Apie atleidimą iš darbo D. Šakalienė penktadienio vakarą paskelbė feisbuke.
Savo ruožtu šeštadienį ji pridūrė tenorinti atsiskaitymo ir sąžiningumo.
„Per pastarąsias dienas viešojoje erdvėje išgirdau keletą pono Pemkus versijų apie mano pašalinimo iš pareigų motyvus, įskaitant ir tariamo dalininkų abejojimo mano vadovavimu trukmę.
Paskutinė versija, pateikta viešojoje erdvėje, mini dvejus metus, kuriuos ęsą buvo vykdoma organizacijos veiklos stebėsena. Primenu, kad kaip tik prieš dvejus metus, 2013 vasaros pabaigoje, dalininkai manęs paprašė iš laikinosios vadovės tapti nuolatine, motyvuojant tuo, kad nieko kito vadovo pozicijoje negali įsivaizduoti, turint omenyje mano indėlį į instituto kūrimą ir darbo rezultatus.
Tad sunku suvokti tokį sprendimą, jei tiesa, kad tuo pat metu slapta buvo pradėta instituto darbo ir mano vadovavimo stebėsena.
Dirbau daug, sunkiai ir sąžiningai. Nesyk teko atlaikyti spaudimą iš tam tikrų valdžios atstovų dėl atviros pozicijos ir nepatogių klausimų kėlimo.
Organizacijoje mano tikslas buvo užtikrinti, kad visi komandos nariai jaustųsi vertinami, reikalingi, svarbūs. Kasmet kiek įmanoma, atsižvelgdama į finansininkų išvadas kėliau jiems algas - nes orus darbuotojų pragyvenimas yra kertinė darbdavio pareiga. Dėl to prieš metus buvau sulaukusi Henriko Mickevičiaus priekaištų ir reikalavimo pasiaiškinti - tačiau pagal įstaigos įstatus tai direktoriaus prerogatyva, tad savo sprendimų laikiausi ir šiandien pasielgčiau taip pat.
Be abejo, pasitikėjau savo komanda, taip pat ir žmonėmis, atsakingais už finansus. Kaip sako mano advokatas, vadovas neturi kitos išeities, kaip pasitikėti - nes neįmanoma išmanyti visų sričių ir perdarinėti ar dubliuoti kitų specialistų darbo vien tam, kad tikrinti tariamas ar tikras klaidas. Noriu tikėti, kad pasitikėjimas buvo pagrįstas.
Išgirdau, kad mano liga ir nedarbingumo pažymėjimai 2015 metais buvo viena iš priežasčių mane pašalinti. Žodžiu ir raštu man buvo reiškiamas dalininkų palaikymas, tad sunku dabar suprasti, kad iš tiesų buvo manoma kitaip.
Kaip pataria puikus žmogus Indrė Makaraitytė, noriu uždaryti šias duris. Teprašau sąžiningo atsisveikinimo ir atsiskaitymo, be psichologinio smurto ir karo“, – rašė ji.
Paskelbė apie atleidimą
Savo ruožtu apie atleidimą ji paskelbė tokiais žodžiais:
„Daugelį metų atkakliai dirbau, kad Lietuvoje būtų mažiau žmogaus teisių pažeidimų, kad pažeidžiami ir negalintys apsiginti žmonės sulauktų pagalbos ir būtų apgintas jų orumas. Šiandien su manimi, susirgusia sunkia liga, pasielgta taip, kad turėjau rinktis – leistis įbauginama ar gintis. Mano sveikata neleidžia kariauti – ir to nenoriu. Man diagnozuotas metastazavęs skydliaukės vėžys tiesiogine prasme maitinasi stresu.
Tačiau raginama šios situacijos sukrėstų bičiulių ir artimųjų, mėginsiu apginti save.
Antradienį, sausio 5 dieną, 14 val., Žmogaus teisių stebėjimo instituto įgaliotas dalininkas Arūnas Pemkus mane informavo, kad prieš Kalėdas, tuo metu, kai Nacionaliniame vėžio institute man buvo taikomas radioaktyvios terapijos kursas dėl metastazavusio skydliaukės vėžio, įvyko dalininkų susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas pašalinti mane iš instituto direktorės pareigų.
Į mano prašymą paaiškinti tokio sprendimo priežastis jokio aiškaus motyvo nebuvo pateikta. Ponas Pemkus man pateikė pasiūlymą iki sausio 6 dienos pasirašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru. Teisiškai tai reiškia, kad atsisakau man priklausančių socialinių garantijų. Ponas Pemkus perspėjo, kad jei nesutiksiu to padaryti, nuo sausio 6 dienos būsiu atleista. Paklausus kokiu pagrindu, buvau patikinta, kad bus surastas tinkamas straipsnis.
Suprantu, kad Institutui gali reikėti pokyčių. Aš sąžiningai ir iš visų jėgų dirbau Instituto labui nuo 2004 metų pavasario, kai buvau pakviesta jį kurti ir auginti. Instituto steigėjo teises iš Atviros Lietuvos Fondo perėmusiam Henrikui Mickevičiui, pirmajam Instituto direktoriui, išvykus gyventi į JAV, Institutas liko su keliais šimtais tūkstančių litų skolų. Sugebėjau ištraukti Institutą iš skolų, atnaujinti ir išplėsti komandą nuo 4 iki 12 žmonių. Parengiau pilietinės visuomenės rėmimui skirtą EEA Grants NVO Programą, kas leido Institutui atsidurti paramos teikėjų gretose. Visus savo darbo metus Institute buvau giriama ir sulaukdavau tik teigiamo savo darbo vertinimo.
