- Lietuviai susidomėję stebi, kaip sekasi tautiečiui Ukrainos ekonomikos ministro poste. Neseniai mūsų žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi žinutė, jog virš jūsų susitelkė debesys ir gresia atleidimas.
Kiekvieną savaitę nuo gruodžio mėnesio yra gandų, kad bus atleistas tai vienas, tai kitas ministras. Bet kol kas dirbame. Greičiausiai pasikeitimų vyriausybėje bus rugsėjo mėnesį, prieš savivaldos rinkimus. Tačiau kuriuos ministrus keis, neturiu supratimo.
- Tai dirbate ir nesukate galvos?
- Taip, dirbu ir dėl šitų dalykų nesuku galvos. Ministerijoje atleidome 400 darbuotojų per 7 mėnesius. Beveik 50 proc. Mes daugiausiai atleidome. Kitos ministerijos praktiškai nieko neatleidinėjo.
- Kodėl ėmėtės tokių pakeitimų?
Su senais kadrais man dirbti nepatogu, neįmanoma daryti reformų. Senoje struktūroje buvo 28 departamentai. Iš jų vadovų dabar liko tik 7, ir tai dar du iš jų atleidžiu šią savaitę. 80 proc. pakeista vadovybė, aišku, visi viceministrai irgi nauji.
- Pertvarkas darote ne tik pačioje ministerijoje, bet ir jums pavaldžiame lauke. Pavyzdžiui, labai keitėte licencijų tvarką.
Sutrumpinome licencijuojamo verslo sąrašą 40 proc. Dabar jie gali užsiimti ta pačia veikla be licencijų. Taip vykdome dereguliaciją.
- Tuo pačiu mažėja kontrolierių.
Kontroliuojančių institucijų skaičius mažėja, nors ne taip greitai, kaip norėtųsi. Centrinės valdžios organų su kontroliuojančiomis funkcijomis po Maidano buvo 56. (Pasitikrina duomenis išmaniajame telefone.) Iki šiol likviduota 13, 10 reorganizuota į 5 ir dvi įsteigtos naujos. Taigi, iš 56 liko 40.
- Turėtumėte nemažai priešų užsiauginti tokiais veiksmais.
Bet yra ir draugų. Stengiamės, kad verslui netrukdytų visokios inspekcijos, tikrinimai. Įvedėme moratoriumą verslo subjektų tikrinimui. Jis baigėsi liepos 1 d., ir mes siekiame Vyriausybėje jį pratęsti iki kitų metų pabaigos.
- Nebijote rizikuoti? Juk taip paliekate nelabai skaidrų Ukrainos verslą visai be kontrolės.
Ne. Supraskite, kontrolė neįmanoma. Kiekvienas kontroliuojantis organas, kiekvienas darbuotojas atėjęs prašo iš verslo pinigų. Jų veikla neturi nieko bendro su tomis funkcijomis, kurios jiems surašytos. Jie tiesiog turi planą, kiek privalo surinkti pinigų. Eina ir renka, daugiau nieko.
- Kokios jūsų reformos sulaukė didžiausio pasipriešinimo?
Didžiausias pasipriešinimas kyla dėl valstybinių įmonių restruktūrizacijos. Yra 1827 veikiančios valstybinės įmonės, ir praktiškai kiekviena iš jų dirba fizinių asmenų grupių interesams. Visos neskaidrios, visos korumpuotos, finansuoja politines partijas ir t.t. Per 7 mėnesius pabandėme išjudinti pertvarką. Daug šitoje srityje dirba mano patarėju esantis Adomas Audickas, buvęs Lietuvos ūkio viceministras. Nors susiduriame su milžinišku pasipriešinimu, viskas juda į priekį.
- Ar galvojate apie strateginių objektų privatizavimą?
Ne, manau, kad strateginių neprivatizuosime dabar. Reikia nuspręsti, kurios iš 1827 įmonių tikrai yra strateginės. Jų turėtų būti nuo 20 iki 50. Jas atidedame į šalį, o visa kita reikia privatizuoti. Ir kuo greičiau, kuo skubiau, - nes jų finansinė situacija su kiekviena diena, mėnesiu, metais tik blogėja. Bet – pabrėžiu – reikia ypatingai skaidrios privatizacijos, kuri vyks su užsienio investicinių bankų konsultacijomis.
- Investicijos – jūsų stiprioji pusė...
Taip, tai mano stiprioji pusė. Pirmos dvi įmonės būtinai turi būti parduotos užsienio strateginiams investuotojams dar šiais metais. Tai CentrEnergo ir trąšų gamykla Odesoje. Yra konkretūs užsienio investuotojai, kurie domisi, ir jiems reikia parduoti. Nenoriu turėti reikalų su privatizacija kažkokiems vietiniams klanams.
