Lietuva 1991-ųjų sausį daugeliui siejasi su beginkliais žmonėmis, drąsiai stojusiais prieš okupacinės sovietų armijos tankus. Bet buvo ir kita drąsa. Tarp tokių žmonių buvo ir tuomet dar nepripažintos Lietuvos pareigūnai. Daugiausiai taip pat neginkluoti, tačiau, Maskvos akimis, ne mažiau akiplėšiški.
Iš tikrųjų jie – milicininkai, o vėliau policininkai, prokurorai, tyrėjai, žvalgybininkai dirbo savo darbą, nepaisydami sovietinės valdžios bauginimų. O kai Sovietų sąjunga po 1991-ųjų rugpjūčio pučo galiausiai subyrėjo, lietuvių pareigūnai išdrąsėjo dar labiau. Ir tada buvo metas veikti.
Praėjus vos trims metams po Sausio įvykių, 1994-ųjų sausį Lietuvos sieną į Baltarusiją kirto nedidukas „Peugeot“ automobilis su keturiais pareigūnais. Tomis dienomis tai nebuvo pirmasis Lietuvos pareigūnų reisas į kaimyninę šalį, kurią dar valdė ne Aliaksandras Lukašenka, o formaliai trapią valdžią savo rankose vos laikęs Stanislavas Šuškevičius. Tačiau šis kartas buvo ypatingas.
Tai buvo specialios misijos – unikalios operacijos pradžia, kuri galėjo baigtis mažų mažiausiai nesusipratimais, diplomatiniais skandalais, o gal net ir susišaudymais kelyje ar pasienyje. Ir vis dėlto dėl laimingų atsitiktinumų, nenumatytų tarptautinių aplinkybių, blefo bei žvalgybos pastangų operacija baigėsi sėkmingai.
Nors įgyvendinti ne visi tikslai, minimumas pasiektas – ne visai legaliais būdais iš Baltarusijos atsigabenti du iš kelių dešimčių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje: buvę Lietuvos komunistų partijos šulai bei nevykėliai perversmininkai Juozas Jermalavičius bei Mykolas Burokevičius.
Lietuvos teismuose jie buvo nuteisti, gavo realias laisvės atėmimo bausmes. Kaip iš viso buvo įmanoma surengti tokią operaciją tais laikais, kai Lietuva, regis, neturėjo nei tvirtos kariuomenės, nei sąjungininkų, nei NATO skėčio? Ir svarbiausia – ar ją galima tokią operaciją pakartoti dabar, regis, dar kartą vykstančių geopolitinių lūžių laikais, kai nuosprendis dešimtims nuteistųjų Sausio 13-osios byloje yra įsiteisėjęs, bet realiai nevykdomas, o jie slapstosi Rusijoje?
Planas strigo nuo pat pradžių
Vien pats sprendimas žūt-būt parsigabenti svarbiausius, o ne trečiaeilius kaltinamuosius Sausio 13-osios byloje gali pasirodyti drąsus, beprotiškas, įžūlus tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva, kuri vos pajėgė kovoti su galvą keliančiais nusikaltėliais, o nelengva ekonominė padėtis, nesutvarkyta teisinė bazė reiškė kuklius išteklius bei galimybes veikti. Bet kartais, kai turi mažiau, turi daugiau laisvės.
Žinoma, lengva žodžiais lygintis su Izraelio ir jo legendine žvalgybos agentūra „Mossad“, kuri 1960-siais sugebėjo Argentinoje aptikti, sekti ir pagrobti vieną Holokausto architektų – Adolfą Eichmaną. Paragabentas į Izraelį jis buvo nuteistas ir pakartas už nusikaltimus žmoniškumui.
Tokie pat sunkūs kaltinimai buvo pateikti ir 67-ies Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų: 2019-siais Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį: visi nuteistieji buvo nubausti nuo 4 iki 14 metų laisvės atėmimo bausme. Tiesa, dauguma kaltinamųjų iš Rusijos ir Baltarusijos buvo nuteisti už akių, mat valstybės atsisako juos išduoti.
