Nors romano veiksmas prasideda 2009 m. lapkritį, daugelis lietuvių dar gana ryškiai prisimena prieš 13 metų Lietuvoje įvykdytą kraupią dvigubą žmogžudystę.
2007 m. kovo 23 d. Lietuvą apskriejo žinia, kad dviejų – septynerių ir dvylikos metų – berniukų kūnai po trijų dienų trukusių intensyvių paieškų rasti Kelmės rajono kaime, Kražantės upės pakrantėje. Nors iš pradžių buvo manoma, jog tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, medicinos ekspertų išvados pribloškė visus – į vandenį vaikai sumesti jau negyvi. Dar po kelių dienų pareigūnų akiratyje atsidūrė graudžiai dėl dingusių atžalų prieš kameras raudojusi motina Alma Bružaitė.
Toks knygos siužeto ir tikros istorijos sutapimas – ne atsitiktinumas. Rašytoja ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė L. Lavastė, rašydama naujausiąjį romaną, pasirėmė būtent A. Bružaitės, pirmosios iki gyvos galvos Lietuvoje nuteistos moters, byla.
„Ši mano knyga parašyta pagal vieną skaudų įvykį Lietuvoje, kai buvo nužudyti du vaikai. Man teko rašyti labai daug straipsnių kriminalinėmis temomis. Ne dėl to, kad aš labai jas mėgčiau, bet tiesiog toks žurnalistės darbas. Aš pastebėjau, kad vis dėlto yra labai įdomu atsiriboti nuo to žudymo fakto, bet nagrinėti, kodėl taip atsitiko.
Man teko skaityti daug psichologinės literatūros ir visur buvo parašyta, kad net dideliam nusikaltėliui yra labai sunku nužudyti. Kodėl taip atsitinka? Kokios aplinkybės? Kokios sąlygos? Kas priveda žmones griebtis tokių baisių veiksmų?“ – knygos pristatyme kalbėjo L. Lavastė.
Žurnalistė pabrėžė, kad nors jos knyga ir paremta tikrais faktais, tačiau tai tikrai nėra A. Bružaitės istorija – romano herojai yra išgalvoti.
„Šiek tiek remiantis ta istorija, tai yra tik tos istorijos atspindys, aš sukūriau šitą knygą. Tikrai noriu pasakyti, kad tai nėra ta tikroji, mums žinoma istorija. Tai yra visiškai atskiras romanas su savarankiškais herojais, savarankiška meilės istorija, savarankiškais gyvenimais. Tiesiog yra labai įdomu, kai tu turėdamas kažkokį faktą iš to sukuri išgalvotą romaną“, – aiškino žurnalistė.
Klausimų kelia nusikaltimo motyvas
L. Lavastė prisiminė, kad pati atidžiai sekė visą dviejų vaikų nužudymo istoriją bei A. Bružaitės bylos nagrinėjimą. Jai kaip žurnalistei, kalbėjo knygos autorė, liko daug neatsakytų klausimų, kurių publikacijose tiesiog negalėjo nagrinėti dėl faktų trūkumo.
„Nagrinėdama tą tikrą istoriją aš daug kartų susitikau su Alma Bružaite ir vaikais, ir su šeima, ir panašiai. Žinau visus tuos nuosprendžius, važinėjau po teismus ir aš visada turėjau labai daug abejonių, kurių savo straipsniuose negalėjau išsklaidyti, nes straipsniuose tu remiesi tik faktais, faktais ir faktais. Tačiau tos abejonės kirbėjo – o gal buvo taip, o gal buvo taip?
Būtent toje knygoje tos abejonės įgavo tokią vizualizaciją ir aš sugebėjau tą, ką galvojau, į tą knygą atvesti. Tai yra mano fantazija ir, manau, kad tikrai taip nebuvo. Nors aš savo nuomonę apie šitą tragediją ir ypač apie bausmę turiu visai kitokią ir šiek tiek negailestingą. Aš manau, kad ta istorija galėjo baigtis visai kitaip“, – teigė L. Lavastė.
Paklausta, kodėl ir dėl ko konkrečiai jai kilo abejonių, žurnalistė tikino, jog pagrindinis ir iki šiol neatsakytu likęs klausimas – žiauraus nusikaltimo motyvas.
„Buvo labai daug svarstymų, ar tai padarė mama, ar ne mama. Visokių čia buvo pamąstymų. Ir pati mama būdama kalėjime prisipažino, kad ne ji tai padarė. Aš negaliu labai teigti, kad tai padarė ne ji, nors galbūt 1 proc. išlieka. Knygoje yra visai kiti procentai. Bet yra vienas dalykas, ko nepadarė tyrėjai – jie neskyrė jokio dėmesio tos moters psichologinei būsenai. Tuo remdamasi aš savo knygos istoriją ir siužetą pasukau ta kryptimi. Aš manyčiau, kad jeigu būtų tinkamas psichologas, ir tinkamas advokatas, tai ta moteris būtų gavusi 20 m. kalėjimo arba išvis negavusi, būtų gydoma psichiatrinėje ligoninėje.
