Vienas iš demokratinės santvarkos bruožų – pliuralistinė visuomenė. Kada ir kaip nuomonių, interesų ir įsitikinimų įvairovė virsta susiskaidymu ir priešiškumu? Kas tai lemia?
Mes gyvename visuomenėje ir ne vien tik nuo mūsų priklauso, kas mes esame toje visuomenėje. Net būdami pačiose mažiausiose grupėse mokomės save suprasti ir mums visada yra pasiūlomas kitų požiūris į tai, kas mes tokie esame ir kaip vertinimas vienas ar kitas mūsų poelgis ar pasirinkimas. Kai žmonės atranda savo bendraminčius, jie gali pajusti, kad tai labai smarkiai paveikia jų gyvenimą. Priklausymas bendraminčių bendruomenei jiems, be kita ko, suteikia lengvesnes galimybes per sukurtą ryšių tinklą susitelkti, kai valstybės politiniame, socialiniame ar ekonominiame gyvenime vyksta kažkas, kas paliečia jų vertybinius įsitikinimus ar gyvenimo būdą.
Visuomenėje nuolatos vyksta kokios nors diskusijos dėl bendrų klausimų, yra skirtingų požiūrių dėl to, kaip mes turėtume kartu būti kaip visuomenė, kaip valstybė, kaip piliečiai, kaip tos šalies gyventojai.
Žmonės gali turėti skirtingus požiūrius, lūkesčius, kaip turi veikti valstybė, jie gali skirtingai įsivaizduoti, kas mus skiria, o kas jungia. Tai ir yra nuomonių pliuralumas, kurio atspirtis – Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Žmogaus teisių konvencija. Šie, o ir kiti teisės aktai, apibrėžia dalykus, į kuriuos mes turime teisę nepaisant savo skirtingumo.
Pavyzdžiui, mes visi turime teisę į tikėjimo laisvę ir nei viena religinė bendruomenė negali pasiremti valstybės institucijomis ir primesti žmogui savo pažiūrų. Taip pat ir nei viena ideologinė grupė negali pasinaudoti valstybės instrumentu ir primesti kažkieno pažiūrų kitiems.
Kaip mes priimame skirtingą žmonių gyvenimo būdą ir labai skirtingą nuo mūsų vertybinį požiūrį, yra labai svarbus klausimas. Nes jautriausia vertybiniuose konfliktuose ir yra, kaip žmones mato ir kaip juos bando apibrėžti „kiti“.
Demokratinėje valstybėje labai svarbi įstatymų viršenybė. Bet taip pat labai svarbi yra visuomenės politinė kultūra.
Tačiau dar prieš gerą dešimtmetį tokių ryškių vertybinių skirčių, priešiškumo visuomenėje nebuvo. Su migracijos banga, su partnerystės įstatymo idėja, su Covid-19 pandemija ir jos valdymu kilo fundamentalūs nesutarimai ir susiskaidžiusios žmonių grupės jau tarsi nemato jokių sąlyčio taškų. Ir Jūsų paminėta Konstitucija į juos ne visada atsako. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas taip ir neatsakė ir daugeliui svarbų, visuomenę poliarizavusį klausimą, ar galimybių paso įvedimas ir taikymas neprieštarauja LR Konstitucijai. Turime situaciją, kai institucija, turinti būti arbitru, kai kyla tokie fundamentalūs nesutarimai, „nusiplovė rankas“ ir paliko žmones tokius pat suskaidytus, kiekvieną tikintį savo tiesa?
Nebūtinai tokiu būdu turime žvelgti. Valstybė nėra tik sienos, bet ir jos gyventojai. Valstybė – tai politinė bendrija, kurioje mes visi gyvename ir veikiame. Šiuo atveju tai nėra tik nusišalinimo klausimas, nes kai situacija keičiasi, kai visuomenėje kyla naujos įtampos, tai keičia visuomenę.