Be to, 1999-siais teismas jau nuteisė minėtuosius J. Jermalavičių, M. Burokevičių ir kitus asmenis. Tačiau šių veikėjų nuteisimas buvo įmanomas tik todėl, kad Lietuvos teisėsaugininkai sugebėjo juos aptikti, sumedžioti ir pristatyti teismui. O tai buvo ypač retas, išskirtinis atvejis.
Ne tik todėl, kad pirmojo nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio Lietuva – ne Izraelis su savo galimybėmis, bet ir dėl tos priežasties: Lietuva stojo prieš sovietinės imperijos paveldėtojas.
Žinoma, Rusija, SSRS teisių perėmėja, pirmaisiais metais po sovietų imperijos subyrėjimo buvo silpna, nuskurdusi, kamuojama ekonominių suiručių – vien ko verta 1993-ųjų konstitucinė krizė, kai Borisas Jelcinas prieš Valstybės Dūmoje užsibarikadavusius komunistus pasiuntė tankus.
Ne ypač stipri buvo ir Baltarusija, kuri iš SSRS paveldėjo milžinišką kariuomenę, skolas, varganą, neefektyvią ekonomiką, o labiausiai – chaosą politikoje, kur dėl valdžios riejosi įvairios frakcijos. Lietuviai tuo pasinaudojo. Tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas laidoje „Delfi tema“ pasakojo, kad iš pradžių viskas buvo daroma pagal įprastas žaidimo taisykles.
„Pasitaikė gera proga, kai sužinojome, kad Minske 1994 metais vyks komunistų partijos suvažiavimas, kur susirinks ir Lietuvoje veikę kolaborantai. Mes turėjome duomenis, kur jie apsistos, tad formaliai buvo pakartotas prašymas Baltarusijos teisėsaugai išduoti asmenis. Mums atsakyta, kad tokių žmonių nėra, ieškome to, ko nepametę“, – pasakojo A. Paulauskas.
Kai jis ir dar du lietuvių prokurorai – Kęstutis Vagneris ir Kęstutis Betingis aplankė Baltarusijos generalinę prokuratūrą, turėjo aplanką su 12 asmenų pavardėmis. Tarp jų – įtariamieji Sausio 13-osios byloje, kurie manė, kad Rusijoje ir net Baltarusijoje gali jaustis nepasiekiami.
„Pasitaikė gera proga, kai sužinojome, kad Minske 1994 metais vyks komunistų partijos suvažiavimas, kur susirinks ir Lietuvoje veikę kolaborantai. Mes turėjome duomenis, kur jie apsistos, tad formaliai buvo pakartotas prašymas Baltarusijos teisėsaugai išduoti asmenis. Mums atsakyta, kad tokių žmonių nėra, ieškome to, ko nepametę.
„Susitikome su generalinio prokuroro pavaduotoju ir ilgo pokalbio metu paklausiau: o jei mes žinome, kur yra tie žmonės, jei jus kažkas klaidina, ar jūs mums juos atiduosite?“, – lietuvių įžūlumas bei leidimas suprasti, kad įtariamuosius, ko gero, seka lietuvių žvalgyba, padarė įspūdį baltarusiui ir šis bravūriškai patvirtino: jei lietuviai tikrai žino, mes tuos asmenis jums atiduosime.
Viskas vyko pagal planą: ant stalo gulė pluoštas dokumentų su duomenimis apie asmenis, bet tyčia nurodant tik kai kurių adresus, ne visų, nenorint, kad jie dingtų ar pasislėptų, jei vis dėlto baltarusiai bandys pergudrauti lietuvius ir įspės Sausio 13-osios byloje ieškomus asmenis.
