Ypač dešiniųjų konservatorių politikai nesuprantamais ir „klaidingais“ sprendimais traktavo ir Prancūzijos lyderio samprotavimus, kad reikėtų pradėti galvoti apie taikos derybas su Maskva ir, kad tam tikrai nepagelbės Rusijos „žeminimas“.
Ir nors šią savaitę Seimas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kuria Rusija pripažinta teroristine valstybe, negalėtume sakyti, kad nebeliko Lietuvoje anksčiau diskusijas kėlusių skirtingų požiūrių dėl Lietuvos laikysenos Maskvos atžvilgiu.
Tai, kad Rusijos klausimu įvyko požiūrių sinchronizacija nepripažįsta ir Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas Gintautas Paluckas. Būtent jo atstovaujama partija pastaruosius tris dešimtmečius buvo garsiausiai girdima politinė jėga Lietuvoje, akcentavusi, kad formuojant užsienio politiką nereikėtų pamiršti ir ekonomine prasme pragmatiškų santykių su Rusija.
Šiandien buvęs LSDP pirmininkas G. Paluckas nekvestionuoja Kremliaus keliamos grėsmės ir ekonomiškai skausmingų priemonių, kurių imtasi atgrasyti Rusiją. Kita vertus, politikas neskuba žerti kritikos ir didžiųjų Europos valstybių lyderiams, kurių retorikoje vis dar nesunku išgirsti intencijų kalbėtis ir derėtis su Maskva. Socialdemokrato teigimu, šiuo požiūriu didžiųjų ES valstybių lyderiai nėra Rusijos atžvilgiu naivūs. Jie, pažymi G. Paluckas, tarptautinėje erdvėje tiesiog veikia logiškai, suprasdami, kad šalia griežto baudimo turi būti pasitelktas ir derybinis elementas.
„Rezoliucijos atspindi dienos nuotraukas – screenshotą. Tai, ką daro dabar Rusija – yra karas, atitinkamai yra ir epitetai, kurių Rusija nusipelno. Bet kalbant apie Lietuvos politikų, tokių kaip Kubilius, kritiką kitiems Europos lyderiams... Tai yra akivaizdus mūsų užsienio politikos provincialumas. Provincialumas paprastai pasireiškia akiračio siaurumu, kurį tu pats savo valia susiaurini iki tau patinkančio naratyvo. Yra toks posakis, kad nėra situacijos be išeities. Tik tos išeitys mums kartais nepatinka. Paprastai Europos lyderiai deda visas galimas santykių vystymo perspektyvas – visas. Ir visas jas dėlioja taip, kaip mano esant nacionaliniams interesams palankiausia ir stengiasi veikti tokį santykių vystymąsi, kuris yra naudingiausias“, – Eltai sakė socialdemokratas.
Tuo tarpu Lietuvos dešinieji, tęsė G. Paluckas, konstruodami veiksmų planą Rusijos atžvilgiu klaidingai atsispiria nuo pačių susikurto troškimo – kad Rusijos ateityje nebeliks.
„Mūsų dešiniųjų samprotavimai išeina iš jiems labai priimtinos prielaidos, kad Rusijos neliks. Tiesiog neliks, kad ji sugrius ir integruosis į skirtingus regionus. Tačiau jie neverčia puslapio – o jei ji liks. Ir jei ji liks ginkluota, pikta, ekonomiškai pusiau savistovi. Taigi tie, kurie kurių akiratis platesnis, sako, kad tai yra tik viena prielaida ir, kad kita prielaida diktuoja, jog Rusija lieka. Ir jei ji lieka, ką tada darome? Būtent tai ir yra susiję su diplomatiniais instrumentais, kuriuos stengiasi išlaikyti kai kurie Europos lyderiai, kad būtų galima jais naudotis po to, kai karas baigsis“, – svarstė G. Paluckas.
Pasak jo, Europos didžiųjų valstybių tradicijų užsienio politikoje nereikėtų nurašyti ir vien dėl to, kad jos pačios pripažino suklydusios 2014 m., kai nesiryžo griežtai nubausti Krymą okupavusios Rusijos.
„Vakarai pripažino padarytas klaidas. Pripažino Prancūzija, Vokietija dėl nepakankamai griežto atsako 2014 m. Tokio atsako, kad pati Rusija būtų supratusi, jog dar kartą kišti rankų prie Ukrainos nereikia. Taip, to atsako svoris buvo neadekvatus tam, ką Rusija darė 2014 m. Tačiau aš to nevadinčiau kažkokiu naivumu ar infantilumu. Net ir šiandien kai Macronas toliau skambinėja ir šneka su Putinu, taip erzinant mūsų konservatorius, bet juk šalia to Prancūzija palaiko visas kietas sankcijas – tiek dėl naftos, tiek dėl dujų embargo. Kokia čia gali būti kritika. Tai nepagrįsta kritika, kuri kyla iš provincialumo“, – teigė G. Paluckas.
„Valstietis“ turi kitą nuomonę – su Rusija nėra apie ką kalbėtis
Visgi tokia socialdemokrato nuomonė nėra vyraujanti opozicijos gretose. Pavyzdžiui, „valstiečiams“ priklausantis Giedrius Surplys yra linkęs palaikyti poziciją, kad deryboms su Kremliumi nėra nei vietos, nei perspektyvos. Bent jau aukščiausiu diplomatiniu lygiu, sako „valstietis“.
„Aš manyčiau, kad svarbiausias faktorius šioje situacijoje yra pats Putinas ir jo veiksmai. Nes jei jis turėtų bent minimalų norą kalbėtis, tai jis tą norą demonstruotų. Paskutiniai svarbūs momentai, kurie mano galva, atsako į klausimą visiems, kurie dar galvoja, kad su Putinu reikia apie kažką kalbėtis, tai buvo Austrijos kanclerio vizitas, po kurio jis pats pripažino, kad Putinas tiki savo karo teisumu ir šventumu. Ir antras – popiežiaus bandymas susitikti, kurį Putinas tiesiog atmetė“, – teigė „valstietis“.
„Mano galva, tai tiesiog uždaro bet kokias duris bet kokiems tolesniems pasiteisinimams, kad dar pabandysiu“, – Eltai sakė G. Surplys, visgi pažymėdamas, kad tam tikrus santykius su Kremliumi reikėtų palaikyti.
„Kita vertus, kad ir kaip karas vyktų, bet diplomatiniai kanalai žemesniu lygmeniu – ne tuo, kuris yra politizuotas ir išnaudojamas propagandos tikslams – gali būti atviri dėl humanitarinių priežasčių Ukrainoje ir dėl galimybių ieškoti sprendimų kažkokiai išeičiai. Tie diplomatiniai pokalbiai žemu lygiu gali vykti, kad karas kuo greičiau užsibaigtų. Tačiau su Kremliumi, su Putinu ir dabartiniu režimu jokia tarptautinė tvarka, mano galva, nebėra įsivaizduojama“, – sakė „valstietis“.