„Asmuo nelabai gali rinktis: jam priskiriamas statusas ir tenka žaisti pagal tas taisykles, nes galimybių atsisakyti dalyvauti toje subkultūroje nepaliekama“, – sako R. Petkevičiūtė.
Mokslininkų požiūriu, dažnai nusikalstamu elgesiu vyrai tarsi patvirtina savo vyriškumą. Neturėdami finansinės galios, statuso ar išsilavinimo, visa tai kompensuoja agresyviu elgesiu.
Apie kalėjimus, juose gyvenančius žmones ir jų elgesį su Vytauto Didžiojo universiteto sociologe R. Petkevičiūte kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Kas šiuolaikinėje visuomenėje yra kalėjimai, kaip institucija? Kokią reikšmę jie vaidina? Kokią vietą jie užima šių dienų laisvių, žmogaus teisių ir humanistinių idėjų kontekste?
Šiandien kalėjimas atrodo savaime suprantamas dalykas, bene pagrindinė baudimo priemonė. Mes įsivaizduojame, kad už tam tikras veikas turi būti atlyginta kalėjimu. Vis dėlto tai palyginti naujas dalykas, nes tik XVIII a. nuo kūno bausmių pereita prie sielos bausmių. Puikiai žinome, kokios bausmės buvo viduramžiais, pvz., už vagystę nukertama ranka. Taigi didysis perversmas įvyksta tuomet, kai pradedama galvoti, kad bausti reikia kitaip. Tuomet pradedama taikytis į žmogaus sielą ir atsiranda kalėjimai – sielos baudimo institucija: apribojama žmogaus laisvė veikti, laisvė į savo laiką ir jo panaudojimą, žmogus visuomet yra stebimas, disciplinuojamas ir t. t.
Šiuolaikiniam žmogui kalėjimas atrodo savaime suprantamas dalykas, pagrindinė bausmė. Tačiau dabar pradedama galvoti, ar kalėjimas tikrai tinkama bausmė, ar jis neskatina dar didesnio nusikalstamumo, ar galima tikėtis, kad ten žmonės pasitaisys. Imta svarstyti, ar mes nepalaikome masinio įkalinimo proceso, kai eliminuojami tie, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu atsidūrė už visuomenės ribų. Žinoma, mums paprasčiausia tuos žmones eliminuoti, nes tada jaučiamės saugiai, įsivaizduojame, kad egzistuoja darna, tvarka, o visuomenės struktūra yra sėkminga ir užtikrinta. Egzistuoja abolicionizmo srovė, kuri iš esmės kritikuoja kalėjimą, kaip instituciją, kuri kaip tik „gamina“ nusikaltėlius, o ne pataiso. Skaičiai tikrai kartais gąsdina: Amerika, Rusija pirmauja kalindamos savo piliečius, o Europos kontekste Lietuva taip pat daug metų turi daugiausia įkalintų asmenų.
Kaip galima tai paaiškinti? Kodėl išsiskiria tam tikros šalys? Ar taip yra dėl kultūrinių skirtumų, ar dėl tikrai didelio kriminogeninio lygio?
Dalis mokslininkų sako, kad įkalinimas nebūtinai susijęs su mūsų kriminogenine situacija. Tai gali būti susiję ir su įstatymais. Pvz., prisiminkime Olandiją, kuri įkalintų asmenų turi mažai, bet mes puikiai suprantame, kad ten kitokie įstatymai. Olandijoje legalizuoti tam tikri dalykai, už kuriuos žmonės nėra teisiami, juo labiau jiems neskiriama kalėjimo bausmė. Arba, tarkime, Norvegijoje nuteistieji laukia eilės į kalėjimą. Ir jau tai yra bausmė: tu lauki, negali planuoti savo laiko. Taip tose šalyse reguliuojama kalėjimų sistema: ne statomi papildomi kalėjimai, o bandoma problemas spręsti kitokiais būdais.
Kultūrinis kontekstas taip pat svarbus. Rusijos gulagų sistema irgi lėmė dabartinę Lietuvos situaciją – tai, kad mes priklausėme tai sistemai, taip pat mums turi įtakos. Taigi kodėl vienos šalys įkalina daug žmonių, o kitos – gerokai mažiau, nebūtinai susiję su kriminogenine situacija.
Galbūt galima kalbėti ir apie vadinamąją kriminalinę subkultūrą ir jos paplitimą, raišką, svarbą, vyriškumo idealus?