Šią vasarą man buvo diagnozuotas skydliaukės vėžys. Gydytojai neabejojo, kad daugelis metų viršvalandžių bei nuolatinis stresas darbe ženkliai prisidėjo prie ligos išsivystymo. Operacijos metu paaiškėjo, kad liga išplitusi, vėžys metastazavęs. Gavau radioaktyvų gydymą. Dėl tokios nuo manęs nepriklausančios force majeure, be abejo, negalėjau būti pakankamai darbinga ir naudinga Institutui tiek kiek būčiau norėjusi.
Jei nenorima manęs toliau matyti kaip Instituto lyderės ir vadovės, norėčiau, kad būtų atsisveikinta civilizuotai, nežeminant manęs. Mano supratimu, tiek metų darbo ir jėgų šiam Institutui atidavusį žmogų išmesti į gatvę sunkios ligos metu yra žiauru ir nesuvokiama. Nežinau, kaip tai paaiškinti ir man baisu, kad jei Žmogaus teisių (!) stebėjimo institutas taip gali pasielgti, tai kuo tada galima pasitikėti šioje visuomenėje, kaip tada žmonės gali pasitikėti žmogaus teisių gynimo organizacija, kuri turėtų būti etikos ir žmogiškumo standartas?
Sunkiai sirgdama ir turėdama šeimą negaliu sau leisti tiesiog trenkti durimis ir pasirašyti paslaugiai įteiktą prašymą išeiti „savo noru“. Vis dar tikiuosi, kad Instituto dalininkai atsipeikės ir pasielgs civilizuotai.
Savo ruožtu, linkiu Instituto komandai visokeriopos sėkmės darbuose. Absoliuti dauguma jo darbuotojų yra sąžiningi žmonės, puikūs profesionalai ir nuoširdžiai stengiasi prisidėti prie visuomenės, kurioje būtų apsaugotos kiekvieno mūsų teisės bei laisvės, kūrimo. Pati - kol būsiu gyva - toliau skirsiu savo psichologines bei teisines žinias, žurnalistinę ir dėstymo patirtį bei visas jėgas mažinti pakantumą smurtui, abejingumą ir pasyvumą; ugdyti empatiją, kuri itin svarbi gydant mūsų visuomenę nuo smurto epidemijos; didinti pagrindinių teisių ir laisvių išmanymą, pilietinį sąmoningumą“, – rašo D. Šakalienė.
D. Šakalienė DELFI teigė penktadienį elektroniniu paštu gavusi pranešimą apie atleidimą, bet nespėjusi jo net pamatyti – kol siuntėsi dokumentą, buvo užblokuota jos darbinė elektroninio pašto dėžutė. D. Šakalienė su advokatu tariasi, ką daryti toliau.
A. Pemkus: sprendimas priimtas vienbalsiai
Vienas ŽTSI dalininkų – viešųjų ryšių kompanijos „Integrity PR“ valdybos pirmininkas Arūnas Pemkus – penktadienio vakarą DELFI teigė, kad prieš Kalėdas surengtas dalininkų susirinkimas ir D. Šakalienei pasiūlyta pasitraukti.
„Dalininkai nusprendė, kad reikia keisti, ji įstaigoje dirbo beveik 12 metų, esame dėkingi už visas jos pastangas, darbą, per visus trejus metus (vadovavimo - DELFI) dėl tam tikrų veiksmų buvo tam tikrų nusiskundimų iš išorės, dalininkai pradėjo peržiūrėti visos organizacijos veiklą ir kad būtų tęstinumas, nusprendė daryti tam tikrus pokyčius. Vienas jų – vadovybės peržiūrėjimas. Tai – normalus procesas“, – kalbėjo A. Pemkus.
A. Pemkaus teigimu, S. Šakalienė formaliai buvo atleista penktadienį, apie tai informuota „Sodra“. „Direktoriai, ar būtų įmonių, ar viešųjų įstaigų – jiems netaikomi tie patys įstatymai kaip paprastam darbuotojui“, – D. Šakalienės kaltinimus neteisėtu atleidimu atmeta ŽTSI dalininkas.
Jo teigimu, su D. Šakaliene kalbėta dar prieš metus-pusantrų – dalininkų perspėjimų ir patarimų, kaip tobulinti darbą, esą būta ir anksčiau. A. Pemkus tvirtino, kad atleidimas nesusijęs su D. Šakalienės liga – jo teigimu, būtent dėl ligos vadovę iki šiol delsta atleisti.
„Šiaip šis sprendimas turėjo įvykti prieš metus. Man teko nelaiminga užduotis dalininkų vardu ją informuoti apie bendrą sprendimą“, – aiškino pašnekovas. Jo teigimu, visi trys dalininkai, tarp kurių dar yra Henrikas Mickevičius bei Dainius Pūras, sprendimą priėmė vienbalsiai ir neskubotai.
A. Pemkus atkreipė dėmesį šį darbą dirbantis savanoriškai ir iš ŽTSI atlyginimo negaunantis.