Sovietmečiu naikinta paslaptinga tradicija griausmingai atgyja per Velykas: daugelis tai išvysta pirmąkart gyvenime

Ne vieną šimtmetį skaičiuojantys išskirtiniai būgnai nepavaldūs laikui, tačiau juos išgirsti galima tik kartą metuose ir tik keliose Lietuvos vietose, – tai bažnytiniai katilbūgniai, kurių kilmės istorijas vis dar gaubia paslaptis.

Nedidelis miestelis su gilia istorija

Jei mėgstate keliauti pajūrio regione, per šv. Velykas užsukite į Kulius – nedidelį miestelį Plungės rajone, kur augo Sofija Kymantaitė, kunigavo ir lietuvišku rašytiniu žodžiu rūpinosi Juozas Tumas-Vaižgantas bei jį pasikvietęs Sofijos dėdė Kazimieras Skrodskis. Būtent čia šv. Velykų rytą pažadina nuo bažnyčios šventoriaus aidintys išskirtinių būgnų – katilbūgnių – garsas.

„Čia kad kunigas mišių nepramiegotų, – nusijuokia kunigas Arvydas Mačiulis, paklaustas, kokia būgnų reikšmė. – Būgnais kviečiame į rytinę maldą, žadiname dvasią, kvietimas atsibudus ateiti prie dievo ir ne prašyti, o padėkoti už gautąsias malones, jo gailestingumą.“

Būgnai aidi per visą rytinę šv. Velykų ryto procesiją. Miestelyje būgnus mušantis Artūras sako, kad neplanavo imtis tokio nelengvo darbo, viskas išėjo labai natūraliai.