Kinija yra tūkstančius metų gyvuojanti imperija. Ji nieko nepamiršta – juo labiau pažeminimų. Kai 1900-ųjų birželį per vadinamąjį boksininkų sukilimą Kinijos Čingų imperija pamėgino atsikratyti užsienio šalių įtakos ir puolė Pekino centre įsitvirtinusius svetimšalius, kinai sulaukė atsako: 8 užsienio valstybės – Austrija-Vengrija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Rusija, Jungtinė Karalystė bei JAV sudarė jungtinę koaliciją ir numalšino sukilimą.
Mūšio dėl Pekino pasekmės Kinijai buvo skaudžios – šalis patyrė pažeminimą, o reparacijos nusmukdė šalies ekonomiką ir sugriovė imperiją. Ir nors Čingų imperijos laikai, regis, praeityje, nauja, komunistinę imperiją kuriantis režimas Pekine neslepia ambicijų.
„Kinų liaudis niekada neleis jokioms užsienio jėgoms bauginti, engti ar pavergti mūsų. Ir bet kas pabandęs tai padaryti susidurs su suknežintomis ir kruvinomis galvomis priešais 1,4 mlrd. kinų Didžiąją plieno sieną“, – liepos 1-ąją pagrindinėje Pekino Tianemeno aikštėje minint 100 Kinijos komunistų partijos įkūrimo metines pakeltu balsu kalbėjo autoritarinis šalies lydeirs Xi Jinpingas.
Xi Jinpingas, simboliškai tokiai kalbai priderinęs net aprangą – Kinijos liaudies respubliką įkūrusio lyderio Mao pamėgtą pilką švarką, savo kalboje trumpam leido pamiršti šalį vis labiau kamuojančias problemas: senstančią visuomenę, socialinės nelygybės augimą, korupciją ir išskyrė tik šviesiąsias koministų partijos puses – esą ji atgaivino valstybę, ištraukė iš skurdo dešimtis milijonų žmonių, pakeitė pasaulio vystymosi kraštovaizdį.
Xi Jinpingo žodžiai buvo palydėti garsiais plojimais. Tiesa, neįprastai grubius pasisakymus apie galvų knežinimą pagrindiniai šalies ruporai, skirti užsienio auditorijai – „The Global times“ ir kadaise nepriklausomu buvęs, o dabar režimo žinutes iš geležiniu kumščiu užgniaužto Honkongo transliuojantis „South China Morning Post“ nutylėjo.
Bet abejonių neturėjo kilti nei vietos, nei užsienio auditorijoms: iš didelės, bet atsilikusios į vieną svarbiausių pasaulio galybių per pastaruosius kelis dešimtmečius transformavusi Kinija daugiau nebesileis žeminama. O šiandieninei Kinijai bet kurios užsienio šalies prieštaravimas ar kritika gali būti įvertintas kaip akiplėšiškas bandymas žeminti Kiniją.
Žinoma, tokiose pagyrose negalėjo būti nė kalbos apie dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusio komunistinio režimo žiaurumą, apie žmogaus teisių pažeidimus prieš uigūrus ar Honkongo gyventojus. Bet netrūko pagyrų augančiai Kinijos karinei galiai bei grasinimų „išspręsti Taivano klausimą ir taip suvienyti Kiniją“, į ką sureagavęs Taivanas pažadėjo ginti savo „suverenumą, demokratiją ir laisvę nuo diktatūros“. Bet Pekino žinia buvo aiški.
„Niekas negali nuvertinti Kinijos liaudies ryžto, tvirtos valios bei galimybės ginti savo suverenumą bei teritorinį integralumą“, – tiesmukomis užuominomis kalbėjo Xi Jinpingas. Tokie žodžiai buvo ne šiaip skirti Taivanui, bet ir pastarąjį remiančioms šalis – tiek JAV, tiek Lietuvai.
Kodėl Lietuva sukėlė Pekino susierzinimą?
Tai, kad Lietuva pastaraisiais metais susilaukia neįprastai daug dėmesio iš Pekino, rodo ne tik Kinijos susierzinimas dėl lietuvių veiksmų – ar tai būtų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose pabrėžtas Kinijos diplomatų bei žvalgybininkų vaidmuo, ar kiniškų 5G technologijų plėtros Lietuvoje stabdymas, ar pasitraukimas iš „skaldančio“ bendradarbiavimo su Kinija formato 17+1. Pekinui ypač nepatinka Lietuvos flirtas su Taivanu, kurį Kinija laiko savo dalimi ir tradiciškai kimba į atlapus bet kam, kas turi kitokią nuomonę.