Kiekvienais metais Lietuvos Vyriausybės, ES, Tarptautinių organizacijų, kurių nare yra Lietuva, yra pristatomi Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos rodikliai. Išvadose atkreipiamas dėmesys, kokios raidos tendencijos gali kurti ir kuria prielaidas įtampoms, susipriešinimui visuomenėje – skurdas, socialinė atskirtis, didelė pajamų nelygybė, švietimo nelygybė, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo nelygybė, ir t.t. ir pan. Taip pat esame sparčiai senstanti visuomenė, kurios problema ne tik vien senėjimo tendencija, bet ir tai, kokiais tempais tai vyksta. Gana ilgą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, visuomenės senėjimo tempams didelę įtaką turėjo emigracija, kuri labai reikšmingai sumažino darbingo amžiaus gyventojų dalį. Lietuvai taip pat yra būdinga nemaža regioninė atskirtis, todėl atsižvelgiant į netolygų gyvenimo kokybės raidos indeksą reikia ieškoti būdų, kaip gerinti žmonių gyvenimo kokybę regionuose.
Mūsų visuomenės tendencijos yra panašios į kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, kur daug kas pastatyta vien tik ant konkurencijos, bet ne solidarumo pamato, skirtingai nei ilgametes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse, kur balansas tarp konkurencijos ir solidarumo susiformavo kitaip. Žinoma, konkurencija yra natūralus žmonių veikimo, santykių bruožas, bet kai mes turime tik konkurenciją, bet mažai bendrystės, noro padėti vieni kitiems ir susitelkti sprendžiant bendras problemas, tai irgi skatina visuomenės susipriešinimo ir poliarizacijos tendenciją.
Atskirtis, įtampos, susipriešinimai yra, viena vertus, kaip labai dažnai pabrėžiama viešame diskurse, susiję su sovietmečio paveldu – mąstymo būdu, kuris nepadeda žmonės prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo aplinkybių, prie dabarties poreikių, bet, kita vertus, jas lėmė ir Lietuvos valstybės socialinės, ekonominės ir politinės raidos procesai per trisdešimt nepriklausomybės metų. Pastarieji pora metų, susiję dar ir su aibe kitų krizių – Covid-19 pandemija ir jos valdymo priemonėmis, pabėgėlių krize, energetine krize, didele infliacija ir t.t. – sudarė palankias sąlygas nepasitenkinimui dėl Vyriausybės priimamų sprendimų prasiveržti. O šiuolaikinės technologijos įgalina daug efektyvesnę bendraminčių tam tikru klausimu mobilizaciją protestams.
Kalbant apie žmonių teisę į pasirinkimus, ateina mintis apie Šeimų maršą. Sostinės savivaldybė neišdavė renginiui leidimo, nors, pavyzdžiui, jų ideologiniai priešininkai gauna visokeriopą savivaldybės palaikymą. Kaip veikia tokia situacija nuotaikas visuomenėje ir ar tokie sprendimai nėra dar labiau skaidantys, neleidžiantys net ir prasidėti dialogui tarp skirtingų visuomenės grupių, nes šiuo atveju sostinės valdžia akivaizdžiai vieną ideologiją palaiko, o kitos – ne?
Tas susiskaidymas jau įvyko. Pats faktas, kad tiek žmonių susibūrė ir išėjo į protestą, yra svarbus: pagal masiškumą, pagal žmonių pritraukimą ir įsitraukimą, tai buvo vieni didžiausių protestų per pastarąjį dešimtmetį. Taip teigiu, nes 2005 metų nuosekliai stebiu, kartu su kitais mokslininkais atlikdama tyrimus, kokia yra Lietuvos pilietinės visuomenės būklė. Lietuvos šeimų sąjūdžio 2021 m. rengtuose protestuose susitelkė labai daug ir labai įvairių žmonių. Šis konkretus Vilniaus miesto valdžios sprendimas nesuskaidė Lietuvos žmonių – tai įvyko anksčiau. Kaip sociologė negaliu pakomentuoti tokio sprendimo teisėtumo - teismai gali pasakyti, ar buvo pagrindo tokiam sprendimui ar ne. Tačiau galime būti tikri, kad politikai dėl savo partinių interesų, vertybinių nuostatų priima arba vienokius, arba kitokius sprendimus. Taip pat galime būti tikri, kad žmonės, kurie ketino dalyvauti tame renginyje, patyrė didžiulį nusivylimą (nebe pirmą kartą) savo valstybe. Tokie sprendimai veikia žmonių nuostatas ir įtampas gali tik stiprinti.
