Sumušė savo vaiką
„Kauno dienos“ žurnalistai praleido vieną dieną kartu su Petrašiūnų seniūnijos, kurioje gyvena beveik 40 socialinės priežiūros reikalaujančių šeimų, socialine darbuotoja Ramute Andužiene. Kartu su socialine darbuotoja pabeldę į vieno mažo medinio namelio R.Kalantos gatvėje duris, ilgokai laukėme, kol jas atidarys.
Į vidų pagaliau įleidęs jaunas vyras pasakė, kad šeimininkės namuose nėra. Jis aiškino esąs moters draugas, prižiūrintis du mažamečius jos vaikus. Dar vienas mažylis šiuo metu gydomas ligoninėje.
Penkiametę Pauliną, dvejų metukų Emilę ir keturmetį Luką R.Andužienė gerai pažįsta. Prieš vieną jų jauna mama neseniai pakėlė ranką. Dėl šio fakto policija atlieka tyrimą.
Namuose į akis krinta skurdas ir netvarka. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis jauna moteris gali auginti vaikus. Nedidelis apgriuvęs namelis – giminių palikimas. Daug metų jo niekas neremontavo. Socialinė darbuotoja prasitarė, kad žiemą čia šalta, todėl galima tik spėlioti, kaip tokioje aplinkoje iškenčia mažamečiai. Vaikų tėvas mažiesiems alimentų nemoka, tad nedirbanti mama verčiasi sunkiai.
„Daug kartų aiškinau, kad galima gauti socialines pašalpas, tereikia tuo pasirūpinti. Siūliau stoti į savivaldybės eilę būstui gauti, bet Jolita vis nesusitvarko dokumentų“, – apmaudo neslėpė socialinė darbuotoja.
Tramdo ir girtuoklius
Penkių vaikų motina Svetlana K. taip pat gyvena skurdžiame būste R.Kalantos gatvėje. Du nedideli kambarėliai skirti trims moksleiviams ir dviem neįgaliems vaikams. Praėjusią vasarą mirus vaikų tėvui, motina su vaikais nesusitvarko.
„Mokytojai skundžiasi, kad nelankai mokyklos. Kas atsitiko?“ – R.Andužienė apkabino dvylikametę Vilmą. Galvą nuleidusi paauglė pritarė, kad iš tikrųjų dažnai praleidžia pamokas. Mamai meluoja, kad buvo mokykloje, o pati susiranda kitų užsiėmimų.
„Nieko blogo nedarau. Tik tingiu mokytis“, – bandė aiškintis paauglė. Jai socialinė darbuotoja pasiūlė lankyti prie bažnyčios veikiantį Dienos centrą, o mamai priminė, kad ateitų pasiimti gautos labdaros – maisto produktų.
Brolių aštuntoko Vyto ir dešimtoko Arūno taip pat dažnai nebūna mokykloje. Užuot sėdėję klasėje, jie mieliau leidžia laiką su draugais. „Liepiu eiti į mokyklą, bet manęs neklauso“, – teisinosi Svetlana. Seniūnijos darbuotoja pyko, kad moteris neateina įforminti pašalpų, kurias gautų netekus maitintojo. Daugiavaikei mamai, sakė R.Andužienė, trūksta šeimyninių ir socialinių įgūdžių, gebėjimo tvarkytis namuose.
Kambaryje – aštuoniese
Netoli Kauno marių, T.Masiulio g. 20-ajame name, gyvena septynios šeimos. Savivaldybei priklausančiame pastate žmonės įsikūrė prieš kelis dešimtmečius. Prie miško esantis namas – lyg vaiduoklis. Kiemas prišnerkštas, užgriozdintas įvairiais rakandais ir atliekomis. Daugeliui gyventojų tenka naudotis lauko tualetais.
„Tai visų užmirštas kampelis“, – pastebėjo R.Andužienė. Ji pakvietė aplankyti daugiavaikę Grušauskų šeimą, kuri tvarkinga ir darni, tik gyvena vargingai.
Šešis vaikus auginančioje šeimoje vyriausia – dešimtokė Dovilė, o mažiausias – pirmokas Deimantas. Vaikai su tėvais glaudžiasi viename nedideliame kambarėlyje, miega virš jo įrengtoje palėpėje.
Likę be priežiūros
R.Andužienė norėtų padėti šiai daugiavaikei šeimai. Tėvo uždirbamų lėšų visiems šeimos nariams formaliai užtenka, tad mokykloje vaikai nemokamo maitinimo negauna. Argumentų, kad šešių vaikų šeimai nelengva ir nereikėtų laikytis formalumų, niekas neklauso.
Seniūnijos darbuotoja apsilanko ir namuose, kur du mokyklinio amžiaus vaikai seniai matė savo mamą. Ji su jaunesniais broliais ir sugyventiniu išvykusi į užsienį, o paaugliai palikti močiutės globai. Senoji su jais nesusitvarko. Judrūs nepilnamečiai kelia rūpesčių ir mokytojams.
„Dabar daug tokių šeimų. Tėvams išvykus į užsienį, vaikai jų ilgisi, jaudinasi. Bėga iš mokyklos, neretai nusikalsta. Padėti jiems ne visada galime“, – guodėsi R.Andužienė.
Šiek tiek daugiau nei tūkstantį litų per mėnesį uždirbanti socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad daug jėgų ir kantrybės reikalaujantis triūsas turėtų būti labiau vertinamas.