„Mums reikia į Konstituciją įrašyti, kad prezidentu negali tapti tas, kuris netarnavo armijoje.
Pagrindinė pamoka iš to karo prieš 75 metus – paraką reikia laikyti sausai, o tie, kurie nemaitina savo kariuomenės, šers svetimą. Mes ypač įdėmiai analizavome pastarųjų dešimtmečių konfliktus. Dabartinė situacija – ne 1941, ne Libija, ne Sirija, mes – jauna, nepriklausoma šalis“, – taip dar liepos viduryje, likus kelioms savaitėms iki rinkimų, kalbėjo Vitebske, atskirojoje 103-ioje desantininkų brigadoje, apsilankęs A. Lukašenka. Tada išskirtinį dėmesį tariamai vienam lojaliausių ir pajėgiausių šalies armijos dalinių parodęs A. Lukašenka prieš kelias dienas būtent šią elitinę, specialiųjų operacijų pajėgoms priskirtą brigadą pasiuntė prie Lietuvos sienos, „reaguojant į kilusias grėsmes“.
„Pasirodė Vakarų valstybių atstovų ir kai kurių vadovų pareiškimų... Ir ačiū Dievui, kad mes į juos sureagavome ir dislokavome savo kariuomenės karinius dalinius vakariniame pasienyje, paskelbėme visišką kovinę parengtį“, – susitikime su Baltarusijos valstybės saugumo tarybos nariais pažymėjo A. Lukašenka. Šalia jo sėdėjo ir saugumo tarybos vadovas Andrejus Ravkovas. Liepą, to paties apsilankymo su A. Lukašenka Vitebske metu, jis irgi tryško dramatišku patriotizmu.
„Pagrindinis klausimas – kaip prasidės karas? Visų jėgos struktūrų užduotis – neleisti valstybės žūties, neleisti kraujo praliejimo tautoje“, – tada 103-iosios brigados kariams kalbėjo A. Ravkovas, anksčiau pats vadovavęs šiam daliniui, o vėliau tapęs gynybos ministru.
Tačiau tokie A. Lukašenkos ir jo artimiausios aplinkos, kurioje vis dažniau sukiojasi jo trys sūnūs bei lojalūs kariškiai, KGB karininkai ir politiniai oportunistai, pareiškimai nedaug reiškia, mat tikrieji galios svertai gali slypėti ne Minske, o Kremliuje.
Simboliška, kad Minske pasklidusios kalbos apie galimą išdavystę, sąmokslus ir perversmą skamba per 1991-ųjų nepavykusio pučo Maskvoje metines. Tuomet grupė SSRS „senosios gvardijos“ pareigūnų pamėgino perversmo būdu nušalinti sovietų lyderį Michailą Gorbačiovą, tačiau galiausiai pralaimėjo tiek jis, tiek perversmininkai, neįvertinę tuometinių opozicijos lyderių ir tautos susitelkimo.
Neatsitiktinai daugelio ekspertų dėmesys antradienio vakarą nukrypo į Minsko oro uostą, kur nusileido specialios paskirties lėktuvas „Tu-214VPU“. Šiuo orlaiviu specialioms misijoms atlikti naudojasi Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). Iš Minsko oro uosto į centrą vėlyvą antradienio vakarą su gausia milicijos palyda išskubėjo juodas limuzinas. Ar jame buvo FSB vadovas Aleksandras Bortnikovas ir jei taip – kokia jo misija Minske? Tokios spekuliacijos pasipylė Baltarusijoje.
„Slaptos konsultacijos? Privataus pažado palaikyti pristatymas ar ultimatumas? Lukašenkai bus pasiūlyta išskristi?“, – į spėliones įsivėlė ir Rusijos ekspertu vadinamas Markas Galeotti.
Tai buvo jau ne pirmas Rusijos slaptųjų tarnybų ar kariškių vizitas Minske per pastarąją savaitę, o galimas Kremliaus įsikišimas, siekiant arba išgelbėti A. Lukašenkos režimą, arba priversti jį perduoti valdžią Kremliui palankiam, tačiau ir baltarusius tenkinančiam kandidatui tapo netrūkstančių spekuliacijų objektu. Tokios kalbos apie nulemtą A. Lukašenkos likimą privertė svarstyti ir kitą klausimą: o kas gali būti po jo?