Lietuvai dar pavasarį paskelbus, kad šiemet ketinama atidaryti verslo atstovybę Taivane, abipusis ryšys tik dar labiau sustiprėjo po to, kai Lietuvos vyriausybė nusprendė Taivanui skirti 20 tūkst. „AstraZeneca“ vakcinos nuo koronaviruso dozių, mainais į Taivano pagalbą kaukėmis, kai jų labiausiai reikėjo. Atsidėkodami taivaniečiai ėmėsi padėkos bei neregėto dosnumo akcijų Lietuvai ir lietuviams.
Atrodytų, kad Taivanui negali nedaryti įspūdžio Lietuva – šalis, kuri metė iššūkį kadaise galingai ir, regis, nepalaužiamai sovietinei imperijai, spjovė į ją, nepabūgo bauginimų ir iš jos ištrūko pirmoji. O toks Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimas bei pabrėžtinai kieta lietuvių pozicija vertybiniais bei nacionalinio saugumo klausimais – ar tai būtų 5G ryšių technologijos, ar 17+1 formatas, ar uigūrų genocido įvardijimas neatsitiktinai kelia Pekino įsiūtį. Įdomu tai, kad kompleksuodama dėl tokio, jos požiūriu įžūlumo, Kinija savo nepasitenkinimo Lietuva nesugebėjo net paslėpti.
Tas pats „Global times“ dar gegužę rypavo, kad Lietuvos pasitraukimas iš 17+1 formato yra atleistinas, nėra ko pykti ant „mažos šalies, kurios gyventojų skaičius yra mažesnis, nei vieno didesnių Kinijos miestų rajonų“, o visi naratyvai prieš Kiniją esą tėra simboliniai.
„Tai tėra trumpalaikiai JAV strategijos prieš Kiniją atgarsiai. Jei Lietuva gerbs save, mes tai gerbsime. Jei ji bus aklai arogantiška ir netgi bandys provokuoti Kiniją, mes tuo nesirūpinsim. Bet kai tokia maža šalis taps agresyvia ir aktyviai save vers didžiųjų galių varžybų įrankiu, tai prisišauks bėdos“, – rašė „Global Times“, kuris dažniausiai atspindi oficialiojo Pekino poziciją.
Tokius įspėjimus Lietuvai, kad ji „pjaus tai, ką pati pasėjo“ tas pats „Global Times“ dar paįvairino įvairių ekspertų nuomonėmis, esą Lietuvos pasitraukimas 17+1 ne tik nepaskatins šio formato byrėjimo ir niekam nepakenks – priešingai, neva taip bus tik dar geriau, nes neliks, kas kelia nereikalingus klausimus, o „nedaug kuo prieš 17+1 prisidėjusi Lietuva“ nebekels audrų.
Anot „Global times“ Lietuva garsėja baime Rusijai ir prastais santykiais su šia šalimi, o kritika Pekinui tėra noras įtikti JAV. Dėl tokio elgesio, anot „Global times“ Lietuva dar pasigailės.
„Mes patariame šiai šaliai laikytis toliau nuo Kinijos pamatinių interesų. Lietuva nėra kvalifikuota pulti Kinija, mažos šalys taip neturėtų elgtis“, – Lietuvą auklėjo „Global times“.
Laivai – pasaulio galybių varžybų simboliai
Toks arogantiškas Pekino požiūris gali daug ką pasakyti apie tikruosius Kinijos bendradarbiavimo iniciatyvų kaštus, o beveik dešimtmetį Kiniją valdančio ir užleisti pareigų, regis, neketinančio Xi Jinpingo nusiteikimas – apie būsimus Pekino veiksmus.
Ir nors savo kalboje Xi Jinpingas pabrėžė, kad kol kas į G7, nepaisant savo ekonominės galios nepatenkanti ir todėl savotiškai izoliuota Kinija turėtų geriau komunikuoti, stengiantis pataisyti savo įvaizdį pasaulyje, Kinijoje įprastas grubumas gali būti paremtas tik grubia jėga ir galia. Tai Kinija jau nevengia demonstruoti ir svarbiausioms savo varžovėms – JAV bei jų sąjungininkams.
Pavyzdžiui, jei savo kalboje apie taikų „Taivano problemos sprendimą“ užsiminęs Xi Jinpingas taip pat pažymėjo, kad „aukšto lygio ekspertai turėtų naudotis įvairiausiais tarptautiniais renginiais, forumais, konferencijomis ir žiniasklaidos suteikiamomis galimybėmis pasisakyti bei reklamuoti Pekino požiūrį, skleisti Kinijai svarbius naratyvus, tai dar kovo mėnesį vykusios derybos tarp JAV ir Kinijos parodė, ko verta tikėtis artimiausiu metu tarp šių dviejų varžovių. Tuomet diplomatinis susitikimas baigėsi farsu, kuriame aidėjo įžeidimai, kaltinimai, o visas šias rietenas pamatė pasaulis.
