Sulaukusi 17–os metų ryžosi tikrai avantiūrai: pirmasis darbas svetur buvo itin sunkus

Dar būdama 17 metų Martyna (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) pareiškė – Lietuvoje ji negyvens. Nebaigusi mokyklos, ji susikrovė lagaminus ir išvyko gyventi į šalį, kurią jai pasiūlė klasiokės.

Spontaniška emigracija

O klasiokės pasiūlė Šveicariją. Kartu dirbti vykusios merginos ten turėjo giminių. Bet Martyna tikina, kad jai būtų tikusi bet kuri šalis – kur pasiūlysi, ten gerai. Tad dar su mamos rašteliu, notaro patvirtinimu ji pradėjo savo gyvenimą svetur.

Šiandien 30 metų moteris sako, kad jau vaikystėje žinojo, kad Lietuvoje ilgai negyvens. „Mamai aišku buvo, kad Amerikoje būsiu. Amerikos nepasiekiau“, – į telefono ragelį juokiasi ji.

Gyventi į Šveicariją Martyna išvyko dar 2005 metais. Moteris pripažįsta, gal dėl svajonės ji metė viską, net nebaigė mokyklos. „Buvau nepilnametė, turėjau svajonę su rožiniais akiniais, kad manęs visi laukia, lengvai rasiu darbą. Nuo senų senovės norėjau gyventi kitoje šalyje. Išvykome, lietuviškai „ant durniaus“ su atgaliniu bilietu“, – pasakoja Martyna.

Klasiokės Šveicarijoje ilgai neužsibuvo, grįžo į Lietuvą. Tačiau Martyna po dviejų savaičių klajonių ir darbo paieškų vėl išvyko į Šveicariją. „Susipažinau su vaikinu. Tokia čia ir istorija. Dėl meilės likau Šveicarijoje. Iš tiesų, net nelabai norėjau likti, jei ne jis“, – pamena Vilniuje augusi moteris.

Pasiteiravus, kaip reagavo Martynos šeima į emigraciją vos sulaukus 17 metų, moteris atsako, kad mama buvo pratusi prie dukros minčių, kad gyvens užsienyje. „Mama susitaikė su ta mintimi, žinojo, kad anksčiau ar vėliau bus tas sprendimas kažkur išvykti. Taip, aišku, ji dėl mokslų pergyveno. Ji tik po pusės metų suprato, kad tai rimta, kad negrįšiu greitai“, – sako Martyna.

Pašnekovė pastebi, kad jos emigracijos priežastis skiriasi nuo daugumos lietuvių. „Tiesiog norėjau būti kitur. 17 metų nelabai buvau susidūrusi su žmonių nusivylimu, nepasitenkinimu. Ne tas galvoje buvo. Taip, be abejo dabar su tuo susiduriu, matau tai kiekvieną dieną. Tai nėra gražioji Lietuvos pusė. Bet tais laikais tiesiog norėjau gyventi ne Lietuvoje“, – atvirauja ji.

Esą jai vienai išvažiuoti nebuvo baisu. „Nežinau kas man tada buvo. Paauglystėje buvau ekstremalė. Man niekas nebuvo baisu. Kai pagalvoju, ką aš išdarinėdavau, tai padėk Viešpatie. Gyvenime to nedaryčiau“, – šiandien juokiasi Martyna.

Pirmas darbas – sunkiausias

Nepilnametė su draugu apsigyveno Bazilio mieste. Pirmąjį darbą, tvirtina Martyna, ji rado lengvai. „Mano draugo tėvas – įtakingas Bazilio advokatas. Be leidimo gyventi buvo sunku gauti kokį geresnį darbą, ypač be darbinės patirties. Prižiūrėjau senolę. Lankiau vokiečių kalbos kursus. Vėliau dirbau restorane ir kas metus kilau karjeros laiptais. Galiausiai dirbau sekretore“, – pasakoja Martyna.

Pasiteiravus, apie pirmojo darbo įspūdžius, moteris nusijuokia. „Kieta tetulė. Moteriai buvo 90 metų, aš vokiečių kalbos nemokėjau, žinojau 2 žodžius iš televizoriaus. Ji su manimi visomis kalbomis bandė kalbėti. Ir mes radome bendrą kalbą. Gal tas noras gyventi, pasilikti toje šalyje padėjo. Prisitaikiau“, – pamena Martyna.

Slauge ji išdirbo apie metus. Martyna pripažįsta, kad tai buvo jos sudėtingiausias darbas. „Lankiau visokius kursus, praktikavausi Raudonajame kryžiuje. Metus medicinos kursus ėjau. Man buvo privaloma praktika senelių prieglaudoje. Žinokit, nepabaigiau to. Žinojau, kad tai bus nelengva. Vien tik dirbdama su močiute tai pastebėjau. Tai fizinis krūvis, bet ir psichologiškai nėra lengva“, – sako Martyna.

Anot jos, yra itin sudėtinga kiekvieną dieną matyti žmogų, kuriam gal šiandien geriau, bet, žinai, kad neilgam. „Tai sunku. Todėl ir neišdrįsau eiti dirbti į senelių namus“, – tikina Martyna.