Vertybinė skirtis ryškėjo jau gerokai anksčiau, pavyzdžiui, pagal tai, kiek žmogus gali prieiti prie viešosios erdvės. Mes negyvename mažoje kaimo bendruomenėje, kur galima įgyvendinti tiesioginę demokratiją, mes esame labai priklausomi nuo medijų, nuo to, kaip yra komunikuojama, kas pasakoma. Žmogus turi teisę į žodį, tačiau skirtingų žmonių žodžio svoris skirtingas.
Bet tada galima pamąstyti, kieno žodis bevertis, o kieno išgirstas. Turime racionalumu grįstą autoritetų hierarchiją – kalbančio išsimokslinimas, profesinis statusas yra svarbūs kriterijai vertinant, kas yra teisesnis. Tačiau visose vertinimo ir sprendimų situacijose žmonės yra ne tik specialistai, profesionalai, bet ir asmenybės su savo vertybiniais įsitikinimais. Dažnai viešose diskusijose ir priimant sprendimus atskirti savo profesines žinias ir savo vertybinius įsitikinimus yra sunku bet kuriam žmogui.
Idealioje atviros, demokratinės visuomenės viešoje erdvėje turime turėti galimybę pasakyti, kad su kažkuo nesutinkame ir pateikti savo argumentus. Deja, dažnai tai, kas vyksta viešoje erdvėje, nėra paremta tik argumentų kalba. Neretai viršų paima nuostata, kad nėra su kuo diskutuoti, todėl net neverta pradėti dialogo su kitaip manančiais. Skirtingose vertybinėse pusėse esančios visuomenės grupės apie oponentus mąsto labai panašiai: oponentai nėra savarankiškai mąstantys žmonės, jų smegenys „išplautos“, jie priklausomi nuo kažkokių pinigų ar įtakų.
Matant stiprią ir skaitlingą kitaminčių grupę, įvardijant ją kaip „kitus“, su kuriais negali būti kalbama, nematant jokių bendrumų su ta grupe, visuomenėje auga tarpusavio nepasitikėjimas. Tai kuria prielaidas visuomenės susipriešinimui.
Kokią matytumėte išeitį iš tokios situacijos? Nes kuo mažiau žmonės kalbasi, bendrauja, tuo daugiau mitų kuria vieni apie kitus?
Manau, kad susikaupė labai daug neatsakytų klausimų vieni kitiems. Tačiau visos grupės kalba apie mobingą ir patyčias. Mūsų visuomenės problema yra ne tik didžiulis politinis susvetimėjimas, kai daugumai visuomenės nerūpi politiniai reikalai, bet ir socialinis susvetimėjimas – tarpusavio nepasitikėjimas, žemas socialinio solidarumo lygis.
Pastaraisiais metais stebėjome daug didesnį visuomenės pilietinė aktyvumą nei anksčiau. Daugeliui žmonių, šitas pakilimas ne toks, kokio jie norėtų Lietuvos visuomenėje. Pilietinė visuomenė ėmė mobilizuotis, bet ne ta kryptimi, kaip norėtųsi, vertinant žmogaus teisių, demokratijos užtikrinimo ir stiprinimo valstybėje požiūriu. Vyraujančiame viešame diskurse dažnai pabrėžiama, kad piliečiai turėtų mobilizuotis talkoms, spręsti vietos bendruomenių problemas, padėti skurstantiems, globoti senelius ir pan. Tokios pilietinės iniciatyvos atrodo labai nekonfliktiškos, ir sulaukia palaikymo ir pripažinimo. Tačiau dalis protestų, kurie vyko, buvo kitokie – jie kėlė klausimus, kurie yra labai nepatogūs, kurie yra vertybiniai, dėl kurių rasti sutarimą ir suteikti pritarimą yra daug sudėtingiau.
Ką gi daryti tokioje situacijoje? Manau, pirmiausia reiktų mažinti neapykantą visuomenėje, siekti pokyčių politinėje kultūroje. Psichologai jau labai daug padarė, kalbėdami apie mūsų visuomenės psichinės sveikatos, bendravimo problemas ir jų galimus sprendimo būdus. Sunku vien psichologiniu smurtu, neapykanta ir panieka kitaip mąstančiam pasiekti kokių nors konstruktyvių pokyčių. Vien „kitaip mąstančio“ pasmerkimas ir etiketės priklijavimas problemos nesprendžia. Svarbu siekti daugiau tarpusavio pagarbos, tolerancijos.
