Tuo metu, kai buvęs Didžiosios Britanijos leiboristų lyderis Tony Blairas rado kelią į rinkėjų širdis pabrėždamas, kad turime puoselėti rinkos ekonomiką, bet ne rinkos visuomenę, Lietuvoje šis santykis vertėsi aukštyn kojomis. Socialinę politiką ir politinį mąstymą užvaldė rinkos ideologija, o rinkos ekonomiką kaip įmanydami kraipė monopolininkai ir nežabojamos interesų grupės.
A. Brazausko socialdemokratai: nei „demokratai“, nei „social-“
Buvusio socialdemokratų premjero Algirdo Brazausko vyriausybės veiksmus „iš kairės“ visada kritikavusi neparlamentinė Socialdemokratų sąjunga (LSDS) pažymėdavo, kad „vyriausybės socialinė politika pirmiausia tarnauja turtingųjų interesams“. LSDS aršiai puolė A. Brazausko partiją dėl turtingiesiems palankios mokesčių politikos ir nesugebėjimo spręsti viešojo sektoriaus problemų.
Praėjusį dešimtmetį, kai šalį valdė socialdemokratinės vyriausybės, į minėtas aplinkybes atkreipdavo dėmesį ir socialdemokratinės pakraipos politikos tyrėjai: Gintaras Mitrulevičius, Lidija Šabajevaitė.
„Tradiciniai socialdemokratai daug dėmesio ir lėšų skiria sveikatos apsaugai, ypač profilaktikai, visų pakopų švietimo ir auklėjimo sistemai, – teigė L. Šabajevaitė. – Lietuvos socialdemokratai, kaip ir valdžioje buvę konservatoriai, vis dar reformuoja minėtas sritis. Rezultatai kol kas nedžiugina...“
Per 2004 m. Seimo rinkimų kampaniją socialdemokratai aštriai kritikavo Darbo partiją, vadino ją dešiniąja milijonierių partija bei ragino rinkėjus „nesukti iš kelio dėl takelio“ – nepasiduoti „darbiečių“ kairumo iliuzijai. Kai po rinkimų jie vis dėlto sudarė koaliciją su „darbiečiais“, daug ką nemaloniai nustebino šis posūkis iš žadėtos kairės į tiek kritikuotą populistinę „dešinę“. Nuostabos ugnį pakurstė A. Brazausko viešas pasakymas, jog maža kas kalbama per rinkimų kampanijas – suprask, nebūtina visko imti į galvą.
Socialdemokratų žadėti progresiniai mokesčiai nei tą, nei kitą kadenciją taip ir nebuvo įvesti: 2001– 2004 m. tai padaryti, anot Česlovo Juršėno, sutrukdė tuometė koalicijos partnerė Naujoji sąjunga, o po 2004 m., anot Gedimino Kirkilo, kalta buvo Darbo partija.
Įmonių pelningumo augimas kaip ant mielių – socialdemokratų valdymo Lietuvoje po 2001 m. ypatybė. Tačiau akivaizdi disproporcija tarp sparčiai augančio įmonių pelno ir lėtai kylančių darbuotojų atlyginimų vargu ar laikytina principingos socialdemokratinės politikos išdava.
Jo žodžiais, Lietuvos mokesčių sistema buvusi labai liberali – gera verslui ir griežta darbo jėgai. „Proporcinę mokesčių sistemą pakeisti progresine Lietuvos socialdemokratai nesiryžta, jie tiesiog laikosi liberalų bei konservatorių nuostatų“, – savo ruožtu sakė L. Šabajevaitė apie A. Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybių politiką.
Socialinė gerovė – ne tikslas, o iššūkis
Socialdemokratinių vyriausybių laikais LSDP programoje buvo stebėtinai aptakiai formuluojamos nuostatos dėl tradiciškai prioritetinio socialdemokratų tikslo – socialinės gerovės valstybės. Joje skelbta: „Šiandieniame pasaulyje nemaža dalis šalių pasirinko gerovės valstybės kūrimo kelią. ES valstybėse narėse vyrauja gerovės visiems valstybės modelis.“ Toliau buvo kalbama apie tai, kad gerovės valstybės modelių esama įvairių, kad „minimalistinis“ variantas palankesnis turtingiesiems, o ES socialdemokratai kuria socialinį gerovės valstybės modelį.
„Mums, Lietuvos socialdemokratams, šiandienės mūsų tikrovės akivaizdoje didžiausiu iššūkiu tampa būtent socialinio gerovės valstybės Lietuvoje modelio įgyvendinimas“, – gražiai skelbė LSDP programa. Tačiau iššūkis – ne tas pat, kas tikslas. Žodis „iššūkis“ veikiau liudija būseną, kai žinai, jog tikslas yra ambicingas ir sunkiai pasiekiamas, versiantis susidurti su kliūtimis, o ne patį tikslą. Be to, tikslą nusistatai pats, o iššūkis gali užgriūti savaime, „objektyviai“ – kaip globalizacija, žemės drebėjimas ar klimato atšilimas.