„Mums davė garantijas, paprašiau, kad leistų mūsų pareigūnui stebėti, jei reikėtų – dalyvauti sulaikymo operacijoje“, – pasakojo A. Paulauskas, tiesa, pripažino, kad net ir šie aplaistyti susitarimai greitai buvo sulaužyti – vos tik jis, generalinis prokuroras išvyko, prasidėjo problemos, nebesimatė to didelio noro padėti. Bet Lietuvos pareigūnai jau buvo pasiryžę viskam – automobilis pajudėjo, operacija prasidėjo. Atvesdinti į milicijos nuovadą apklausą J. Jermalavičius ir M. Burokevičius atrodė sutrikę ir tik išgirdę lietuvių pareigūnus suvokė, kas vyksta.
Žinoma, Baltarusijos pareigūnai galėjo neatiduoti net ir buvusių Lietuvos komunistų partijos vadeivų-perversmininkų, o tada, anot A. Paulausko būtų likusios vos kelios galimybės: formaliai toliau derėtis. O ar galėjo būti planas B? Viskas priklausė nuo pasiruošimo operacijai.
„Svarbiausias dalykas – žvalgybos tinklas ir jo duomenys: reikia tiksliai žinoti, kur yra objektas, kur yra asmenys. Žvalgyba turi būti savalaikė, greita, tikra ir tiksli.
Nuo to atsispiria visas operacijos planavimas. Žinoma, reikia išmanyti teritoriją, valstybę, kur planuoji, įvertinti faktorius, ar tai neutrali, priešiška, ar draugiška teritorija“, – mįslingai, tarsi teoriškai ir nedetalizuodamas kalbėjo Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius. Kad operacija galiausiai baigėsi ne visai teisėtomis priemonėmis, o galėjo baigtis ir dar dramatiškiau, pripažino ir A. Paulauskas.
„Toks žingsnis visada rizikingas, kraštutinis. Geriausia, jei tai vyktų teisiniu keliu“, – šyptelėjo jis.
Turint omeny, kad operacijoje neformaliai veikė ir Lietuvos žvalgyba, suteikusi informacijos apie įtariamųjų buvimo vietas, baltarusių KGB buvo ne vienintelės akys, kurios sekė tokias stambias žuvis, kaip Vilniaus garnizono vadą Viktorą Uschopčiką bei kitus buvusius sovietų kariškius, 1991-ųjų rugpjūtį bailiai sprukusius iš Vilniaus, bet kiek vėliau nusiraminusius ir vėl pakėlusius galvas.
Apsieita be šūvių, bet Minske krito galvos
Ir nepaisant visų iššūkių, lietuviams pasisekė, o padėjo du veiksniai: minėtas įžūlumas ir netikėta tarptautinė aplinkybė. Tuo metu kai lietuviai leidosi į kelionę nediduku „Peugeot“, sausio 15-ąją Baltarusijoje buvo kilęs dar nematytas saugumo pajėgų ir spec. tarnybų sujudimas. Žinoma, visai ne dėl lietuvių, į kuriuos vargiai kas kreipė dėmesį – jis visas buvo sutelktas į JAV prezidento Billo Clintono vizitą Minske.
JAV prezidentas čia užtruko vos keturias valandas – tai tebuvo mandagumo vizitas, siekiant paremti tuometinės Baltarusijos valdžios pastangas ne tik demokratizuoti šalį, bet ir nusiginkluoti: Baltarusija tuomet dar buvo faktiškai branduolinė valstybė su šimtais branduolinių galvučių, raketų ir lėktuvų, kurie bent teoriškai galėjo suduoti branduolinį smūgį.
Iki vėliau liūdnai pagarsėjusio Budapešto memorandumo buvo likę beveik metai. Po nesėkmingų derybų su ukrainiečiais B. Clintonas nusprendė diplomatiškai parodyti, kad vertina Baltarusijos, o ne Ukrainos pastangas – tais laikais labiau nei tiesioginio branduolinių ginklų panaudojimo amerikiečiai bijojo prekybos jais, t.y. atvejų, kad posovietinės šalys į kairę ir į dešinę juodojoje rinkoje išparduos savo branduolinius ginklus, o jie atiteks teroristams ar kitiems JAV priešams.