„Tai buvo neigiama aplinka. Sakiau, kad norėčiau dirbti gimdymo namuose. Bazelyje nebuvo tam mokyklos. Toks darbas man gražus: matai naują gyvybę, džiaugsmas. O ten – paskutiniosios laukimas. Tai buvo žiauru, nenorėjau to sau ir nemaniau, kad kam nors padėsiu su tokiu savo nusistatymu, nuotaika“, – atvirauja ji. Tačiau, pastebi Martyna, senolė buvo ilgaamžė – mirė 99 metų.

Paskutinis Martynos dirbtas darbas Šveicarijoje – sekretorės. „Nemanau, kad Lietuvoje būtų lengva taip judėti karjeros laiptais. Ten viskas buvo per pažįstamus. Man padėjo, bet reikėjo įrodyti ar aš tai galiu, ar ne. Lietuvoje, manau, būtų sunkiau“, – sako moteris.

Rado darbą, nors nebaigė mokyklos

Martyna Šveicarijoje pragyveno 11 metų. 2016 metais ji grįžo į Lietuvą. Sugrįžimas, juokiasi ji, irgi buvo neplanuotas. „Grįžau į Lietuvą pailsėti ir likau visam. Nebuvo gaila palikti Šveicarijos. Nutiko daug įvykių šeimoje. Tuo metu, kai buvau Lietuvoje, susirgo mama. Mūsų šeima labai maža: sesuo, sūnėnas, brolis ir mama“, – pasakoja Martyna.

Mama, prasitaria ji, mirė praeitų metų rugpjūtį. „Nusprendžiau, kad lieku Lietuvoje. Kai mama mirė, žinojau, kad tai mano šalis, čia aš ir liksiu“, – atvirai sako Martyna.

Grįžti į lietuviškas gyvenimo vėžes, tikina pašnekovė, buvo lengva, jai padėjo šeima. Tačiau, pamena Martyna, sunkumų sukėlė kelionės viešuoju transportu – viskas buvo nauja.

Pasiteiravus, apie kitus lietuvius Šveicarijoje, Martyna nusijuokia. „Pasakysiu atvirai: per visus 11 metų sutikau 4 lietuvius. Kažkada buvau skaičius internete, kad 2009 metais Šveicarijoje buvo šiek tiek daugiau nei 3000 lietuvių“, – teigia pašnekovė.

Pasiteiravus, ar tai, kad ji nebaigė mokyklos, Martynai netrukdo, ji atsako, kad kol buvo Šveicarijoje, tol netrukdė. „Vėliau supratau, kad tai man gali atsiliepti. Bazelyje man nereikėjo vidurinio išsilavinimo, niekas manęs apie jį neklausė. Grįžus į Lietuvą pastebėjau, kad be vidurinės – niekur“, – atvirai sako Martyna.

Mokyklos Martyna dar nebaigė, tačiau to siekia. Lietuvoje Martyna dirba logistikos srityje – telefonu aptarnauja klientus šveicarus. „Labai greitai darbą susiradau. Nusiunčiau pirmą savo gyvenime lietuvišką gyvenimo aprašymą ir kitą dieną su manimi susisiekė“, – sako ji. Anot pašnekovės, jai padėjo tai, kad ji moka šveicarų dialektą – ne visi vokiečiai supranta, kai kalba šveicarai.

„Ne kiekvienam gali taip pasisekti. Palaikau ryšį su savo klasiokais. Tie, kurie nebaigė vidurinės, neturi šansų rasti darbą. Jie emigravo.“, – teigia Martyna.

Palygino Lietuvą su Šveicarija

Lietuva nuo Šveicarijos, sako buvusi emigrantė, skiriasi pragyvenimo lygiu, žmonėmis ir ypač sveikatos apsaugos sistema. „Čia, galiu labai atvirai pasakyti, man baisu eiti į polikliniką. Ten pastoviai žmonės susiraukę, reikia maldauti siuntimo. Šveicarijoje ateidavau, išklodavau savo problemas ir man būdavo pasakyta, kur nueiti“, – sako Martyna.

Esą skiriasi ir pagalba bedarbiui asmeniui. „Lietuvoje žmogus be darbo nėra skatinamas susirasti darbą kaip Šveicarijoje. Man teko ten du mėnesius būti darbo biržoje. Siūlė visokiausius kursus, kad palengvėtų darbo ieškojimo kelias. Matosi, kad čia nėra tiek laimingų žmonių, kiek ten. Su tuo susiduriu kiekvieną dieną“, – pastebi pašnekovė.

Ir nors Šveicarijoje pigesni pieno produktai, pavyzdžiui sviestas, ir šokolado kokybė daug geresnė, moteris ten itin pasigesdavo juodos duonos. „Turėjau pažįstamas iš Ukrainos. Jos net iki Vokietijos važiuodavo pirkti duonos, į rusų parduotuvę“, – tikina Martyna.

Nors mokesčiai Šveicarijoje didesni, Martyna pastebi, kad gyventojai pakankamai užsidirba. „Kai gyvenau Šveicarijoje, minimali alga buvo 36000 frankų (apie 3140 eur – DELFI). Už tai galėjai mažą butą išsilaikyti. Gali tikrai išgyventi“, – pasakoja buvusi emigrantė.

Jei jau kažkas sumanė sekti Martynos pėdom ir pagyventi Šveicarijoje, moteris perspėja, kad būtinai reikia mokėti vokiečių kalbą. „Nebūtina, kad ji būtų ideali, bet reikia su žmonėmis susikalbėti. Vien anglų kalbos man neužteko“, – sako Martyna.