Mūsų kriminalinė subkultūra taip pat atkeliavo iš sovietinio laikotarpio, kai sistema maišė nuteistųjų kontingentą. Tai reiškia, kad buvo maišomi šalių, priklaususių Sovietų Sąjungai, nuteistieji. Todėl natūralu, kad prasidėjo kovos dėl vadžios, autoriteto, galios, imtos kurti taisyklės norint tą visą sistemą sureguliuoti. Galima sakyti, kad apskritai kalėjimų, nuteistųjų subkultūra yra hierarchinė sistema, viską reguliuojanti pagal tam tikras taisykles. Tačiau, pavyzdžiui, Lenkijoje, kitaip nei Lietuvoje, nuteistasis gali pasirinkti, ar priklausyti tai subkultūrai, ar ne: ar tu nori būti kažkokios gaujos narys, turėti autoritetą (tada jau mokaisi tam tikrų taisyklių, žargono ir t. t.), ar atsisakai. Lietuvoje vyrauja sistema, kuri pati traukia, todėl asmuo nelabai gali rinktis: jam priskiriamas statusas ir tenka žaisti pagal tas taisykles, nes galimybių atsisakyti dalyvauti toje subkultūroje nepaliekama.
Kaip jums atrodo, ką labiausiai reikėtų keisti?
Atlikdami tyrimą, ekspertų, pareigūnų, dirbančių pataisos namuose, klausėme, ką jie pasiūlytų, ką reikėtų daryti. Labiausiai šie žmonės skundžiasi labai didele biurokratine našta. Tai reiškia, kad jie neatlieka to darbo, kurį galėtų atlikti. Tarkime, auklėtojai, kurie dirba su nuteistaisiais, turi savo būrį, todėl būrio viršininkas yra arčiausiai tų žmonių. Vis dėlto pagrindinis jų darbas yra popierizmas. Tai trukdo užmegzti ryšį su nuteistaisiais ir t. t.
Dar vienas paminėtas dalykas – pataisos namuose yra ne kamerų tipo patalpos. Pvz., Lenkijoje patalpos yra kamerų tipo, todėl ir kontrolė didesnė. Šią problemą gerai iliustruoja vieno nuteistojo pasakojimas: „Aš gavau metus už muštynes ir atvažiavau čia atlikti bausmės. Norėjau pritapti, būti normaliu bachūru, užimti tam tikrą statusą ir t. t. ir man teko padėti į vietą kitą nuteistąjį.“ Paskui jis nužudė kitą nuteistąjį ir jo bausmės laikas dar pailgėjo. Tačiau iš esmės pati aplinka paskatino jį nusikalsti. Nuteistieji dažnai pasakoja, kad atvažiuoja čia gavę nedideles bausmes už apiplėšimus, vagystes, bet tada užsiima tuo, dėl ko mus dažnai įspėja ir žiniasklaida: nuteistieji skambina, iš senučių prašo pinigų, apsimeta į bėdą patekusiais artimaisiais ir pan. Jeigu šiuo atveju nuteistieji susekami, jų bausmė vėl pailgėja.
Taigi klausimas, ar pataisos namai pataiso, yra labai atviras, aštrus ir skaudus. Žinomo sociologo, filosofo Michelo Foucault žodžiais tariant, mes sukuriame kalėjimą, patalpiname ten labai daug vyrų, linkusių į smurtą ir agresiją, leidžiame jiems laisvai bendrauti ir tikimės, kad jie pasitaisys. Tai absurdas. Taip, mes juos nubausime, bet ar galima kalbėti apie pataisą?
Jeigu XVIII a. įvyko virsmas ir buvo pereita prie kitokių bausmių, ar tarp mokslininkų kyla diskusijų, kad dabar, XXI a., bausmės samprata galėtų dar pasikeisti? Ar svarstomos kitos galimybės?
Kalėjimų kritika ir inspiruoja pasvarstymus, kad vis dėlto reikia ieškoti alternatyvių bausmių arba kalėjimus bent jau reformuoti. Šiandien yra keletas alternatyvių bausmių: laukimas, įvairios apyrankės, kai žmogus lieka namuose ir yra kontroliuojamas, stebimas. Jau pradėta svarstyti, kaip rasti alternatyvų ir kaip išspręsti šitą problemą. Arba reikia reformuoti patį kalėjimą, kad jis būtų orientuotas ne į bausmę, o į pataisą, bandymą pakeisti žmogų. Tačiau tai kompleksinė problema, pvz., neretai būna tokių nuteistųjų, kurie sako: „Aš esu iš vaikų namų ir nesuprantu, kaip kitaip galėčiau gyventi. Esu pripratęs, kad manimi rūpinasi valstybė.“ Taigi kalėjimas yra vaikų namų tąsa, o tie žmonės priklausomi nuo minėtų institucijų ir tik taip įsivaizduoja savo gyvenimą. Kalėjimas tarsi namai – išeini į laisvę, pasilakstai, pasidžiaugi ir grįžti „namo“, kur šilta, yra ką valgyti ir t. t. Taigi problema gilesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kalbant apie kalėjimus, bausmes, nusikalstamumą, pataisos namus, dažniausiai kalbama apie vyrus. Kodėl?
