Nors retkarčiais viešojoje erdvėje vis dar pasigirsta frazė „sovietmečiu buvo geriau“, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Aurimas Švedas nedaugžodžiauja.
„Aš gimiau 1974-aisiais, todėl man teko pagyventi Sovietų Sąjungoje. Žinoma, vėlyvasis sovietmetis, kurį aš mačiau iš pradžių vaiko, o vėliau – paauglio akimis, yra visiškai kitas pasaulis nei, tarkim, mano tėvų arba senelių patirtas sovietmetis. Nepaisant to, kaip žmogus galiu pasakyti vieną – pats geriausias dalykas, kurį sovietmetis galėjo man duoti, buvo tai, kad jis baigėsi“, – sako istorikas.
Lietuvos gyventojus vargino viena po kitos einančios okupacijos: sovietų (1940–1941), nacių (1941–1944) ir vėl sovietų (1944–1988). Paskutinė okupacija truko ilgiausiai, o ankstyvaisiais okupacijos metais vykdomi trėmimai, persekiojimai, teroras ir kiti prievartiniai veiksmai paliko randą ne tik šalies istorijoje, bet ir Lietuvos gyventojų sąmonėje.
Kodėl tokiu režimu buvo siekiama sukurti naują tarybinį žmogų, aiškina A. Švedas, o psichologines pasekmes apibendrina Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė Danutė Gailienė.
Vienas tikslas – išnaikinti nepatikliuosius ir perdirbti likusiuosius
Sovietų Sąjungos tikslas buvo aiškus – ideologiškai pakeisti Lietuvos populiaciją, kad būtų jaučiamas kuo mažesnis gyventojų pasipriešinimas. Toks tikslas skatino sovietų valdžią imtis radikalių veiksmų: pradėtos persekioti skirtingos visuomenės grupės, žmones imta kalinti, kankinti ir tremti į atšiaurius, mažai apgyvendintus Sibiro kraštus.
Tokius veiksmus istorikas Aurimas Švedas metaforiškai palygina su namo nugriovimu. „Valstybę galima prilyginti namui, kuriame gyvena visuomenė. Sugriovus namą, kuris buvo pastatytas visų valstybės piliečių pastangomis, naikinant Lietuvos valstybingumą, buvo suardytas valstybės ir visuomenės gyvenimą kūrusių institucijų tinklas, visuomenei prievarta primestas sovietinės civilizacijos propaguotas gyvenimo būdas, vertybės, idėjos, net kasdienybės gyvenimo formos“, – sako istorikas.
Vis dėlto, imtis represinių veiksmų sovietinės valdžios atstovus skatino ne tik siekis sumažinti gyventojų pasipriešinimą. Pasak A. Švedo, stipriausias smūgis buvo nukreiptas į elitą, kad būtų sustabdytas šalies istorijos ir pačios valstybės gerovės kūrimas.
„Tai labai gerai suprato sovietinės civilizacijos kūrėjai ir todėl bandė sunaikinti pačius gabiausius, daugiausia pasiekusius, turinčius didžiausią perspektyvą Lietuvos visuomenės narius. Šalis be pačių talentingiausių, kūrybiškiausių ir darbščiausių jos gyventojų turėjo tapti lengvai valdoma teritorija – sovietine respublika“, – aiškina A. Švedas.
Bene svarbiausias okupuotos valstybės naikinimo veiksmas, taikytas ne tik Lietuvai – gyventojų trėmimas į Sibirą, trukęs daugiau nei 10 metų. Didelė dalis ištremtųjų dėl sunkių darbų ir prastų gyvenimo sąlygų mirė tremtyje, o tie, kuriems buvo leista grįžti, dar ilgai jautė tremties antspaudo pasekmes siekiant išsilavinimo aukštosiose mokyklose ar ieškant geresnio darbo.
Dar jaučiamas, bet po truputį išgyvendinamas homo sovieticus mentalitetas
Pasak profesorės Danutės Gailienės, skirtingi tyrimai rodo, kad sovietų represijų laikotarpio pasekmės yra ilgalaikės ir kompleksinės. Bendrai pasakyti, kaip toks režimas paveikė Lietuvos gyventojus, nebūtų galima, nes visus jis paveikė skirtingai.
Pavyzdžiui, vieniems įtaką darė kankinimai, kalinimai kalėjimuose, KGB rūsiuose, kitiems – nesaugumo jausmas, persekiojimai, slapstymaisi, melas ir apsimetinėjimai, tretiems – sprendimas nesipriešinti ir prisitaikymas. Dėl minėtųjų priežasčių jaučiama baimė ir ilgalaikis stresas skatino žmones keistis, o kartu keitėsi ir žmonių psichologija.
„Žmonės ilgą laiką patirdami baimę pasidarė nerimastingi, nepatiklūs. Tie žmonės, kurie prisitaikė prie režimų, ėmė išsisukinėti, gudrauti, gyventi dvigubą gyvenimą ir vis tiek niekam nebuvo gero gyvenimo. Kai kurie prisiminimus nešiojasi iki šiol, o sapnuose vėl išgyvena savo patirtis“, – sako D. Gailienė.
Šios Lietuvos gyventojų patirtys gyvos iki šių dienų ir veikia dalį visuomenės. „Atlikus tyrimus su antros, trečios kartos sovietinių žmonių vaikais ir anūkais pastebėta, kad represuotų žmonių vaikai yra psichologiškai tvirtesni, jie geriau žino savo šeimos istoriją, labiau su ja tapatinasi, turi daugiau kuo didžiuotis. Nėra tik taip, kad iš kartos į kartą keliauja traumos ir nukentėjimai, kartu keliauja ir atsparumas. Todėl pastebima, kad šie žmonės turi jėgų, stiprumo.
Labiau komplikuota situacijų tų žmonių ir šeimų, kurie buvo prisitaikę, nesipriešino režimui. Tose šeimose sunkiai, ne taip noriai dalijamasi atsiminimais ir istorijomis. Kai kalbame apie visuomenės mentalitetą, pasireiškia posovietinio mentaliteto atgarsiai, kaip moraliniai dvigubumai, įtarumas, ne atvirumas, bet tai palaipsniui mažėja“, – aiškina profesorė.
Istorikas A. Švedas taip pat kelia klausimą, kiek mūsų visuomenės mąstyme dar liko homo sovieticus mentaliteto atplaišų. Jis pastebi, kad, žlugus Sovietų Sąjungai, jos vykdyto civilizacinio eksperimento pasekmes mes vis dar jaučiame, nes kartais elgiamės ir mąstome ne kaip laisvi, gebantys patys priimti sprendimus ir prisiimti už šiuos sprendimus atsakomybę, žmonės.
Vis dėlto, abu pašnekovai sutinka, kad homo sovieticus jau beveik tapo istorija ir Lietuvos visuomenė darosi demokratiška, reflektuoja, vis daugiau kalba apie praeitį ir apie atskirų grupių patirtis. „Tokia refleksija, diskusijos yra labai sveika, tai reiškia, kad vis daugiau norime pažinti save ir savikritiškai į save pažiūrėti“, – apibendrina D. Gailienė.
Projektas „Misija Sibiras“ birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – kviečia prisiminti ir pagerbti sovietų represijų aukas Visuotinės tylos minutės bei akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ metu. Daugiau informacijos www.tylosminute.lt bei www.birzelio14.lt.