Tad kai B. Clintono lėktuvas „Air Force One“ nusileido Minske, viso šio vizito apsaugai buvo mestos milžiniškos baltarusių saugumo pajėgos ir beveik visas dėmesys – nebuvo kada kelti ragelių ir atsakinėti į klausimus, ką gi daryti su vis kažko įkyriai prašančiais, netgi kažkokių „draugų burokevčių“ adresus jau žinančiais lietuviais. Atsainumas baltarusiams kainavo brangiai.
Lietuvos pareigūnų paskutinis išbandymas laukė pasienyje: čia vėl kilo problemų „dėl netvarkingų dokumentų“. Žinoma, baltarusių pasieniečiams galėjo kilti klausimų, kaip į nedidelį „Peugeot“ telpa šeši žmonės, du iš kurių – sutrikę seniai lapinėmis kepurėmis, ir ką jie čia veikia. Ir nesvarbu, kad Lietuvos pareigūnai mojavo Baltarusijos prokuratūros išrašytais dokumentais, teisinės pagalbos sutartimi – netinka ir viskas.
„Mes matėme, kad byla be svarbiausių veikėjų nebus pilnavertė ir visuomenė gali nesurasti, kodėl teisiami trečiaeiliai veikėjai, o pagrindiniai, kurie suko smagratį, pasislėpę stebi viską iš šono. Ir buvo nuspręsta bet kokiu atveju susigrąžinti į Lietuvą“, – tuometinę motyvaciją prisiminė A. Paulauskas. Ir nors operacija Minske buvo įvertinta kaip bendro policijos, prokurorų, žvalgybos institucijų darbo improvizacija, būtent ir improvizavimas lėmė operacijos sėkmę.
„Kai pasienyje pradėjo tikrinti dokumentus, aš tiesiog pakėliau šlagbaumą ir mašina įvažiavo“, – operacijos pabaigą prisiminė A. Paulauskas. Viskas vyko tame pačiame Medininkų pasienio punkte, kur 1991-ųjų rugpjūtį buvo užpulti ir nužudyti lietuvių pareigūnai. Bet šį kartą smurto nebuvo.
„Sieną pavyko kirsti taikiai be šūvių“, – prisiminė A. Paulauskas. Tik vėliau jis sužinojo, kokį skandalą ši operacija sukėlė Baltarusijoje – ten turėjo atsistatydinti Vidaus reikalų ministras, KGB vadas, kitų tarnybų vadai, o pats S. Šuškevičius parlamente galiausiai sulaukė nepasitikėjimo – viena yra būti kaltinamam korupcija, kita – tampomam amerikiečių, bet būti šokdinamam „kažkokių lietuvių“? To jau per daug. Paradoksalu, kad pasitraukus S. Šuškevičiui per ir vienintelius laisvus nuo to laiko prezidento rinkimus nugalėjo vienas aršiausių jo kritikų – A. Lukašenka.
Teisingumas dar neįvykdytas, o ar bus?
Lietuvai, žinoma, anuomet tai nerūpėjo, mat svarbiausia buvo įvykdyti teisingumą. O kas yra teisingumas? Anot A. Paulausko, šią sąvoką kiekvienas supranta skirtingai. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios byloje, regis, triumfavo teisingumas – kaltinamieji nuteisti, jų kaltė įrodyta, pripažinta. Bet ar tai yra teisingumas?
„Tai atsakomybė, kai žmogus už savo poelgius, nusikaltimus atsako prieš visuomenę, įstatymą. Jei atpildo valanda išmušė, vadinasi, teisingumas įvykdytas. O šiuo atveju turime pusiau teisingumą – kaltieji įvardyti, jų kaltė pripažinta, bet atsakomybė jų nepasiekė, jie pasislėpė kitose valstybėse ir gali šaipytis iš nuosprendžio“, – pripažino A. Paulauskas.
Plk. S. Guzevičius priminė, kad net Lietuvoje nėra iki galo aišku su atsakomybės klausimu, pavyzdžiui, kalbant apie 1991 m. sausio 8 įvykius, kai vyriausybei pakėlus kainas buvo surengtas Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) šturmas. Visa tai esą buvo koordinuota akcija.