Sūnūs – įtakingi, bet kliūva tėvo pavardė
Įsisukęs protesto judėjimas Baltarusijoje jau antrą savaitę drebina šalį streikais, nepaklusnumo akcijomis ir neišvengiamai skatina mintis apie A. Lukašenkos režimo griūtį.
Tačiau romantiški įsivaizdavimai, kad balta, raudona, balta mojuojančių protestuotojų minia vieną dieną tiesiog privers A. Lukašenką derėtis, perduoti valdžią, primena ne vienus metus sklandžiusias kalbas apie A. Lukašenkos politinę ateitį šalyje. Viena smagiausių teorijų, kurią neslėpdami tam tikro susižavėjimo dabar aptarinėja ir jaunieji baltarusiai, o ypač baltarusės – jauniausias A. Lukašenkos sūnus Nikolajus.
Švelniai tiesiog Kolia vadinamas jaunuolis pirmą kartą viešumoje parodytas dar 2008 metais, o vėliau vis dažniau rodydavosi kartu su tėvu ypatingomis progomis. Jau tada jis vadintas „režimo princu“ ir savo tėvo įpėdiniu, nors niekada nerodė jokių politinių ambicijų.
Tačiau pastarosiomis dienomis Kolios vaidmuo – kiek kitoks. Tai – jau nebe tas berniukas nekaltu veidu, o išvaizdus paauglys, aktyvus ir sportiškas, mokantis kelias užsienio kalbas, tarp jų – ir kinų, visada pasitempęs ir dabar beveik visur lydintis savo tėvą.
Neatsitiktinai pastarosiomis savaitėmis Rusijos ir netgi Baltarusijos socialinių tinklų vartotojos jau ėmė varvinti seilę dėl režimo princo. Kartais jis atrodo kaip apsaugininkas, atidžiai sekantis aplinkinių veiksmus, kartais – kaip tradicinis diktatorių įpėdinis, neatsitiktinai šmėžuojantis šalia tėvo. Vis dėlto tikimybė, kad šis nesantuokinis paauglys gali paveldėti A. Lukašenkos postą, ypač dabar nebevertinama rimtai.
Gerokai stipresnės yra vyresniųjų A. Lukašenkos sūnų – Dmitrijaus ir Viktoro – galimybės. Dmitrijus politinių ambicijų taip pat niekada nerodė ir užsiėmė savo sporto klubų veikla, o 5 metais vyresnis Viktoras jau keliolika metų yra tėvo šešėlyje, ir ne tik formaliai.
Jis ne tik patarinėja tėvui nuo 2005-ųjų, bet ir yra nuolatinis Saugumo tarybos narys. Nors ir ne vadovas, bet, anot Baltarusiją nagrinėjančių ekspertų, būtent jis sprendžia dėl šios įtakingos struktūros vadovybės ir netgi nurodinėja, kokios turi būti jėgos struktūrų permainos, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijoje, OMON'e ir netgi KGB.
Tokia tiesioginė sūnaus priežiūra A. Lukašenkai ypač svarbi dabar, kai jo režimas akivaizdžiai susilpnėjo, o protestuotojai jau nebebijo masiškai eiti į gatves net ir po žiauriausių susidorojimų praėjusią savaitę. Vis dėlto visų A. Lukašenkos sūnų minusai yra akivaizdūs: jie turi tą pačią pavardę, kuri Baltarusijoje jau tapo keiksmažodžiu.
Negausius šalininkus autobusais sutelkti tegalintis A. Lukašenka dar niekuomet nėra patyręs tiek pažeminimų, kaip pastaruoju metu, kai viešai, tiesiai jam į veidą skambėjo raginimai „išeik“, o pats lyderis dėl saugumo sumetimų net po Minską tegali keliauti sraigtasparniu. Tad jėgų pusiausvyros pokyčius gali lemti būtent aukštų pareigūnų veiksmai, braškant A. Lukašenkos pozicijoms.