Tai, kaip LSDP savo programoje kalbėjo apie gerovės valstybės kūrimą, leidžia tvirtinti, kad socialinės gerovės modelį Lietuvos socialdemokratus vertė priimti ES socialdemokratijos pavyzdys, laimėjimai ir orientyrai. Pačios LSDP apsisprendimo ir entuziazmo šiuo klausimu partijos programoje nebuvo matyti.
Šis vangumas dar labiau ryškėjo skaitant programos nuostatą, kad „visuomenėje turi būti jėgos, užsibrėžusios siekti gerovės valstybės ir neiškrypstančios iš šio kelio“. Neaišku, ar socialdemokratai kalbėjo apie save, ar apie kažin kokias kitas jėgas. Be to, nelengva suvokti, ką reiškia imperatyvas visuomenei, skelbiantis, kad joje „turi būti jėgos“. Kas slypi už šio reikalavimo? Kas turėjo nustatyti, ar žmonės, pritariantys gerovės valstybės modeliui, yra „jėgos“, ar dar „ne jėgos“?
LSDP dar labiau atsiribojo nuo politinės atsakomybės, pabrėždama savo tuometėje programoje, kad gerovės valstybės „negalima pasiekti be visuomeninės sutarties“. Atsirado dar viena miglota kliūtis ir taip ne visai aiškiems LSDP socialiniams įsipareigojimams. Užuot įvardiję, kas yra socialinės gerovės valstybė ir kaip jos siekti, socialdemokratai iškėlė papildomą sąlygą – „visuomeninę sutartį“, nė nepaaiškinę, kas tai per daiktas, bet leidę suprasti, kad be to daikto socialdemokratija... neįmanoma.
A. Butkevičius žada socialdemokratinius mokesčius
LSDP pirmininkas A. Butkevičius pripažįsta, kad šiandien žmonės dažnai klausia – kodėl socialdemokratai, būdami valdžioje ilgiau kaip septynerius metus, neįgyvendino socialiai orientuotos mokesčių politikos?
Anot jo, socialdemokratinei mokesčių reformai prieštaravo valdančiosios koalicijos partneriai – ir Darbo partija, ir socialliberalai. Siūlomos naujos mokesčių sistemos, A. Butkevičiaus teigimu, nepalaikė ir dalis Socialdemokratų partijos atstovų Seime ir tuometėje vyriausybėje. Turint omenyje, kad 2001–2006 m. lemiamą įtaką LSDP politikai turėjo A. Brazauskas ir jo aplinka, nesunku spėti, kieno dėka LSDP nesilaikė socialdemokratinių principų.
Dabar socialdemokratai griežtai reikalauja progresinių mokesčių, tačiau pripažįsta, kad šiuo metu pateiktas progresinių mokesčių įstatymo projektas turi būti tobulinamas. Seime jų iniciatyva diskutuojama ir dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo. Socialdemokratai siūlo, kad apmokestintas būtų tik didelės vertės turtas, neapmokestinant gyvenamojo namo ar buto su tam tikromis kvadratūros „lubomis“.
A. Butkevičiaus teigimu, būtina atsižvelgti į esamą padėtį nekilnojamojo turto rinkoje, ypač kai daugybė žmonių paėmė nemenkas paskolas (paskolų gyvenamajam būstui yra paimta apie 30 mlrd. litų). „Jei šitiems žmonėms dar bus įvesti papildomi mokesčiai, tai tik dar labiau apsunkintume ir taip dar neatsigaunančios nekilnojamojo turto rinkos būklę.“
Anot LSDP vadovo, progresinį mokestį, kaip ir nekilnojamojo turto mokestį, reikia sieti su gyventojų pajamų bei „Sodros“ mokesčiais. Jei turtingiesiems taikomas didesnis naujų mokesčių tarifas, tai turi būti numatytos ir „Sodros“ lubos.
LSDP siūloma progresinių mokesčių žemutinė pajamų riba – 4 tūkst. litų. „Bet žemutinė riba – diskutuotinas klausimas. Nesame labai kategoriški“, – pabrėžė A. Butkevičius. Svarbiausias tikslas, jo žodžiais, yra apmokestinti ne darbo pajamas, bet visas asmens gaunamas pajamas. „Nes dabartinė mokesčių sistema leidžia didelius pinigus ne darbo pajamų pavidalu gaunantiems asmenims išvengti mokesčių“, – teigė politikas.
