Tačiau kita žinia – labiau gluminanti, kelianti nerimą ir susijusi su Lietuva, mat, nepaisant minėtų sunkumų, Rusija lyg niekur nieko pranešė apie reikšmingą karinės galios stiprinimą šalies vakaruose esą skirta atremti NATO grėsmę iš Baltijos valstybių.
Kaip mat pasipylė spėlionės: ką toks nelogiškas sprendimas galėtų reikšti? Nejau Maskvoje išties manoma, kad Lietuva, Latvija bei Estija rengiasi užpulti Rusiją arba atvirkščiai – galbūt prisidengdamas gynyba Kremlius naujas pajėgas telkia realiam karui su NATO Baltijos šalyse?
Žmonių trūkumą kompensuos mobilizacija?
Susitikime su prezidentu Vladimiru Putinu Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pareiškė, jog bus kuriamos trys naujos divizijos ir 5 strateginių raketų su branduoliniais ginklais pulkai. Pastarųjų stiprinimas nėra didelė naujiena, mat Rusija siekia atnaujinti savo senstantį branduolinį arsenalą bei balistines raketas.
Tačiau trijų naujų divizijų sukūrimas atrodo visiškai nelogiškas ir Rusijos karinės reformos, kuri vyksta nuo 2008-ųjų pabaigos ir šiemet pradėtas trečiasis, paskutinis jos etapas, pažeidimas.
Viena rusiška divizija gali turėti šimtus tankų ir apie 10 tūkst. karių, tačiau, pasak Rusijos karinio analitiko Aleksandro Golco, šiemet į Rusijos armiją numatyti priimti tik 10 tūkst. papildomų karių – trims divizijoms reikėtų trigubai tiek, jau nekalbant apie žemesniojo rango karininkus bei puskarininkius.
Todėl, pasak analitiko, peršasi vienintelė išvada: Rusija aukoja kokybę ir renkasi kiekybę – trūkstamus žmones ims iš jau atitarnavusiųjų, iš mobilizacinio rezervo. Kitaip sakant bus vykdoma dalinė mobilizacija po priedanga. Tai, kad Rusijoje pastaruosius metus intensyviai vyksta primirštos mobilizacinės karių bei civilių pratybos yra vieša ir netgi pačius rusus neraminanti paslaptis.
Vis dėlto toks skubus bandymas sukurti naujus, bet pasenusio modelio dalinius ne bet kur, o stipriausioje ir gausiausioje kariniu požiūriu Vakarų karinėje apygardoje turėtų neraminti ir Baltijos šalis bei visą likusią NATO.
“Mažas sėkmingas karas”
Nerimą keliančių ženklų, kad Rusija ruošiasi karui, apie kurio priežastis galima tik spėlioti, būta jau anksčiau. Šie ženklai retai kada aptariami, kaip bendro konteksto dalis, dažniau kaip pavienės žinutės, kurias galima išgirsti kone kas savaitę ar mėnesį.
Ir dažnai tos žinutės interpretuojamos klaidingai. Pavyzdžiui, jei kai prieš maždaug metus vienas po kito kaip musės ėmė kristi Rusijos karo lėktuvai, Lietuvoje buvo galima pastebėti neslepiamos piktdžiugos priepuolių.
O iš tikrųjų šios katastrofos turėtų kelti ne ironiškas šypseną, bet nerimą, mat tai reiškia, jog Rusija intensyviai treniruojasi realiems karo veiksmams – ką parodė Rusijos antskrydžių kampanija Sirijoje, kuri, tiesa, vadinama ne tiek realiu veiksmu, kiek paskutiniu bandymų poligonų senai bei naujai technikai, įguloms bei personalui.
Mat situaciją Vakarų sankcijų, žemų naftos kainų bei ekonominių problemų prispaustoje Rusijoje galima palyginti su įvykiais Argentinoje, praėjusio amžiaus 9-jame dešimtmetyje.
“Mažas sėkmingas karas” V. Putinui gali pasirodyti patrauklus. Pavyzdžiui 1982 m. panašių problemų kamuojamas Argentinos generolo Leopoldo Galtieri režimas ryžosi kariauti su branduolinį ginklą turinčia NATO šalimi – Jungtine Karalyste.
Iš pradžių užgrobęs Folklando salas Argentinos režimas susilaukė milžiniško populiarumo ir pritarimo bangos – panašiai kaip ir V. Putinas po Krymo užgrobimo. Tiesa, L. Galtieri, kaip žinia, pralaimėjo viską – britai atsikovojo Folklando salas, o argentiniečiai nuvertė režimą.