KGB rokiruotės ir politiniai žaidimai
Ypač svarbus veiksnys yra Kremlius ir jo ryšiai su Baltarusijos jėgos struktūromis. Ir tai rodo ne tik spėjamas FSB vadovo vizitas Minske. Nuomonę, kad būtent Rusija iš tikrųjų kontroliuoja Baltarusijos KGB ir šalies armiją, jau yra išsakęs buvęs Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Petras Vaitiekūnas.
Kad tai nėra vien iš piršto laužtos kalbos, rodo ir pastarąjį dešimtmetį į aukštas pareigas paskirtų karininkų biografijos. Formaliai dauguma jų – baltarusiai, kaip A. Ravkovas, kalbantys apie šalies suverenitetą ir nepriklausomybę. Pats A. Ravkovas vertinamas kaip nuosaikių reformų šalininkas, o prieš rinkimus ėmė dažniau rodytis viešumoje, netgi susikūrė asmeninę paskyrą feisbuke (vėliau ją ištrynė, sukurtas tik jo „gerbėjų“ puslapis, kuriame jis ėmė dėstyti nuosaikesnes mintis).
Tačiau kalbos apie suverenumą gali būti tik parodomosios, vertinant pastarųjų metų paskyrimus aukščiausiuose postuose, kai A. Lukašenka desperatiškai bandė apdovanoti jam lojalius pareigūnus svarbiais postais. Daugelį šių pareigūnų vienija vienokios ar kitokios gijos su Kremliumi.
KGB vadovas Valerijus Vakulčikas yra išlaikęs senus ryšius su Maskva, kaip ir pernai iš KGB formaliai išėjęs jo pavaduotojas bei dabartinis A. Lukašenkos administracijos vadovas Igoris Sergejenko, – abu karjerą dar sovietinėje KGB pradėjo gūdžiu sovietmečiu ir stengėsi išlaikyti ne tik senąjį šalies žvalgybos pavadinimą – KGB, bet ir veikimo metodus.
I. Sergejenko buvo atsakingas už kontržvalgybą – jo vadovavimo metu sulaikyti neva Lietuvai ir Lenkijai šnipinėję agentai, bet realaus užsienio šalies kišimosi į Baltarusijos saugumo politiką KGB stengėsi nepastebėti. Ir tik šiemet prieš pat rinkimus sužaistas KGB spektaklis sulaikant Rusijos privačios karinės grupuotės „Vagner“ narius.
Kilęs skandalas buvo greitai užglaistytas, o dramatiški „Vagner“ vyrukų suėmimo vaizdai KGB operacijos metu – jau tik istorija, mat A. Lukašenka skelbiasi susitaręs su Rusija dėl samdinių, kurie galimai planavo sąmokslą prieš Baltarusiją.
Pastaruoju metu akivaizdžiai sustiprėjusi antivakarietiška A. Lukašenkos retorika bei veiksmai – 103-iosios brigados permetimas link Lietuvos sienos, kaltinimai opozicijai ir su ja siejamai NATO, kad tai esą Vakaruose rengiamas sąmokslas, – visiškai atitinka Rusijos liniją.
Vis labiau priklausomas nuo saugumo struktūrų A. Lukašenka jau kelis sykius nudegė viešumoje, o tai patyrusiam lyderiui, kuris sugebėjo manipuliuoti tiek šalies vidaus politikoje, tiek palaikydamas santykius su Kremliumi, nebūdinga.
O tai reikštų, kad jam gali būti tyčia teikiama tokia informacija, kuri naudinga Kremliui, bet nebūtinai pačiam A. Lukašenkai. Tik kas drįstų meluoti vadui į akis? Baltarusijoje didesnę baimę ir pagarbą nei A. Lukašenkai gali jausti tik tie, kurie išugdyti paklusti vyresniajam broliui – Maskvai.