„Mes varžomės su Kinija ir kitomis šalimis laimėti XXI a.“, – balandį minint pirmąsias 100 dienų Baltuosiuose rūmuose sakė JAV prezidentas Joe Bidenas, tačiau besiklausant jo administracijos bei stebint jos veiksmus akivaizdu, kad daugiau tokio kalibro šalių beveik nėra. Pavyzdžiui, Rusija yra strateginė varžovė amerikiečiams, tačiau savo ekonomine galia neprilygsta Kinijai. Tuo metu pastaroji ne tik ekonomine galia, bet ir karine neįtikėtinais tempais vejasi JAV bei Rusiją.
Jau kurį laiką atviruose šaltiniuose vyksta savotiška nuotraukų medžioklė bei analizė, kas aptiks naujų kokybiškesnių kadrų bei pastebės dar daugiau detalių iš Šanchajaus, kur statomas trečiasis ir didžiausias Kinijos lėktuvnešis.
Tokie laivai, kurie gali į tolimiausius pasaulio kampelius jūrų keliais nugabenti dešimtis smogiamųjų orlaivių yra vienas šiuolaikinės karinės galios simbolių ir įrodymas, kad tokius pajėgumus turinti ir išlaikyti gebanti valstybė išties yra pasaulio galybė. Lėktuvnešis (bei jį visuomet lydinti kovinė grupė) projektuoja valstybės galią ir vien savo pasirodymu gali sukurti tokį diplomatinį spaudimą, kokio nepajėgūs sukurti kiti veiksniai.
Dar daugiau, naujasis, vos pernai iš dalių pradėtas rinkti ir jau baigiamas statyti Type 003 Kinijos lėktuvnešis bus ne tik didesnis už sovietinių laikų pavyzdžius, bet ir galingesnis – dydžiu bei galimybėmis jis prilygs naujajam JAV „Ford“ klasės lėktuvnešiui.
Savaime lėktuvnešių turėjimas nesuteikia pranašumo – daug ką lemti gali tokios „nereikšmingos“ detalės, kaip lėktuvams į orą pakilti padedančių katapultų arba keltuvų skaičius, ką jau kalbėti apie techninį įgulų paruošimą, sistemų patikimumą ir pačią operacijų planavimo patirtį.
Nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvnešius intensyviai naudojančios JAV turi dešimtmečius skaudžios, sėkmingos ir pergalingos patirties – nuo mechanikų iki pilotų amerikiečiai iš kartos į kartą perduoda neįkainuojamas žinias. Tuo metu Kinijai tai yra vis dar nauja patritis, nors Pekinas neslepia savo ambicijų, yra nusimatęs plačią erdvę laivyno operacijoms, o ir pats tikslas turėti daugiau lėktuvnešių rodo, kad Kinija bus nusiteikusi projektuoti savo karinę galią už šalies ribų.
Ir jei kol kas Kinijos interesai pirmiausiai sutelkti Pietų Kinijos jūroje bei aplink Taivaną, kur dar prieš kelis dešimtmečius JAV galėdavo permesti kelias savo lėktuvnešių kovines grupes ir taip atvėstinti Kinijos karingą retoriką, tai su ambicija bei pajėgumais, bent jau kiekybe prilygstančiais amerikiečiams Pekinas ketina būti pajėgus mesti iššūkius ir visame Ramiajame vandenyne.
Augina branduolinius raumenis
„Kinijos siekis yra tapti strategiškai lygiaverte varžove šio dešimtmečio pabaigoje. Pirmą kartą JAV susidurs iškart su dvejomis lygiavertėmis varžovėmis“, – kalbėdamas apie Kinijos ir Rusijos strateginio arsenalo stiprinimą dar pernai įspėjo JAV Strateginių pajėgų vadas admirolas Charlesas Richardas. O tai, anot jo, yra strateginis iššūkis, kuris reiškia ne šiaip dviejų supergalių susidūrimą, bet ir tikėtiną dviejų branduolinius ginklus turinčių valstybių sankirtą.
Iki šiol Kinijos branduolinis arsenalas buvo kone neliečiama tema – nuo nerealistiškai skambančių kelių dešimčių iki kelių tūkstančių branduolinių ginklų siekianti paklaida egzistuoja todėl, kad kitaip nei JAV ar Rusija, Kinija nėra įsipareigojusi deklaruoti savo branduolinio arsenalo detalių ir to nedaro. „Keli šimtai branduolinių galvučių“ – toks ekspertų sutariamas tikėtinas skaičius Kinijai leidžia lygiuotis su tokiomis branduolinėmis valstybėmis, kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.