Kiekvienas nusikaltimas turi turėti motyvą. Šis nusikaltimas neturėjo jokio motyvo. Jokie kriminalistai neišaiškino, koks yra to nusikaltimo motyvas. Galima sakyti, kad, jei nėra motyvo, nusikaltimas neįrodomas. Toje byloje nebuvo motyvo, bet žmogus nubaustas iki gyvos galvos“, – pastebėjo knygos autorė.
Norėjo rašyti dokumentinę knygą
Kaip knygos pristatyme atskleidė autorė, pirminis sumanymas buvo rašyti dokumentinę knygą. Būtent todėl, sakė L. Lavastė, ilgai susirašinėjo su nuteista moterimis, tačiau galiausiai bendravimas nutrūko.
„Kai aš bendravau su Alma Bružaite, aš iš tikrųjų ketinau rašyti tikrovišką, dokumentinę knygą apie jos gyvenimą. Mes susirašinėjome laiškais. JI man rašė – jeigu jūs man padėsite (galbūt jeigu padėsiu išgyventi, jeigu kažką atsiųsiu), aš papasakosiu apie save knygai. Bet vėliau mūsų santykiai nutrūko. O nutrūko todėl, kad žmogus kalėdamas ir gavęs tokią bausmę, labai keičiasi – keičiasi psichika, keičiasi supratimas, jis tampa įtarus, užsidaręs, jis tampa visiškai kitoks. Kai mūsų santykiai nutrūko, aš supratau, kad tikroviškos knygos apie ją aš nerašysiu, bet sukursiu tikrais motyvais paremtą romaną.
Ar aš norėčiau, kad ji perskaitytų? Ne. Jokiu būdu nenorėčiau. Tą knygą galėčiau lengvai nusiųsti į Panevėžio moterų kalėjimą, bet ji jau gavo savo bausmę. Žmogaus negalima bausti be galo be krašto. Jeigu ji tą knygą skaitys, ji žino, kad daug aš rašau ne apie ją, o apie kitą moterį, bet ji ras labai daug skaudžių momentų, kurie buvo jos gyvenime. Ją tai labai žeis, labai skaudins ir tai jai bus dar viena bausmė. Aš tikrai nenorėčiau jai skirti dar vienos bausmės. Bet aš manyčiau, kad vis dėl to ji tą knygą perskaitys“, – sakė L. Lavastė.
Autorė atkreipė dėmesį, kad jau knygos pavadinimas skamba lyg savotiškas nuosprendis. Vis dėlto ji teigia savo skaitytojams norinti priminti, kad net ir atslinkus tamsiausiems periodams, kažkokia viltis lieka, o situacijos vienaip ar kitaip išsisprendžia.
„Tas pavadinimas yra, sakyčiau, kaip nuosprendis. Vienas žmogus, simpatiškas vyriškis pats pirmas nusipirko mano knygą ir atsiuntė man nuotrauką ją nufotografavęs savo mašinoje. Ir parašė – štai, ką aš nusipirkau, ką tik, buvau pats pirmas. Praėjo trys mėnesiai ir jis man rašo – vakar aš su savo mašina apsiverčiau tris kartus, mašinoje buvo draugas su savo sūneliu ir įsivaizduojat, Laima, mums nieko neatsitiko. Vis dėlto toje knygoje galbūt yra daug rašoma apie tai, kad rytojus vis dėlto bus.
Rytojaus galbūt nebus mano knygos herojai, bet aš panaudojau labai žinomą dainą, kuri skamba taip – jei rytojaus niekada nebus, tai žinok, kad tu esi vienintelė ir aš tave labai myliu („If tomorrow never comes“ – Delfi).
Nors mano knyga baigiasi, sakyčiau, gana pesimistiškai, aš norėčiau, kad žmonės prisimintų šitą dainą, ji cituojama knygos pabaigoje, ir sunkiausiais periodais žinotų, kad net tada, kai nebus rytojaus, vis tiek kažkas bus. Kaip sakė Šveikas – net tada, kai nieko nebūna, vis tiek yra taip, kad būna“, – kalbėjo L. Lavastė.
„Tiems žmonėms nejaučiu jokio gailesčio“
Pokalbio moderatorei, žurnalistei Erikai Ubrasaitei pastebėjus, kad knygoje jaučiama atjauta žiaurų nusikaltimą padariusiai knygos herojai, L. Lavastė pabrėžė, kad ji atjaučia ne A. Bružaitę, o savo knygos heroję.
„Tai yra du skirtingi dalykai ir dvi skirtingos moterys. Aš apie Almos Bružaitės vaikystę, jaunystę per daug nieko nežinau, bet savo herojės vaikystę ir jaunystę aš sukūriau ir tai yra Erikos istorija“, – pabrėžė ji.
Vis dėlto, pripažįsta žurnalistė, jai ne kartą teko susitikti su skirtingais iki gyvos galvos kalinčiais nusikaltėliais ir tai visada sukelia labai įvairialypes emocijas.