Skaičiai labai aiškiai sako, kad mes iš esmės turime kalbėti apie vyrus. Lietuvoje, tarkime, vienais metais kali daugiau nei 9–10 tūkst. vyrų ir apie 300–400 moterų. Matome ryškų atotrūkį. Mokslininkai mano, kad vyrai, kurie neturi realios galios (finansinės, statuso, išsilavinimo), bando tai kompensuoti kitaip, o nusikalsti ir yra būdas, kaip įrodyti savo vyriškumą. Tai tarsi būdas parodyti savo galią, patvirtinti, kad aš esu tikras vyras. Žinoma, apibendrinti ir sakyti, kad vyrai linkę nusikalsti, būtų per drąsu ir netikslu, bet, atsižvelgiant į tai, kaip vyrai supranta vyriškumą, kaip kalba apie tai, kas vyrui galima ir ko negalima, nusikalstama veika, galima sakyti, leidžiama. Visuomenė vyrui labiau leidžia nusikalsti nei moteriai, jam leidžiama būti agresyviam, naudoti smurtą.
Kaip mes suprantame vyriškumą? Koks turi būti tikras vyras? Jeigu mes vyriškumą siejame su agresyvumu, pabrėžiame, kad vyras turi turėti fizinės jėgos ir pakovoti už save, kad vyrai neverkia, tai labai aiškiai veda į nusikalstamumą. Žinoma, šiandien mes jau nekalbame ir nesakome, kad turime vieną dominuojančią vyriškumo formą ir visi vyrai stengiasi jos laikytis, bet stereotipinis, tradicinis vyro vaidmuo visuomenėje dar gajus. Įvairūs tyrimai rodo, kad stereotipai gajūs ir mes leidžiame vyrams daryti tam tikrus dalykus, kurie ir yra susiję su nusikalstamumu.
Ar aptarta vyriškumo samprata galioja tik kalėjimuose, ar iškeliauja ir į laisvę?
Greičiausiai iškeliauja. Tarkime, žmogui, kuris nėra atlikęs bausmės, septyneri metai yra neįsivaizduojamai ilgas laiko tarpas. Tačiau tam, kuris nelaisvėje praleidžia tiek metų, subkultūra, stereotipai viską dar labiau užaštrina: tu turi gebėti apsiginti, neskųsti, nerodyti per daug emocijų, neatvirauti (tai suprantama kaip moteriška), turi atsakyti už savo žodžius, veiksmus. Ten labai vyriška neskųsti, nesiskųsti, būti tvirtam. Atrodytų, kad ten turėtų būti labai svarbi ir fizinė tvirtybė, bet iš esmės ji nėra tokia svarbi, kaip psichologinė, emocinė tvirtybė. Jeigu tu ne toks tvirtas fiziškai, bet labai tvirtas emociškai, jėgos stoką gali kompensuoti. Kalėjime nesportuoja nedaug nuteistųjų, nors tie, kurie sportuoja, teigia, kad tai daro ne lavindami fizinę jėgą, o tam, kad praleistų laiką. Vis dėlto tai jiems suteikia vyriškumo, raiškos galimybę.
Subkultūra suaštrina stereotipus, todėl aš nuteistųjų kartais klausdavau, ar, jų nuomone, subkultūra skatina nusikalsti. Daugelis jų atsakė, kad skatina. Būdamas čia, žmogus mąsto, kaip kažką apsukti, apgauti, galvoja, kad nedirbs už minimumą ar už 1500 litų, nes gali kažką pavogti ir pinigų gauti greitai, čia ir dabar. Kadangi nuteistieji turi 24 valandas laisvo laiko ir nuolat mąsto, su bendraminčiais dalijasi įvairia kriminaline patirtimi, kaip galima patobulinti, išvystyti tam tikras technikas, kaip galima daugiau apgauti, mes matome rezultatą – dabar ne tik skambinama ir prašoma pinigų, bet ir gaunami prisijungimo prie banko duomenys.
