Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus pavaduotoja studijoms doc. dr. Margarita Šešelgytė pabrėžia, kad, kintant visuomenei, keičiasi ir saugumo sąvoka bei jos aprėptis.
„Barry Buzanas knygoje „Žmonės, valstybės ir baimė“ sakė, kad į saugumą negalime žiūrėti tradiciškai, vertinti saugumą išimtinai kaip valstybių reikalą ir manyti, kad saugumą galima užtikrinti išimtinai karinėmis priemonėmis. Pabrėžta, kad saugumas susideda iš įvairių lygių ir sektorių. Jis išskyrė politinį, ekonominį, aplinkosauginį, visuomeninį ir karinį saugumo sektorius.
Visuomenė keičiasi, keičiasi ir saugumo grėsmės, atsiranda naujos erdvės – informacinė, kibernetinė erdvė. Tos erdvės tampa naujais sektoriais, kuriuose pasireiškia naujos grėsmės“, – teigia M. Šešelgytė.
Savo ruožtu E. Murauskaitė pažymi, kad pastaruoju metu labai didelė dalis žmonių jaučiasi nesaugūs ir neišgirsti. Daugelyje šalių stebimams susiskaldymas tarp sostinės, didesnių miestų ir regionų.
„Tai nėra tik Lietuvos problema, su ja susiduria Vakarų Europos valstybės, JAV. Socialinė atskirtis didėja ir valstybės institucijos, tie didžiuliai biurokratiniai milžinai dažniausiai nesugeba taip greitai prisitaikyti, kad pasiūlytų pagalbą. Šių reiškinių rezultatas – tiek radikalių pažiūrų atstovų atėjimas į valdžią JAV, tiek nerimas, kad to daugės Vakarų Europoje.
Visa tai turi įtakos saugumui bendrąja jo apibrėžimo prasme. Matome, kad temperatūra pakilusi tiek, kad tokie radikalūs žmonės susilaukia tokio populiarumo. Jei mes nieko nedarysime, neskirsime reikiamo dėmesio problemoms, kurios lemia tokias pasekmes, sulauksime daug rimtesnių saugumo pasekmių“, – kalba E. Murauskaitė.
Iššūkis gynybai – „pilkosios zonos“ krizės
Pasak M. Šešelgytės, naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo figūra yra labai svarbi, sprendžiant dėl penktojo NATO straipsnio aktyvavimo, jei būtų puolamos Rytų Europos valstybės, tačiau nėra vienintelė.
„JAV yra sena demokratija su stipria stabdžių ir atsvarų sistema – Kongresas, Senatas, patarėjų komanda. Sistemos nėra taip paprastai sužlugdomos: paprastai žlunga ne sistema, o tas, kuris mėgina ją sutraiškyti. NATO atsisakymas ginti, sakykime, Baltijos šalis, būtų paties Aljanso pabaiga. Nei JAV, nei kitos NATO šalys nėra tuo suinteresuotos.
Elito lygmenyje tas noras ir įsipareigojimas yra stiprus. Tačiau viena yra noras, kita – pajėgumų klausimas. Viskas priklausytų nuo konflikto pobūdžio ir turimų pajėgumų. Dar svarbus aspektas yra ir visuomenės palaikymas, nes politikai yra priklausomi nuo elektorato: priimdami sprendimus, jie galvoja, kas bus rinkimų metu, kai visuomenei teks balsuoti. Tai būtų radikalus, tačiau įmanomas scenarijus“, – sako politologė.
E. Murauskaitė pažymi, kad šiuo metu išreiškiamas labai didelis susirūpinimas dėl to, kokį atsaką duoti iškilus sunkiai apibrėžiamoms grėsmėms.
„Universitete kuriame krizių scenarijus įvairioms JAV institucijoms ir pastebime, kad šiuo metu yra didelis susirūpinimas, kaip veiksmingai atsilaikyti prieš vadinamąsias „pilkosios zonos“ krizes. Čia turima mintyje iki penktojo NATO straipsnio nepakylantys konfliktai – nuolatinis plataus spektro spaudimas, kaip, pavyzdžiui, įvairios provokacijos, informacinis, ekonominis karas.
Mūsų Vakarų sąjungininkams dažnai nėra aišku, kokio formato pagalbą mes iš jų norėtume gauti esant tokiai situacijai. Su tokiomis problemomis šalys bando dorotis savarankiškai ir nėra kolektyvinio NATO atsako į jas. Tačiau nerimaujama, kad tai pamažu dildo tokių organizacijų patikimumą, pasitikėjimą, kad iškilus didesnei krizei bus reaguojama kolektyviai“, – teigia E. Murauskaitė.