvo laimėta tik todėl, kad nesiliauta tikėti – savimi, kitais, Kitu. Jei nebepajėgiate tikėti patys, tikėkite, kad yra Kažkas, kas tiki už jus. Nepriklausomai nuo visko, kas su mumis atsitinka, kiekvienas mūsų galime būti vertingi ir orūs. O tokie žmonės laisvai ir drąsiai kurs savo gyvenimus ir niekada nesiliaus tikėję, jog nėra pavaldūs nei priklausomi nuo lemtingų kitų nesėkmių. Net jei tie kiti buvo mūsų tėvai.

Ėmėsi pakartotinų skyrybų problemos

Savipagalbos grupėse ne tik teikiama parama krizės metu, bet ir suaugusiems, vaikams bei paaugliams padedama įsisąmoninti sudėtingą patirtį, įvertinti pakitusią situaciją, suvokti esminius asmenybės poreikius, siekius,troškimus, kurie tiesia trajektorijas į ateitį.

„Žinome, jog suvoktą, įsisąmonintą patirtį daug lengviau įprasminti ir iš grėsmingos gyvenimo kliūties gal net paversti gyvenimo išmintimi ar netgi dovana“, – sakė E. Kučinskaitė. Centre „Bendrakeleiviai“ pagalba teigiama ir išsiskyrusių šeimų vaikams bei suaugusiems, kurie patyrė tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje.

Gana nauja problema – antrosios ar trečiosios skyrybos su dar komplikuotesnėmis pasekmėmis dideliems ir mažiems. Kaip prevencija pakartotinei santykių griūčiai šiemet renkama pirmoji savipagalbos grupė antrą kartą susituokusiems, kurią ves sutuoktinių pora Rasa ir Tomas.

„Kvietimas „reikia kalbėtis“ paprastai visiems būna aiškus ir suprantamas, tačiau kad galėtumėme susikalbėti reikia mokytis, nebijoti klysti, vėl bandyti sakyti taip, kad išgirstų, ir klausytis taip, kad galėtum girdėti savo partnerį“, – DELFI sakė Rasa Kardaitė-Vėlyvienė.