Jūsų klausant atrodo, kad kalėjimas – vieta pasitobulinti įgūdžius, pabendrauti su bendraminčiais.
Žinoma, tas laikas gali būti naudojamas ir taip. Kita vertus, nuteistieji kalba ir apie tai, kad izoliacija, negalėjimas bendrauti su artimaisiais juos priverčia susimąstyti. Tarkime, yra tam tikra amžiaus riba, kai jie pradeda galvoti apie šeimą ir supranta, kad yra įkalinimo įstaigoje ir neturi nieko: namų, šeimos, savo pasaulio laisvėje. Tam tikri momentai priverčia susimąstyti ir susimąstymas, izoliacija, įvairūs apribojimai savaime gali pakeisti.
Kur atlikote tyrimus? Su kiek žmonių pabendravote? Su kiek nuteistųjų kalbėjotės?
Mūsų tyrimas vadinasi „Kriminalinio vyriškumo formos Lietuvos pataisos namuose“. Tyrimą mes atlikome trijuose pataisos namuose, dabar jį baigiame ir pradėsime analizuoti surinktus duomenis. Turime apie 65–70 interviu su nuteistaisiais ir 15 su ekspertais. Ekspertus sunkiau pagauti ir prakalbinti, nes jie užimti, interviu reikėjo atlikti darbo vietoje – tai šiek tiek sudėtinga. Kadangi nuteistieji turi laiko, su jais buvo šiek tiek parasčiau.
Minėjote, kad buvote ir Lenkijoje.
Atlikau tokią praktiką – tris mėnesius buvau Lenkijos kalėjime. Kiekvieną dieną darbo metu stebėdavau, kaip ten nuteistieji dirba, kaip gyvena.
Kaip jautėtės po šių trijų mėnesių? Visi trys mėnesiai prabėgo toje aplinkoje?
Kadangi esi toliau nuo namų, kontaktas su namais apribotas, tai labiau įsitrauki į tą gyvenimą ir jis labiau tave paliečia negu tada, kai esi savo šalyje ir gyveni savo aplinkoje. Dabar kalėjimo aplinka man yra eilinė darbo vieta, bet kai tik pradėjau tyrimus, užtekdavo trijų valandų... Išeidavau į lauką ir jausdavausi labai sudėtingai, atrodė, kaip žmonės nemato, kas čia vyksta. Jaučiau milžinišką pasikeitimą, labai stipriai sukrėsdavo kalėjimo aplinka. Atrodo, tik siena skiria, bet čia vienas gyvenimas, o už tos sienos visai kas kita, tačiau visuomenė gyvena ir niekas nekreipia per didelio dėmesio į tai, kas vyksta ten.
Kas paskatino jauną moterį domėtis kalėjimais ir gyvenimu ten?
Kadangi esu sociologė, mane domina viskas, kas susiję su žmonėmis, visuomene, įvairios jautrios temos – tarsi turėjau tokį potraukį analizuoti kažką neįprasto, jautraus.
Nemažai kalbėjome ir apie agresyvųjį vyriškumą. Ar, bendraujant su nuteistaisiais ir atliekant tyrimus, neteko patirti nemalonių išgyvenimų?
Keletą teko patirti, bet tai normalu. Vis dėlto dažniausiai viskas vyko gana sėkmingai, sklandžiai. Vienas pareigūnas man sakė: „Taigi čia saugiausia aplinka, kokia tik gali būti. Gatvėje yra nesaugu, o čia visi saugomi pareigūnų, prižiūrimi ir t. t.“ Dalis tiesos yra. Žinoma, atsižvelgiant į tyrimo specifiką ir tai, kad esu jauna moteris, būtų neteisinga sakyti, kad tai neturėjo įtakos atliekant tyrimą. Tik ar tai turi daugiau privalumų, ar trūkumų, negalėčiau atsakyti. Nuteistieji ne visada nori kalbėtis, bet tai, kad esu jauna moteris, padėjo. Pvz., jie sako, kad porą metų nekalbėjo su moterimi, dėl to sutinka kalbėtis ir džiaugiasi, kad turi galimybę bendrauti. O aspektas, kad jie galbūt nori pasirodyti geresni, iš teigiamos pusės, kalba, kokia svarbi jiems šeima, kaip jie, pvz., gerbtų, mylėtų moterį ir t. t., per pokalbius atsiranda.