Tačiau kartu su Xi Jinpingo kalba Pekine pastarosiomis dienomis ekspertų bendruomenė neatsitiktinai pasinėrė į naujas spėliones. Jau kurį laiką JAV puse lūpų įtarinėjo, kad Kinija dramatiškai plečia savo branduolinį arsenalą, o tyrėjai iš Kalifornijoje įsikūrusio Jameso Martino neplatinimo studijų centro kaip tyčia pateikė palydovinių nuotraukų analizę.
Joje užfiksuotos naujos statybos atokioje vietovėje Gobio dykumoje netoli vėjo jėgainių parko. Ekspertų vertinimų čia konstruojama per 100 naujų šachtų, skirtų balistinėms tarpžemyninėms raketoms.
Dar 2016-siais prasidėjusios bandomųjų šachtų statybos iškart keliose atokiose vietovėse atkreipė tiek nepriklausomų stebėtojų, tiek, žinoma, Pentagono dėmesį.
2018-siais kasmetinėje ataskaitoje JAV Gynybos departamentas pažymėjo, kad Kinija galimai siekia išplėsti savo naujausių tarpžemyninių raketų DF-41 galimybes. Sukurtos kaip mobilios sistemos gabenančios milžiniškas raketas, galinčios nugabenti iki 10 branduolinių užtaisų 16 tūkst. km atstumu, DF-41 turėtų tapti Kinijos strateginių raketinių pajėgų smogiamuoju branduoliu.
Savaime raketų šachtos atrodytų atgyvenęs, praėjusio amžiaus sprendimas – tai tėra brangūs, stacionarūs taikiniai, kurie neišvengiamai būtų sunaikinti per pirmąjį arba atsakomąjį smūgį, kai mobilios sistemos turi daugiau galimybių išgyventi ataką. Vis dėlto įprasta logika atrodytų bauginančiai: 100 naujų šachtų ar daugiau reiškia tokį pat papildomą skaičių raketų – viena raketa gali gabenti iki 10 savaime nusitaikančių branduolinių galvučių, kurios gali būti nutaikyti į JAV taikinius. Tai reiškia tūkstantį naujų taikinių Amerikoje.
Tačiau JAV ekspertai, pavyzdžiui Jamesas M. Actonas iš Carniegio branduolinės programos pažymėjo, kad kinų planas gali būti gudresnis ir netgi primenantis JAV planus 8-jame dešimtmetyje. Tuomet JAV planavo įkurti net 4,6 tūkst. naujų šachtų, tačiau tik 200 naujų balistinių raketų – likusios šachtos buvo paliktos kaip jaukas – fiktyvūs taikiniai priešininko branduoliniam arsenalui.
Vėlgi, branduolinio karo teorija buvo ir tebėra spėjimų, apskaičiavimų ir spekuliacijų zona: net jeigu esi šalis, kuri nenori ar netgi neketina kariauti branduolinio karo, tokie pajėgumai, kuriuos turi yra nutaikyti į priešininką ir jo branduolinį arsenalą, kaip ir pastarojo arsenalas nutaikytas pirmiausiai į tavo branduolinių ginklų pajėgumus – kuo daugiau varžovas netenka branduolinių ginklų, tuo mažesnė tikimybė, kad pats sulauksi daugiau smūgių.
Bet jeigu tavo branduolinis arsenalas nutaikytas į jauką, t. y. į tuščias raketų šachtas, kurių jokiomis techninėmis žvalgybos priemonėmis neįmanoma atskirti nuo pilnų, tuomet mažiau branduolinių ginklų turinčiam priešininkui skiri neadekvačiai daugiau dėmesio, o priešininko mobilios tarpžemyninių balistinių raketų sistemos, tokios kaip DF-41 turi daugiau galimybių išvengti smūgių. Kad ir kokios raketos ir kiek jų bus įkurdinta naujose šachtose, akivaizdu, kad tokiu strateginės ginkluotės žaidimu Kinija žaidžia su JAV pavojingą žaidimą.
Tuo pat metu ekspertai atkreipė dėmesį ir į kitus įslaptinus Kinijos projektus, tokius kaip buvusiame Lop Nuro branduolinių ginklų poligone, kur kadaise 1964 Kinija išbandė savo pirmąjį branduolinį ginklą. Dabar čia plečiama, kaip spėjama karinėms reikmėms pritaikytų kosminių erdvėlaivių bazė.
Pagal JAV Nevados dykumoje esantį slaptą objektą „kiniškas Zona Nr 51“ pakrikštyta bazė – tik vienas Kinijos sparčiai vystomos karinės infrastruktūros projektų.
Senokai aidintys perspėjimai dėl Kinijos strateginės grėsmės galiausiai tampa realybe, o Pekinas jau artimiausiu metu gali būti pasiruošęs mesti iššūkį JAV ir stoti į atvirą kovą – kaip ir įspėjo ne vienas ekspertas. Tačiau susidūrimo realybė gali būti visai kitokia, nei tikisi JAV ar jų sąjungininkai.