Vadovybė paklūsta Lukašenkai ar Kremliui?
Baltarusijos karinė vadovybė neatsitiktinai ir prabrėžtinai kalba tik rusiškai. Pažvelgus atidžiau, per pastarąjį dešimtmetį aukštuose postuose net ir po rokiruočių šiltas kėdes išsaugojo būtent su Rusija ryšius turėję ar tebeturintys karininkai.
Vien ką rodo faktas, kad iš vadovaujamus postus užėmusių ar užimančių pareigūnų per 60 yra įgiję aukštąjį išsilavinimą SSRS ar baigę Rusijos aukštąsias partines mokyklas arba karines edukacines įstaigas. Pusė jų yra stažavęsi nuo vienų iki dvejų metų Rusijos generalinio štabo akademijoje.
Pavyzdžiui, tiek buvęs Saugumo tarybos vadovas Stanislavas Zasas, tiek A. Ravkovas baigė šią elitinę instituciją Maskvoje. A. Ravkovą, užėmusį gynybos ministro pareigas, pakeitęs Viktoras Chreninas Rusijoje stažavosi net kelis kartus. Buvę gynybos viceministrai Michailas Puzikovas, Igoris Lotenkovas, Vitalijus Kirjevas ir dabartinis Andrejus Burdyko – taip pat Rusijos generalinio štabo akademijos auklėtiniai.
Maskvoje stažavosi esamas ir buvęs generalinio štabo viršininkai – Kazanėje gimęs Aleksandras Volfovičius ir Olegas Belkonejevas, pastarojo pavaduotojas Pavelas Muraveiko, buvęs karinės žvalgybos GRU vadovas Pavelas Tichonovas, o taip pat ir Baltarusijos specialiųjų pajėgų vadas Vadimas Denisenko.
Nė vienas jų nekalba baltarusių kalba, tačiau po mokslų Maskvoje visų minėtų karininkų karjeros šovė į viršų, o išlikę ryšiai su aukštais rusų karininkais lemiamu momentu gali praversti. Baltarusijoje būtent armija, o ne kitos saugumo struktūros yra vertinamos palankiausiai.
Nepaisant ne vienus metus pastebimo šauktinių trūkumo, pasitikėjimas šalies karinėmis pajėgomis ir vis labiau viešumoje besireiškiančiais jų lyderiais gali būti ypač svarbus, jei jie tinkamu laiku nusisuktų nuo A. Lukašenkos ir „stotų į tautos pusę“.
Tokia pusė gali būti bet kas – ir „gelbėjimo komitetas“, ir protestų simboliu tapusi Sviatlana Cichanouskaja, ir įkalinti tariamos opozicijos lyderiai – Viktaras Babaryka ir Siarhejus Cichanouskis. Abu jie tapo netikėtais kandidatais, atsiradusiais tarsi iš niekur, – S. Cichanouskis tapo tinklaraštininku, aršiai kritikuojančiu A. Lukašenką, o 25 metus ramiai bankui „Belgazprombank“ – koncernui „Gazprom“ priklausančio Rusijos banko padaliniui Baltarusijoje – vadovavęs V. Babaryka taip pat nerodė politinių ambicijų. Ir nors jų vaidmuo bei ryšiai su „Kremliaus ranka“ nėra visiškai įrodyti, tikėtina, kad Rusijai tokie opozicijos kandidatai parankūs, mat jie yra silpnesni už A. Lukašenką ir palankiai, kaip ir dauguma baltarusių, nusiteikę Rusijos atžvilgiu.
Tereikia vieno supanikavusio A. Lukašenkos įsakymo kariams šaudyti į protestuotojus, ir A. Ravkovo įspėjimas, kad „armija neleis lietis kraujui“, gali virsti „netikėtu“ politiniu pasipriešinimu režimui bei „armija su tauta“ virsmu. O visos kalbos apie Rusijos „žaliųjų žmogeliukų“ invaziją liktų kalbomis: viską gali sutvarkyti pati Baltarusijos armija – ištikima tautai, bet paslapčia lojali Kremliui.