„Žmonėms, aktoriams ir nebūtinai aktoriams, nes ji turėjo draugų ir rašytojų, dailininkų, tai yra taip netikėta, taip staiga, kad tikrai yra kažkoks emocinis, vidinis praradimas“, – susigraudinusi kalbėjo D. Overaitė. Ji sakė, kad šiandien Lietuva neteko ne tik talentingo režisieriaus, bet ir draugo, kūrėjo, tėvo bei senelio.
D. Storyk pridūrė: „Toliau tyla. Tamsa. Ir vėl gyvenimas. Ir vėl šviesa. Dirbsim, prisiminsim, nepamiršim.“ Tylą aktorė sakė mininti neatsitiktinai, nes būtent ji tapo išskirtiniu režisieriaus kūrybos bruožu.
„Kartais norėtųsi pagerbti tokią iškilią asmenybę net ir tyla, pauze, kurią jis taip mokėdavo įprasminti savo kūryboje, spektakliuose. Teatre sukurti pauzę tai didelio talento ir meistriškumo reikalaujantis procesas. Nekrošius tai darydavo genealiai. Bet turbūt kalbėti reikia, reikia prisiminti, prisiminimai mus daro žmonėmis, mes niekada jo nepamiršime“, – sakė moteris.
Pasak DELFI studijos viešnių, E. Nekrošiaus talentas pasimatė dar studijų laikais. Jis, prisiminė D. Overaitė, buvo ne tik savotiškas ir principingas, bet ir giliai mąstantis bei išskirtinį vidinį pasaulį turintis kūrėjas.
„Tai jau buvo matyti pirmame jo spektaklyje, kai jis atvažiavęs iš Maskvos statė savo diplominį darbą – Dileni „Medaus skonį“. Sąlygos statyti tą spektaklį buvo, jeigu ne siaubingos, tai labai primityvios, – nusijuokė D. Overaitė. – Bet jau tuomet tai buvo labai ryški jo kaip režisieriaus paraiška.“
Nors E. Nekrošiaus statytuose spektakliuose vaidinusių aktorių teigimu, režisierius buvo labai uždaras ir reiklus, su aktoriais jam esą pavykdavo susikalbėti net be žodžių.
„Aišku, jis buvo mūsų kurso draugas ir mes turėjome tą kažkokį sąlytį, mes suprasdavom jį iš pusės žodžio ir vėliau jam nereikėjo daug kalbėti, tu tiesiog kažkaip pasąmonėje jutai, ko jis nori iš tavęs. Tie jo režisūriniai atradimai yra neatkartojami“, – žavėjosi D. Overaitė.
Tiesa, ji pripažino, kad kartais režisieriaus keliami reikalavimai iššaukdavo ir aktorių ašaras, tačiau vėliau būtent tai, mano ji, ir padėdavo aktoriams sužibėti scenoje.
„Taip, ir jo pastabos būdavo tokios, kad daug ašarų išlieta. Iš tikrųjų. Daug ašarų, daug abejonių, ką tu čia darai, ar tu apskritai aktorius, nes reikalavimai... Bet taip ir turi būti“, – sakė aktorė.
Vis dėlto šalia giežtumo ir reiklumo, pasak D. Storyk, E. Nekrošius niekada nepamesdavo ir žmogiškumo.
„Premjera. Aš ten stoviu, turbūt, neaišku į ką panaši nuo jo visų reikalavimų, įtampos. Jau tuoj reikia eiti į sceną ir staiga jis prieina prie manęs: Dalia, čia tik teatras, viskas jau padaryta, išeini ir vaidini. Ir taip kažkaip ant širdies net gera pasidarė. Paprasta smulkmena, bet išėjau ir, atrodo, viskas atlėgo. Turbūt jis matė, kad aš stoviu ant ribos, reikia kažkaip sustabdyti“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi D. Storyk.
„Jis labai sugebėdavo padėti aktoriui. Aš prisimenu, kaip mes repetavome „Dėdę Vanią“ ir buvo tokia fantastiška scena, bet jis matė, kad mums su Kostu neina ta scena. Mes labai mokėdavome išlaukti. Jis galvoja, mąsto, kaip čia dabar tą sceną padaryti, kad ji žiūrėtųsi. Ir mes sėdim, tylim, laukiam, nes mes žinom – jis kažką sugalvos. Bet kad tai bus į dešimtuką... Jis tikrai sugalvojo. Jis apstatydavo mus kažkokiais daiktais, bet simboliais ir įvykdavo kažkas tokio stebuklingo. Pastatė etažerę, parklupdė abudu skirtingose etažerės pusėse ir sako – dabar kalbėkit, bet kalbėkit pašnibždomis, kad atmosfera būtų kaip bažnyčioje. Ir suprantat, nieko daugiau nereikia“, – antrino D. Overaitė.
E. Nekrošius, pasak moterų, uždaras buvo ir asmeniniame gyvenime, turėjo gilų vidinį pasaulį, tačiau buvo labai atsidavęs šeimai. Pastaruoju metu režisierius statė daug operų, nemažai laiko praleisdavo Italijoje. Būtent todėl, sunkiai rinkdamos žodžius kalbėjo aktorės, drąsiai galima sakyti, kad itin didelio talento neteko ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis.
DELFI primena, kad režisierius netikėtai mirė antradienio naktį. Pasak Seimo vicepirmininko A. Nekrošiaus, artimo režisierius giminaičio, E. Nekrošius pasijuto blogai grįžęs iš kelionės ir buvo nuvežtas į ligoninę.
E. Nekrošius gimė 1952 metų lapkričio 21 dieną Pažobrio kaime Raseinių rajone. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66 metai. 1978 metais E. Nekrošius baigė teatro režisūros studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, grįžęs į Lietuvą režisavo Kauno dramos teatre, Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, 1993–1997 metais buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 Vilniuje įsteigė teatrą studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas. Pripažinimą režisieriui pelnė jo Jaunimo teatre pastatyti spektakliai „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“. Į Lietuvos teatro istoriją pateko festivaliui LIFE sukurtas „Hamletas“.