- Privatizacijos peržiūrėjimo nesvarstote?
Reprivatizacija ir privatizacija negali vykti kartu. Mes, kaip ministerija, pasisakome prieš reprivatizaciją. Reikia užversti tą puslapį. Apie kokią privatizaciją, apie kokį investicijų pritraukimą galėtų būti kalba reprivatizavimo sąlygomis?
- Mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti kiek daugiau apie jus, todėl užduosiu asmenišką klausimą: ką jūs pirma pamilote – savo žmoną ar Ukrainą?
(Nustebęs juokiasi.)
Aš ją sutikau pirmos savo kelionės į Ukrainą metu, taip kad viskas įvyko kartu. Tai buvo maždaug prieš dvylika metų. Tuo metu gyvenau Stokholme ir su draugais atvažiavome atostogų. Tada mūsų įmonė jokių investicijų Ukrainoje dar neturėjo, jos atsirado vėliau. Iš pradžių su žmona gyvenome Stokholme, po to Maskvoje, o prieš septynerius metus pervažiavome čia.
- Vaikai irgi keliautojai?
Pirmojo sulaukėme, kai gyvenome Stokholme, bet mes gimdėme čia, privačioje klinikoje. Paskui iš Maskvos vėl važiavome į Kijevą antram gimdymui. O trečiasis gimė, kai jau gyvenome čia. Aš supratau, kad santuokoje iš skirtingų šalių geriau gyventi žmonos krašte. Tada aš galiu keliauti, kiek reikia – ankstesniame darbe keliaudavau darbo reikalais virš šimto dienų per metus. Taip kad geriau ten, kur jai komfortabilu, tinkama, kur draugų ratas...
- O jos tėvai?
Uošviai irgi Kijeve. Jie yra iš Donecko. Prieš trejus metus pervažiavo į Kijevą, profesoriauja.
- Vadinasi, jums labai gerai žinoma, kas tenai darosi?
Visiškai aišku. Donecko centre yra žmonos butas...
- Ar ten neįsikraustė koks nors Motorola?
(Juokiasi.)
Ne, dar lyg nei jis, nei kiti veikėjai neapsigyveno. Mes gerai suprantame situaciją tenai, uošviai labai išgyvena. Mūsų butas Kryme irgi „užstrigo“, patekti į jį negalima.
- Kiek žinau, Gurzufe (R.B. – Krymo kurortas) turėjote meno galeriją?
Buvo galerija, bet nuomojamose patalpose. Kartas nuo karto darydavome tenai parodas. Aš esu didelis šiuolaikinio meno gerbėjas. Šitame kabinete matote ir ukrainietiškų autorių darbų, ir Antano Sutkaus menines fotografijas (Rodo į nuotraukas už nugaros). Anksčiau, kiek galėdavau, palaikydavau. Bet dabar tokių finansinių pajamų neturiu, net savo akcijas „East Capital“ pardaviau. Neturiu laiko net už akcijas gautų pinigų investavimui, kad jie neštų pajamas.
- Pabaigai grįžkime prie investavimo į valstybę. Kaip jūs žiūrite į Andriaus Kubiliaus keliamą Vakaruose idėją dėl naujojo Maršalo plano Ukrainai?
Aš labai noriu A. Kubiliaus paprašyti, kad jis iki rugsėjo mėnesio dar detaliau apgalvotų šią idėją, jos įgyvendinimo technologiją. Rugsėjo mėnesį noriu jį pakviesti į kasmetinę didžiausią ir rimčiausią Centrinėje Europoje konferenciją „Yalta European Strategy“, kuri vyks Kijeve, kad jis visiems dalyviams aiškiai šitą planą išdėstytų.
-Mano asmenine nuomone, tokiam plane Ukrainai būtina apibrėžti paramos naudojimo priežiūros mechanizmus.
Be jokios abejonės. O didžiausi donorų pinigai turėtų būti skirstomi per tarptautines organizacijas. Ir priežiūra yra privaloma, kad pagalba būtų sėkmingai panaudota. Dabar skubu į lėktuvą, skrendame į Ameriką.
- Ačiū jums už pokalbį ir linkiu sėkmės tariantis su investuotojais anapus Atlanto.
Kitą dieną po interviu, kai ministras A.Abromavičius su premjeru Arsenijumi Jaceniuku pradėjo vizitą JAV ir Kanadoje, bandydami pritraukti investicijas į šalį, “Dešiniojo sektoriaus“ ginkluotas būrys Vakarų Ukrainoje susikirto su valstybinėmis jėgos struktūromis. Tokiomis aplinkybėmis kalbėti apie patrauklų investicinį klimatą darosi dar sunkiau. Tačiau Ukraina turi ir savo žmonių, ir draugų, kurie pasiryžę padėti permainoms.