Vėliau kūrėjai pakvietė Boženą ir į Kongresų rūmus, kur su ja susitiko Mzia Nioradzė, čigonės Azučenos vaidmenį atlikusi ir Metropoliteno operoje. Prieš artėjančius spalio 22-25 d. „Trubadūro“ spektaklius, dar kartą susisiekėme su mūsų heroje, sužinoti, kaip jai sekasi šiandien.
Nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią nuo gyvenimo tabore, iki gražios šeimos laisvame ir atvirame pasaulyje, Božena neslepia, jog dabar ji yra laiminga.
– Kaip jums sekasi šiandien? Žinau, jog po mūsų paskutinio pokalbio jūsų gyvenime įvyko permainų...
Taip, kai paskutinį kartą kalbėjomės vos mėnesį dirbau pardavėja. Po mūsų interviu praėjus pusei mėnesio, gavau pasiūlymą dirbti parduotuvės vedėja, kitoje, tos pačios įmonės parduotuvėje. Buvau labai nustebinta, kad valdžia manimi taip pasitiki. Buvo tikras šokas, be to, buvo balandžio 1-oji, tad iš karto ėmiau tikslintis, ar tai nėra tik pokštas. Man buvo pasakyta, kad esu aktyvi, bendraujanti, ir galiu šį darbą dirbti.
Ir taip jau pusę metų užimu šias pareigas, niekuomet negirdėjau blogo žodžio iš savo darbdavių, o buvusi mano vedėja buvo puiki mokytoja. Aš galiu tik džiaugtis, kad Lietuvoje pagaliau atsirado tolerantiškų darbdavių, kurie nežiūri, kokios tu tautybės, kaip atrodai. Jiems svarbiausia, jog moki ir gali atlikti savo darbą, esi drąsus, pasiryžęs viskam.
– Paskutinį kartą buvome susitikę „Trubdadūro“ spektaklyje, kur susipažinote su čigonės Azučenos vaidmenį atlikusia Mzia Nioradze. Kaip nupasakotumėte savo jausmus, apsilankius operoje?
Operoje lankiausi pirmą kartą ir nežinojau kas bus... Kai užgeso šviesa tiesiog ramiai sėdėjau ir laukiau kažko gražaus. Azučenos istorija man buvo skausminga ir tuo pat metu suprantama iš veikėjos pusės. Reagavau gana jautriai, nes daug panašių istorijų esu girdėjusi net iš šiandien pasaulyje gyvenančių romų.
Į spektaklį ėjau su vyro mama, - ji buvo labai nustebinta, kokia garbė man teko susipažinti su Mzia. Ji - įspūdinga moteris: talentinga, graži ir matyti, kad jautri, todėl ji gali būti soliste tokioje operoje... Ir ne tik. Juk žmogus be jausmo, be geros širdies negali būti aktoriumi. Iki šiol prisimenu šį susitikimą ir tikrai planuoju dar kartą apsilankyti operoje!
– Jūsų profilis socialiniame tinkle mirga kelionių nuotraukomis. Ar jos susijusios su jūsų darbais, skirtais romų integracijai skatinti?
Taip, tikrai. Dalyvauju seminaruose, mokymuose, atstovauju Lietuvai. Jau nuo 2013 metų keliauju, o pirmoji mano išvyka buvo į Budapeštą. Užsienio kelionės man suteikia labai daug įkvėpimo, paskatinimo dirbti toliau. Be to, iš mokymų parsivežu ne tik motyvaciją, bet ir sertifikatus, diplomus. Galiu parodyti, jog iš tiesų esu kažką nuveikusi, esu kai ko verta, - tai, ką aš turiu, nėra kiekvienam pasiekiama. Labai svarbu įgyti tokio pasitikėjimo savimi.
Tik pradėjusi važinėti buvau apstulbusi tuo, kokie romai svetur yra išsilavinę, dirba gydytojais, yra profesoriai, jų rasi net valdžios institucijose. Tokie dalykai mane skatina eiti toliau ir tobulintis pačiai. Supratau, jog kai žmogus nori, jis gali pasiekti savo gyvenimo tikslą, nesvarbu, kokios tautybės jis bebūtų.
Žinoma, stengiuosi savo įkvėpimu dalintis ir su Lietuvos romais. Ypatingai moterimis, kad jos pamatytų, jog dirbti ir mokytis nėra blogai, jog daug dalykų yra įmanomi ir dėl to nereikia atsisakyti savo tradicijų. Svarbu parodyti, jog gyvenimas yra daugiau, nei namų ruoša ir vaikų auginimas. Reikia pamatyti per gyvenimą ne tik pasaulį, bet ir nuostabius žmones jame.
Kelionės yra tikrai nuostabi patirtis... Greitai vėl keliausiu į Budapeštą. Beje, kuomet buvome Makedonijoje, vyko romų operos žvaigždžių pasirodymas! Romų dainininkas, operos solistas, dainavo operą romų kalbą – tai buvo kažkas neįtikėtinai įspūdingo!
– Ar pasikeitė situacija Lietuvoje? Ar matote, kad tai, ką bandote pranešti, įdiegti romams Lietuvoje, yra priimama lengviau?
Ne, žinokite, niekas nesikeičia... Ir pati dabar daug laiko neturiu turint kasdienį darbą. Tačiau nesikeičia ir jie, kuo toliau, tuo sunkiau. Ir patys romai darosi vis agresyvesni. Man svarbiausia, kad vaikai bent mokyklas baigtų, - tai jau būtų daug. O jei dar ir po mokyklos išeitų studijuoti...
Na, o kol kas rašome projektus, laukiame finansavimo. Tikiuosi, kad galės pradėti gyvuoti elektroninė parduotuvė, kurioje norime siūlyti rankomis siuvinėtus romų kilimus, kad kas nors galėtų juos nuomotis ar pirkti. Būtų puiku. Tai, pirmiausia, būtų romų moterų verslas, jos galėtų legaliai užsidirbti iš to, kas joms yra artima, brangu, kas yra jų tradicijų dalis.
Sėkmės ir ačiū už pokalbį!