„Dėl atjautimo aš pasakysiu taip. Čia labai sudėtingas klausimas ir labai sudėtingas jausmas. Man teko lankytis ne vienoje kameroje, kurioje kali nuteisti iki gyvos galvos. Kai aš įeinu į tą kamerą daryti interviu su nusikaltėliais, pagalvoju – aš esu moteris ir jeigu kas nors taip pasielgtų su mano vaiku, aš labai atsiprašau, bet turbūt aš tam žmogui neleisčiau prieiti iki teismo. Iš tikrųjų negerai taip sakyti ir aš dabar nenoriu kviesti vėl mirties bausmės į Lietuvą, bet tie jausmai yra labai labai aštrūs, labai sunkiai valdomi.
Ar aš jaučiu jiems gailestį? Jeigu tai tikrai yra labai baisios istorijos, baisios žmogžudystės, pavyzdžiui, Strazdauskaitės istorija, tai aš tiems žmonėms nejaučiu jokio gailesčio. Būčiau laiminga, jeigu žinočiau, kad jie nebegyvi. Labai atsiprašau. Nes tai yra per žiauru, ką jie daro“, – atvirai kalbėjo knygos autorė.
Tačiau, anot žurnalistės, būna tokių nusikaltimų, kai patys kriminalistai esą nėra iki galo tikri, ar už grotų pasiųstas tikrai tas žmogus.
„Kaip sako patys kriminalistai, ir jie labai dėl to kenčia, kad kartais į kalėjimą yra uždaromas tikrai nekaltas žmogus. Kriminalistai sako, kad galbūt kartais geriau į laisvę paleisti nusikaltėlį, negu į kalėjimą uždaryti visiškai nekaltą žmogų. Tie jausmai yra labai daugialypiai ir, kai tu įžengi į tą kamerą, tu žinai, kad tie žmonės neturi jokios vilties. Tai yra viskas. Jiems liko 10, 15, 30 metų gyventi vienatvėje ir kameroje“, – teigė L. Lavastė.
Mano, kad daugelio nusikaltimų šaknys yra meilė
„Gali būti, kad visų nužudymų pagrindinis motyvas yra 4 N – nepaprasta meilė, neapsakomas geismas, nauda ir neapykanta. Nuolat kartojama, kad pavojingiausia yra neapykanta. Ne. Pavojingiausia yra nepaprasta meilė“, – prieš pradėdama romano siužetą knygoje, pasiremdama norvegų rašytojo Jo Nesbo mintimi, rašo L. Lavastė.
Autorė teigia, kad rašant knygą jai pačiai buvo atradimas, jog iš tiesų meilė gali privesti prie labai baisių nusikaltimų. Paklausta, apie kokią meilę kalba romane, L. Lavastė patikino – ir apie mamos meilę sūnui, ir apie moterišką meilę vyrui.
„Aš kalbu apie nepaprastą meilę. Tie, kurie skaitė arba skaitys knygą, supras, kad motinos meilė savo pirmagimiam sūnui taip pat yra nepaprasta, nes jis gimė labai skaudžiomis aplinkybėmis. Ir motinos meilė vyriškiui taip pat yra labai skaudi, nes jai buvo 15 metų ir ji buvo nutraukta žiauriausiomis priemonėmis. Nepaprasta meilė yra ir sūnui, ir vyriškiui.
Man buvo atradimas, kai aš iš tikrųjų supratau, kad daugelio nusikaltimų pagrindas ir šaknys yra meilė. Tai dažniausiai yra nepatirta meilė vaikystėje, tai yra nelaiminga meilė, tai yra meilė be atsako, tai yra meilės nebuvimas. Žodis „meilė“ ir „nusikaltimas“ yra labai artimi, nors aš kažkaip niekada apie tai nepagalvojau. Nemylėtas žmogus, turėjęs labai nelaimingą ar perversišką meilę, patyręs prievartą per meilę iš tikrųjų būna sužalotas ir niekas nežino, kaip ateityje susiklostys jo gyvenimas. Ir, matyt, nelabai laimingai“, – kalbėjo L. Lavastė.
Žurnalistė atskleidė, kad pati parašyti tikrais faktais paremtą kriminalinį romaną svajojo kone 16 metų, o jos įkvėpėjas amerikiečio Trumano Capote romanas „Šaltakraujiškai“.
„Joje aprašyta Amerikoje vykusi vienos šeimos žudymo istorija. Jis pagal tą istoriją sukūrė faktinį romaną. Tas romanas buvo toks populiarus, kad jis gavo Pulicerio premiją, tai yra, aukščiausią žurnalistų apdovanojimą. Aš tą romaną skaičiau nagrinėdama, kokiais žodžiais, kokiais veiksmais galima suausti tas istorijas, kad ta baisi istorija taptų įdomi ir kad žmonės ją skaitytų“, – prieš 16 m. perskaitytą knygą prisiminė L. Lavastė.
Pati žurnalistė 600 puslapių romaną rašė ranka, leidyklai ji atidavė 15 kg sveriantį rankraštį.