LSDP pirmininkas pažymėjo, kad įvedus progresinius mokesčius vidurinioji klasė, kitaip nei turtingieji, neturėtų jausti padidėjusios mokesčių naštos. Kartu jis pripažino, kad ES mastu 4 tūkst. litų uždirbantis žmogus vargu ar gali būti priskirtas viduriniajai klasei.
Atsakydamas nekilnojamojo turto mokesčio kritikams A. Butkevičius patikslino, kad minėto mokesčio įvedimas turėtų minusų tik tuo atveju, jei jis būtų taikomas visiems gyvenamiesiems būstams. „Jei šis įstatymas palies tik nedidelį žmonių sluoksnį, turtingesniuosius, turinčius ne vieną būstą, tai nekilnojamojo turto rinkai toks mokestis tikrai neturėtų suduoti smūgio.“
Kai kurių bankų analitikų kaip alternatyvą nekilnojamojo turto mokesčiui siūlomą žemės mokestį, kuris ir dabar egzistuoja, bet yra simbolinis, A. Butkevičius siūlo apčiuopiamai didinti tik nedirbamai žemei. Žemės mokestis butams daugiabučiuose namuose, jo nuomone, duotų mažai naudos, o tokio mokesčio administravimas būtų sudėtingas.
Visuomenė – pirmiau už rinką
A. Butkevičius pabrėžia, jog vykdant mokesčių reformą negalima vadovautis kurios nors kitos šalies modeliu: pirmiausia reikia nustatyti savo valstybės ekonominę-socialinę diagnozę. Yra sričių, kuriose mokesčius reikėtų mažinti: tai PVM šilumos energijai, spaudos leidiniams. „Negali būti PVM tarifas vienodas ir plytoms, cementui, ir švietimo, informavimo dalykams“, – sako LSDP vadovas. Jo žodžiais, knygos, laikraščiai, „tai, kas naudojama kaip šviečiamoji priemonė“, turi būti mažiau apmokestinta – tai sudarytų žmonėms geresnes sąlygas šviestis, tobulėti. „Be žinių, gero mąstymo, išmanymo, vargu ar galima tikėtis pažangos.“
Pasak A. Butkevičiaus, dabar daug kas žavisi liberalia Miltono Friedmano ideologija. „Ji išties pateikia daug gerų minčių, susijusių su konkurencijos pranašumais. Bet manau, kad ir M. Friedmanas, ir Josephas Stiglitzas neįvertino vieno dalyko: žmogaus godumo. Pasaulyje stiprėja tendencijos, kai vis mažesnis žmonių nuošimtis valdo vis didesnę turto dalį. Tai kelia politinę-socialinę įtampą, kurios apraiškų matome ir Lietuvoje“, – svarstė politikas.
Jo teigimu, net ir dešiniųjų ekonominių pažiūrų besilaikęs J. Stiglitzas, kaip matyti iš pastarųjų jo straipsnių, ima galvoti ne tik apie didesnio socialinio teisingumo politiką, bet ir apie teisingumo trūkumą apskritai. „Reikia suvokti, kad didesnės pajamos ar didesnis turtas nėra vien jį valdančio žmogaus asmeninis nuopelnas. Sąlygas kuria visuomenė, todėl reikalingas didesnis solidarumas, kai didesnius mokesčius moka tie, kurių sąlygos yra geresnės“, – pažymėjo LSDP vadovas.
Visuomenės pirmumą ekonominės sistemos atžvilgiu Vakarų socialdemokratinės pakraipos teoretikai ir politikai nuosekliai pabrėžia jau nuo praėjusio amžiaus vidurio. Panašu, kad ši tiesa pamažu ima prigyti ir posovietinės Lietuvos partinėje-politinėje padangėje.
„Po 1945 m. žmonės pradėjo suvokti valstybę kaip visuomenės apsaugą, o ekonominiai reikalavimai neretai buvo verčiami užleisti vietą socialiniams“, – rašo savo prieš kelerius metus pasirodžiusioje knygoje, skirtoje Vakarų socialdemokratijos būklei aptarti, politologė Sheri Berman. Panašiai penktąjį dešimtmetį kalbėjo ekonomistas Karlas Polanyi: „Esame liudytojai, kad šalių viduje ekonominė sistema jau neprimeta visuomenei įstatymų, ir yra užtikrinamas visuomenės pirmumas tos sistemos atžvilgiu.“
Lietuvoje minėto reiškinio liudytojais, nepaisant socialdemokratų valdymo 2001–2008 m., vis dar netapome. Dangstydamiesi tariamais ar tikrais ekonominiais prioritetais ir vadinamieji kairieji, ir juolab dešinieji dažnai ignoruoja visuomenės veiksnio svarbą. Mokesčių politika vis dar ne tiek tarnauja visuomenės interesui, kiek yra veikiama stiprių interesų grupių ir priklauso nuo jas aptarnaujančios ir besiblaškančios be aiškių orientyrų valdžios.