Ar Kremlius ryžtųsi sėkmingiau pakartoti Galtieri manevrą, dabar tik spėliojama. Bet Rusija karinę galią nuosekliai stiprina būtent šalia Baltijos šalių, o ne pavyzdžiui šalia Kinijos, kurią, nepaisant formaliai draugiškų Maskvos ir Pekino santykių, netgi daugelis rusų ekspertų įvardija kaip tikrąją varžovę. O prie Baltijos šalių sienos esančios Vakarų karinės apygardos skaičiai – išties įspūdingi.
Šiai apygardai pavaldūs apie 400 tūkst. kariškių – o tai yra apie 40 proc. visų Rusijos ginkluotųjų pajėgų. Ir ne bet kokių, o mobiliausių, greitai perdislokuojamų. Dar karas Gruzijoje 2008 metais rusams parodė, kad mobilių dalinių svarba šiais laikais yra neįkainuojama.
2008 m. rugpjūtį, kol iš Šiaurės Osetijos lėtai šliaužė 135-asis ir 693-asis motošaulių pulkai, juos aplenkė netoli sienos su Estija dislokuotos 76-osios desantininkų divizijos kariai atskridę iš Pskovo. Tos pačios divizijos, kurios kariai siautėjo Vilniuje 1991-ųjų sausį.
Būtent Vakarų karinei apygardai priskirta 76-oji, kaip ir dar dvi desantininkų divizijos kartu su atskiromis specialiųjų pajėgų brigadomis laikomi kovingiausiais ir greitojo reagavimo daliniais.
Vis dėlto, be minėtųjų divizijų, Rusijos armijoje tėra likusios vos kelios divizijos, mat, vykdant reformą pereita nuo senojo „karinė apygarda-armija-divizija-pulkas“ modelio prie „karinė apygarda-operatyvinė vadovybė-brigada“ modelio.
Iš 24 sausumos pajėgų divizijų planuota palikti vos vieną, kitas pertvarkant į mažesnius, bet mobilesnius dalinius – 4 tankų ir 35 motošaulių brigadas.
Vakarų karinei apygardai taip pat pavaldi ir pernai vėl aktyvuota garsioji 1- oji gvardijos tankų armija. Būtent ši armija bei minėti desantininkai „pasižymėjo“ 1968 m. Prahos pavasario metu okupuojant Čekoslovakiją. Jau anuomet buvo galima pastebėti hibridinio karo apraiškų, mat Prahos oro uostą rugpjūčio 20-osios vakarą užėmė „turistai“ - civiliais drabužiais vilkėję sovietų desantininkai, atsiradę iš niekur, kaip ir 2014-ųjų vasarį Kryme atsirado „žalieji žmogeliukai“.
Tačiau sprendimas sukurti tris naujas motošaulių divizijas prieštarauja patirčiai, todėl ir logikai. Žinoma, jei klausytum vien Kremliaus retorikos, tokie Vakarų Karinės apygardos stiprinimo veiksmai atrodo logiški, mat naujoji Rusijos karinė doktrina tik dar labiau sustiprina NATO – kaip pagrindinės grėsmės Rusijai įvaizdį.
Ir nesvarbu, kad ambicijos nebūtinai sutapo su Rusijos galimybėmis – „ant kojų besistojančios, pažeminimą patyrusios Rusijos“ mitas kurstomas kurį laiką ir šiuo metu yra pasiekęs gūdžiausią sovietmetį primenantį masinės isterijos lygį. Net iš Rusijos bėgantys verslininkai prasitaria, kad šalis kurstoma konfliktui su Vakarais – kuo prastesnė ekonominė situacija, tuo karingesnė retorika.
Kremliaus taktika gali pasitarnauti ir Lietuvai
Tačiau gali būti ir kitos, gerokai banalesnės priežastys, kodėl Rusija skelbia apie savo pajėgumų stiprinimą.
Noras rizikuoti, bandyti NATO kantrybę, ieškoti silpnų vietų paremtas V. Putino režimo tikėjimu, kad Aljanso šalys yra silpnos, neryžtingos, nepasiruošusios konfliktui – galimai netgi branduoliniam, net jei tai būtų tik šantažo priemonė.
„Karinė jėga tėra viena priemonių, kurias galima naudoti. Ir žmonės dažnai pamiršta, kad karinė galia nebūtinai turi būti naudojama tiesiogiai. Ją galima naudoti kaip psichologinio spaudimo, bauginimo priemonę“, - dar 2013-ųjų rudenį perspėjo švedų atsargos generolas, Švedijos Atlanto Tarybos ekspertas Karlis Neretniekas. Be to, neaišku, ar minėtos trys divizijos iš viso bus sukurtos realiai, o ne vien žodžiais bei „ant popieriaus“.