„Buvo daug įdomių liudijimų, tarp jų ir tai, kad apie planuotą priešiškų sovietų tarnybų operaciją sužinota iš anksto, netgi tai, kad bus planuojama pakelti kainas. Bet visi klausimai neatsakyti, ypač dėl kainų pakėlimų“, – priminė S. Guzevičius.
Ir jei Lietuvoje to dar galima tikėtis, Sausio 13-osios byloje vargu ar galima tikėtis kokių nors formalių, teisinių poslinkių – visus Lietuvos prašymus išduoti įtariamuosius, vėliau kaltinamuosius, o dabar ir nuteistus asmenis juos priglaudusios Rusija ir Baltarusija atsisakė.
Netgi su sąjungininkais Lietuvai nesiseka: desantininkų vadas Vasilijus Kustriu, „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas ir tanką vairavęs Oleksandras Radkevičius buvo sulaikyti, bet paleisti ES valstybėse: Austrija 2011-siais paleido M. Golovatovą, Italija 2014 m. paleido V. Kustriu, Graikija šiemet O. Radkevičių. Tai net jei ES šalyse Lietuvos teisiniai argumentai neveikia, kyla du klausimai: kodėl ir ką tokiu atveju daryti?
„Tai reiškia, kad per mažai dirbama. Reikia ir su Interpolu, ir ES lygiu kalbėtis. Reikia kalbėtis su tų šalių vyriausybėmis, taip negali būti“, – pabrėžė A. Paulauskas. O jei kalbos nepadeda ir nepadės, ką daryti tokiu atveju? Ypač prisimenant M. Burokevičaus ir J. Jermalavičiaus parsigabenimo istoriją – ar tokia specialioji operacija būtų įmanoma šiais laikais, atsižvelgiant į visas aplinkybes?
„Tai būtų neįtikėtinai sudėtinga operacija, nes situacija kardinaliai pasikeitusi. Reikėtų didelių žvalgybos, transporto pajėgumų, tinkamai paruoštų žmonių. Bet kaip sako graikų filosofai, žodis neįmanoma yra iš kvailių žodyno“, – šyptelėjo SOP karininkas.
Išties, dabartinės aplinkybės tokios, kad Rusijoje dėl „neatsargaus rūkymo“ sproginėja įvairūs strateginiai objektai, o ir neatmestina, kad Rusija gali pralaimėti karą Ukrainoje, netgi subyrėti, gali bent jau keistis režimai. Tad ar Lietuva turėtų ruoštis tokiam scenarijui, galbūt netgi prašyti ukrainiečių atlikti tam tikrą darbą priešo užnugaryje?
„Lietuva ne tik turi tam ruoštis, bet ir turi būti tam pasiruošusi. Visos imperijos subyra, neaišku, tik ir su kokiomis pasekmėmis“, – teigė S. Guzevičius. Bent jau kol kas Rusijoje dalis Sausio 13-os byloje nuteistų asmenų, pavyzdžiui, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą šturmavusiems „Alfa“ vyrams vadovavęs Jevgenijus Čiudesnovas nė kiek nesislapsto ir gyvena Maskvoje.
Pernai jis su tuomet dar gyvu M. Golovatovu viešai aplankė vienintelio per Sausio 13-osios šturmą žuvusio grupės „A“ nario – Viktoro Šatskicho kapą. Kažkur Minske ramiai senatvę leidžia ir V. Uschopčikas, Rusijoje – V. Kustriu ir dar dešimtys nuteistųjų. Ir ką tu jiems?
„Kad jie turi neramiai gyventi tai faktas. Jie turi visada tikėtis, kad atsidurs Lietuvoje, kur yra nuteisti. Reikia tuos asmenis žinoti – jų judėjimą, gyvenimą, jie negyvena sėsliai, jie keliauja, važinėja po kurortus, yra pasiekiami. Gal karo metas apsunkina operacijos veiksmus, bet čia yra politinės valios klausimas“, – teigė A. Paulauskas.