Ar tai ir nėra didžioji visų Vakarų visuomenių problema, kad nuo kalbėjimo argumentų yra pereita prie emocijų kalbos? Jausmas, o ne faktas tampa svarbiausiu argumentus.
Vertybės visuomet yra susijusios su emocijomis. Jei žmogus sako, kad kažkas jam yra vertybė ir jaučia, kad kitas ar kiti kėsinasi į vertybes, kurios yra subjektyviai konstruojamos ir dėl to mums labai sunku suprasti kitą, paprasčiau yra jį pasmerkti kaip nupirktą, indoktrinuotą, kvailą ir t.t. Esame meistrai vieni kitus visaip išvadinti. Mūsų kultūroje labai daug paniekos kitam žmogui.
Daug metų dirbu su vertybių tyrimų duomenimis. Pagarba žmogui, deja, nėra ta vertybė, kurią Lietuvoje norėtume išugdyti savo vaikuose. Savarankiškumą, darbštumą taip. Pagarbos – ne.
Užsiminėte apie visuomenės psichinės sveikatos svarbą. Mes patyrėme pandemiją, dabar išgyvename dėl karo Ukrainoje. Abu šie reiškiniai nepriklauso nei nuo mūsų individualiai, nei nuo mūsų valdžios ar visuomenės. Bet abu keliantys baimę. Tačiau pandemija suskaidė visuomenę, o karas Ukrainoje tarsi ją vėl kiek sutelkė. Kodėl?
Neabejoju, kad Vyriausybė stengėsi suvaldyti pandemiją, situacija buvo labai neapibrėžta, daug kas neaišku. Psichologai irgi daug dirbo, tačiau labiausiai matomi buvo ne jie, o medikai ir kiti ekspertai.
Dėl psichologinės būsenos valdymo visuomenėje tikrai buvo išsakoma daug kritikos, bet galbūt ji ir psichologų siūlymai nepasiekdavo plačiosios auditorijos.
Taigi, kodėl vienas iššūkis suskaidė, o kitas sutelkė? Žmonės paprastai stengiasi elgtis racionaliai. Pandeminėje situacijoje visų žmonių kasdienis gyvenimas buvo labai paveiktas. Prisiminkime, kad ir ribojimą judėti tarp savivaldybių. Dar vertybiniai dalykai, kai žmonės tikėjo arba ne tam tikrais Vyriausybės pasirinkimais. Kai kurie žmonės nepripažino valdžios sprendimų kaip racionalių sprendimų spręsti tą situacijai.
Karas Ukrainoje yra agresija, kuri gali paliesti bet kurį iš mūsų, nepriklausomai nuo vertybinių pažiūrų. Bet pažvelkime, praėjo nuo karo pradžios pora mėnesių, ir jau vyksta mūsų visuomenėje varžytuvės, kas yra didesnis patriotas, kieno parama Ukrainai tikresnė, o kieno netikra. Vėl prasideda tas pats procesas – surūšiuoti žmones į tam grupes.
Stebėdama įvairias diskusijas matau, kad žmonės dažnai bijo išsakyti savo nuomonę. Jie taip ir sako: „bijau, mane pasmerks“. Tačiau pliuralistinėje visuomenėje taip neturėtų būti, kad žmogus būtų iškart nustumiamas į pakraščius, nes jis neva nebeturi teisės turėti kažkokią kitokią nuomonę nei visi kiti. Tai labai būdinga mūsų socialiniam gyvenimui: stigmatizuoti žmones ir klijuoti jiems etiketes, iš kurių jiems labai sunku išlipti.
Linkėčiau, kad taptume jautresni vienas kitam, įsiklausytume į kito nuomonę. Ir pasikartosiu: mūsų kultūroje pernelyg daug agresijos, paniekos, patyčių. Patyčių pilna visuose lygmenyse, tiek pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose, tiek žemiausiuose visuomenės sluoksniuose.