„Aš jų deklaracijų apie to ar ano kūrimą aibes mačiau. Ant popieriaus sukurs, o realybėje turės tuos pačius pajėgumus, kurie yra ir dabar dėl finansinių ir kitų priežasčių. Įtariu, kariškiams darosi vis sunkiau ginti savo biudžetą - reikia naujų iniciatyvų“, - teigė Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro analitikas Tomas Jermalavičius.
Antra vertus, pateisinti išlaidas turi ne tiki kariškiai, bet ir dėl žemų naftos kainų bei sankcijų prispaustai Rusijos ekonomikai diriguojantis režimas. Būtent todėl Rusija uoliai kursto mitą apie ją karinėmis bazėmis neva supančią agresyvią NATO.
Esą Aljansas pamynė pažadą nedislokuoti reikšmingų karinių pajėgumų šalia Rusijos sienų. Ir nors formaliai tokio pažado niekuomet nebuvo, Rusija dar 2007 m. (o šiemet kovą ir formaliai) pasitraukė iš Konvencinės ginkluotės Europoje sutarties, numačiusios įprastinės ginkluotės (bei masinio naikinimo ginklų) „lubas“ Europoje nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų.
1-osios tankų armijos atkūrimas, 3 naujų divizijų bei 5 branduolinių pulkų sukūrimas simboliškai žymi spjūvį sutarčiai ir tiesiog Vakarams, nors daugelis Europos valstybių iki minimumo sumažino šarvuotosios technikos skaičių arba iš viso atsisakė tankų (pavyzdžiui Nyderlandai).
Pagrįsti „reikšmingų pajėgumų atsiradimą šalia Rusijos sienų“ Kremliui irgi sunkiai sekasi, mat tie keli šimtai JAV karių bei dešimtys vienetų karinės technikos vargiai gali būti pavadinti reikšmingais. Anot T. Jermalavičiaus tokia rusų "baimė" yra visiškai dirbtinė ir sukonstruota tam, kad tarnautų režimo legitimumo bei išsilaikymo tikslams.
Vidinei auditorijai skirta žinutė, kad Rusija ginkluojasi, nes būtina gintis nuo NATO puikiai priimama – jau ne vienerius metus apklausų duomenimis „Rusijos priešų“ sąrašuose tvirtai pirmauja Baltijos šalys, Ukraina ir JAV. Savo ruožtu karine galia baugindama kaimynes Rusija jas provokuoja bei ieško silpnų vietų, tikintis suskaldyti Aljansą.
Tokia Kremliaus strategija be pirmosios žinios patiems rusams turi užkoduotą ir kitą, o ji skirta Vakarams, kurių dalis yra ir lietuviai.
„Jei pas save stipriname NATO matomumą bei pajėgumus, V. Putinas naudoja tai savo režimo palaikymui per isterijos tarp rusų kurstymą ir savo režimo legitimizavimui. Tai jis, beje, daro jau senai, dar nuo to laiko, kai NATO net nekalbėjo apie jokius išankstinius dislokavimus.
Bet jei nestipriname NATO pajėgumų, V. Putinas tai panaudoja NATO suskaldymui ir sunaikinimui“, - teigė analitikas, pabrėžęs, kad Rusijos režimas, regis, pasirinko jo manymu nepralošiamą partiją.
„Blefavimas (įskaitant branduolinį), įžūlumas, rizikavimas derinant tai su šiek tiek investicijų ir patobulinimų priartina Kremlių prie tikslo: kol NATO mindžikuoja, nerimauja, bijo provokuoti ir panašiai, V. Putinas geria šampaną“, - sakė analitikas.
Kita vertus jis sutiko, kad tokia V. Putino žaidimo partija gali būti naudinga ir Lietuvai. Tai gali skambėti paradoksaliai, tačiau Lietuva bei kitos Baltijos šalys neturi kito pasirinkimo, tik stiprinti NATO pajėgumus pas save.
„Nes žinome, kuo paprastai baigiasi neveikimas“, - pabrėžė T. Jermalavičius. Tokia akivaizdi užuomina į tarpukario Lietuvos politiką, ypač paskutinių metų, kai izoliavusi save, be sąjungininkų likusi Lietuva nesugebėjo apginti savo neutralumo, kuris nerūpėjo okupantams.
„Be to, mūsų nieko neveikimas neapsaugo mūsų nuo Rusijos kaltinimų apie NATO potencialo stiprinimą, artėjimą prie sienų, puolamuosius planus ir panašiai.
Faktai ir realybė V. Putino naratyve nėra svarbi. Yra geras posakis, kuris mums tinka:"jeigu jus nepelnytai įžeidė, grįžkite ir užsitarnaukite". V. Putinas jau seniai ir neužtarnautai kaltino NATO savo potencialo didinimu prie Rusijos sienų. Laikas tuos įžeidinėjimus užsitarnauti“, - ragino T. Jermalavičius.